Vytautas Sirvydis: „Negalima skirstyti žmonių į kaimo ir miesto“
2021-07-16

Portalo manoūkis.lt svečias – tūkstančius širdžių lietęs ir padėjęs joms ilgiau bei geriau plakti, vienas garsiausių Lietuvos kardiochirurgų Vytautas Jonas SIRVYDIS.

Pasak jo, širdies chirurgija – didžiausia likimo dovana: pusšimtis metų praleistų operacinėse, atliktos sudėtingiausios operacijos, tarp jų ir širdžies transplantacijos.

Kartu su profesoriumi Algimantu Marcinkevičiumi stovėjęs prie Lietuvos širdies chirurgijos ištakų, vėliau V. Sirvydis tęsė darbus, perėmė Santariškių klinikų Širdies chirurgijos klinikos vadovo pareigas ir jai kelis dešimtmečius vadovavo. Dabar jau 86-erių Lietuvos Mokslų akademijos akademikas, Vilniaus universiteto profesorius emeritas sako, kad paskutinę širdies operaciją atliko, kai buvo 75-erių.

RVAC 21 09 30

Taigi, daugiau kaip pusšimtis metų medicinoje, jos naujienomis domisi ir dabar, neretai užsuka ir į Širdies chirurgijos kliniką, kur darbuojasi daug jo mokinių. Profesorius dar vairuoja automobilį, bet toliau, į sodybą Rokiškio rajone, nuveža vaikai ar anūkai.

***

Rokiškio rajone, Ratkupio kaime gimęs ir augęs V. Sirvydis – kaimo vaikas. Pirmieji prisiminimai – vaikystė mažoje grytelėje su plūktine asla, nes troba, kiti pastatai buvo sudegę, tėvas statėsi naujus trobesius. Toji gryčiukė Vytautui buvo labai graži, pradėjęs eiti į mokyklą ją nupiešė.

Pokario metai šeimai buvo ypač sunkūs – vos į Lietuvą grįžus Raudonajai armijai, tėvai buvo išbuožinti – iš jų atėmė karvę, dvi kiaules, dalį padargų, kelis naujosios trobos kambarius, iš turėtų 25 ha žemės paliko 5 ha. Tėvą paėmė į sovietų kariuomenę, ten dar tarnavo ir karui pasibaigus. Kaime su motina likusiems vaikams teko daug vargo patirti, sunkius ūkio darbus dirbti. Vėliau prasidėjo trėmimai, bet, kol tėvas buvo armijoje, Sirvydžių šeimos nelietė.

„Visus pagrindinius kaimo darbus pradėjau nuo 11 metų dirbti, reikėjo mamai ūkyje padėti. Po karo visko trūko, stengėmės išgyventi. Atsimenu, už klojimo buvo didelė pieva, išėjau, tuomet vienuolikmetis, su dalgiu žolės pjauti.

Pjaunu, pjaunu, o vis tos nepjautos pievos daugiau nei mano nupjautos. Tuomet kaimynų Šakalių trys broliai, už mane vyresni, grįžta, jau savo lankas nupjovę, tai ir mano pievą jie greitai nušienavo.…Visų tų penkių hektarų nepajėgiau apeiti, tai padėdavo mamos brolis: suardavo, nupjaudavo, kitus sunkesnius darbus atlikdavo.

Jūžintuose baigiau pradinę mokyklą ir pirmą progimnazijos klasę, kol iš kariuomenės grįžo tėvas. Jis sakė, kad mus išveš, nes buvome išbuožinti -   tokius tremdavo į Sibirą. Tuomet tėvas viską Ratkupio  kaime paliko, išvažiavo į Uteną, per pažįstamus įsidarbino buhalteriu, tai ir mes iš Rokiškio rajono irgi išvažiavome į Uteną, mokiausi Utenos gimnazijoje, buvau jau ne ūkininko, o tarnautojo vaikas.

Kol dar nebuvo kolūkių, nuvažiuodavome pas mamos brolį į kaimą, ten pjaudavau vasarojų, kitus darbus dirbdavau – visus mokėjau. Kai susitvėrė kolūkiai, dėdė viską paliko ir išvažiavo į Uteną. Tada mano kaimas pasibaigė“, – prisimena Vytautas Sirvydis.

Pasak jo, ir gyvenant Utenoje buvo daug vargo: išsiaiškinę, kad tėvas buvęs buožė, šaulys, sovietai pasodino jį į kalėjimą. Netrukus dėl gaisro Utenos vaikų namuose, kur dirbo, buvo nuteista ir mama. Tad gerus metus buvo likę tik dviese su broliu Juozu.

Tėvus paleido po Stalino mirties – 1953 metais. Tais pačiais metais V. Sirvydis įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti mediciną, nes labai norėjo mokytis Vilniuje ir tapti chirurgu.

Tai, kad pasirinko tokį kelią, bene labiausiai lėmė jo paties liga – besimokydamas dešimtoje klasėje susirgo tuberkulioze – tais laikais dažna liga. Gydymas buvo sunkus, atlikta net nedidelė operacija, nebuvo reikiamų vaistų. Būtent tada jis iš arti pamatė medikų darbą.

Širdies chirurgija – didžiausia likimo dovana

Kelias iki pirmųjų širdies operacijų, anot profesoriaus, buvo ilgas.Būdamas trečiakursis įstojo į Medicinos fakulteto Chirurgų būrelį, įsitraukė į tuomečių žymių chirurgų Prano Norkūno ir Algimanto Marcinkevičiaus eksperimentinius tyrinėjimus. Operuoti širdį mokėsi atlikdami operacijas gyvūnams.

1959 metais V. Sirvydis, baigęs studijas, dirbo chirurgu Vilniaus pirmoje tarybinėje ligoninėje. Didelis postūmis pirmyn buvo  Vilniaus universiteto Širdies ir kraujagyslių laboratorija, įkurta 1963 metais. Jos vadovas Algimantas Marcinkevičius 1964 m. spalį atliko pirmąją Lietuvoje atvirą širdies operaciją, naudojant dirbtinę kraujo apykaitą. V. Sirvydis taip pat dalyvavo toje operacijoje, asistavo. Būtent tada ir atsirado širdies chirurgijos specialybė.

„Tais laikais Lietuvoje širdies chirurgija tik prasidėjo, vystėsi, buvo nepaprastai įdomu kurti naują specialybę. Algimantas Marcinkevičius buvo surinkęs nuostabų jaunų žmonių kolektyvą, stengėsi diegti naujoves. Džiaugiuosi kad patekau pas Algimantą Marcinkevičių ir beveik visą tą kelią kartu nuėjau, vėliau perėmiau jo darbą.

Man širdies chirurgija – didžiausia likimo dovana. Šis darbas, kai gali pašalinti širdies negalavimo priežastį, kuri gresia gyvybei, teikė man daug džiaugsmo. Be to, širdies chirurgija –  viena iš įdomiausių medicinos sričių. Širdis sukurta nepertraukiamai dirbti visą gyvenimą, ji susitraukia per minutę mažiausiai 50–60 ir daugiau kartų ir negali sustoti, nes jai sustojus žmogus miršta. O kai širdis nedirba, ar blogai dirba, ilgą laiką jai padėti buvo neįmanoma.

Širdį operuoti pradėta vėliausiai, kai buvo sukurtas dirbtinės kraujotakos aparatas, palaikantis gyvybę operacijos metu. Kitų organų operacijos jau buvo daromos iki tol“, – aiškina kardiochirurgas.

Kiek širdžių teko paliesti, V. Sirvydis neskaičiavo. Dažnai per dieną tekdavo operuoti po du, kartais ir tris pacientus, į operacinę iškviesdavo ir naktimis. Aukščiausios kvalifikacijos chirurgas atliko įvairių širdies operacijų, tarp jų –  širdies persodinimo  ir dirbtinės širdies įsodinimo.

Profesorius vienas pirmųjų Lietuvoje ėmėsi ir naujagimių bei kūdikių širdies chirurgijos. Tad per pusšimtį chirurgo praktikos metų bendrauta su daugybe žmonių, atlikta tūkstančiai sudėtingų operacijų. Pacientui tokia operacija – didžiulis stresas, nors, pasak profesoriaus, bijoti natūralu, geriau, jeigu pacientas būna teigiamai nusiteikęs.

Daugybė operuotų pacientų dėkingi Jums už sugrąžintus gyvenimus - ir miesto, ir kaimo žmonės. Esate kalbėjęs, kad stengdavotės padėti savo kraštiečiams. Ar kaimo žmonės yra kitokie?

Visą gyvenimą, kol dirbau, dirbau sunkiai, gal tik paskutiniais metais buvo lengviau. Iš visos Lietuvos esu įvairių žmonių matęs, operavęs, nematau tarp jų skirtumų. Labai myliu savo krašto žmones, bendrauju su jais, bet pasakysiu, kad kaip chirurgas savo kraštiečiui negaliu geriau padaryti negu kitam - visiems vienodai.

Negalima skirstyti žmonių į kaimo ir miesto. Yra kiti principai, gal galima sakyti, kad vieni žmonės yra daugiau, kiti mažiau išsilavinę ir jų požiūris į operacijas skiriasi.

Kaimo žmones labai myliu, jie man labai patinka. Nepatinka, kai su paniekos atspalviu sako: „Ai, tai tu kaimietis“. Prisiminkime, kad 1918 m. Lietuva atkurta daugiausia kaimo šviesuolių, o ir dabar kaime yra labai daug šviesių žmonių.

Sakoma, kad kiekviena ūlyčia, kiekvienas kaimas turi savo girtuoklį, savo vagį, o visi kiti – geri žmonės. Taip ir čia, ir miestas turi tokių, ir kaimo žmonių visokių yra. Yra ir tokių, kurie iš pašalpų gyvena, girtuokliauja“.

Netoli Jūžintų turite sodybą, kur dažnai ilsėdavotės, dabar rečiau ten nuvažiuojate. Keliasdešimt metų laikėte bites. Ar kaimas, gamta traukia Jus?

Iki 50 metų man širdies chirurgija buvo viskas –  ir darbas, ir hobis, irtik penkiasdešimtmečio sulaukęs, Rokiškio rajone, netoli gimtinės nusipirkau sodybą. Reikėjo daug tvarkyti, nes pirkome 5 metus negyventą sodybą.

Pirmiausia reikėjo žolę pjauti, tai aš prisiminiau jaunystę, bet buvau jau stiprus, ne vienuolikmetis…Troba buvo gana didelė, pamatuose plyšių buvo, ten bičių spiečius susimetė. Pastatėm avilį, taip atsirado bitės, kelis avilius turėjau, daugiausia penki yra buvę. Malonus darbas jas prižiūrėti: prie avilio stovi, žiūri, bitės dūzgia – apie daug ką galima pagalvoti, pamąstyti.

Kai būni gamtoje, dirbi, tai viskas gražiau – pievas, medžius matai, paukščiukus girdi. Prieš 4 metus turėjau operaciją, po jos su bitėmis atsisveikinau, padovanojau kaimynui, broliui, kitiems. Tad dabar turiu bičiulių ir medaus gaunu. Svarbiausia, kaime su aplinkiniais žmonėmis buvo smagu bendrauti, daug ką pažinojau.

Pusbrolis ten gyveno, kaimynai labai geri, sueidavome per šventes ir šiaip pakalbėti, ir dabar pas juos raktus paliekame, ryšiai likę, tik trumpiau bendraujame. Dar vairuoju automobilį mieste, bet į sodybą pats nebevažiuoju, vienai dienai vaikai, dažniausiai anūkai nuveža.

Kai ten nuvykstu, atsirakinu daržinę, išsivarau traktoriuką ir pjaunu žolę, nuvažiuoju iki ežero, nes nemažas plotas apie sodybą, dalgiu jau seniai nebepjaunu, – juokiasi žymus chirurgas.

Kaip, Jūsų akimis, pasikeitė kaimas, jo žmonės?  Ko reikėtų, kad kaime būtų geriau gyventi?

Pirmiausia, žemės ūkis tapo modernus, pažiūrėkite, kokie traktoriai, kokios mašinos per laukus važiuoja, net uogas skina mašinos. Ir ūkininkų sodybos jau kitokios, gražūs namai pastatyti tų ūkininkų, kurie turi ne vieną šimtą hektarų.

Tie ūkininkai, kuriuos pažįstu, kurie prie Užpalių stambesnius ūkius turi, yra baigę mokslus, išsilavinę, dirba kompiuteriais. Teko nemažai su kaimo mokytojais bendrauti, labai šviesūs žmonės. Švietimo nepalyginti su sovietmečiu.

Bet yra ir apleistų žmonių, ypač kurių vaikai emigravę, jie vargsta. Yra ir tokių, kurie neišsivaduoja iš alkoholio. Be to, kaimo gyventojai sensta, jų mažėja, kaimai nyksta. Kai pirkau sodybą, kaime buvo dar 7 sodybos, dirbo žmonės ūkyje, visi ūkininkavo savo sklypuose. Dabar likęs tik vienas ūkininkas, turi avių bandą, kitoje sodyboje – pensininkai, o visi kiti – miestiečiai, kurie dažniausiai tik vasarą ar savaitgaliais atvažiuoja į kaimą.

Medicinos pažanga nepriklausomoje Lietuvoje yra didžiulė, taikomi pasaulyje naujausi gydymo metodai. Apskritai, manau, kad gydymas, kitos medicinos paslaugos miestuose prieinamos. Tik daug ką sujaukė pandemija.

COVID-19 sergantys ligoniai, trūkstant vietų infekcinėse ligoninėse, buvo guldomi į kitus skyrius, ypač reikėjo reanimacinės įrangos. Dėl to širdies chirurgai vietoje kasdien įprastų 6-7 operacijų per pandemiją, atlikdavo tik 2-3. Sunkūs ligoniai turėjo laukti operacijų, kai kurie ir nesulaukė.

Mano manymu, turėtų būti įrengta daugiau infekcinių ligoninių, kad nereikėtų atiminėti lovų ir reanimacijos iš kitomis ligomis sergančių pacientų.

O kaimo vietovėse, miesteliuose ambulatorijų likimas - kaip ir mokyklų, kuriose mažai mokinių ir kurios dažnai uždaromos. Turtingi ūkininkai sėda į automobilius ir nuvažiuoja, kur reikia. Daugelis kaimo žmonių, kurie nors kiek praturtėję, turi automobilius.

Sunku yra seniems, ligotiems žmonės. Juk dabar kai kuriuose kaimuose ir autobusai nebevažiuoja, ar važiuoja labai retai. Didžiausia bėda, matyt, tiems kaimo gyventojams, kurių vaikai emigravę, senus tėvus be priežiūros palikę. Čia reikėtų, kad valstybė turėtų specialią programą, gal medikų grupės laikas nuo laiko automobiliais važiuotų pas tuos kaimo žmones, apžiūrėtų. Kaip organizuoti tą darbą, kokiomis sąlygomis? Čia jau valstybės socialiniai reikalai.

Ūkininkai yra duonos, daržovių, pieno, kito maisto gamintojai. Dabar Lietuvoje nemažai chemizuoto žemėsūkio. Nors daržovėse, vaisiuose, kituose produktuose cheminių medžiagų kiekis neviršija nustatytų normų, bet lašas po lašo ir akmenį pratašo… Jūsų manymu, kaip turėtų būti?

Džiaugiuosi, kad bus daugiau investuojama į ekologišką gamybą. Galvojant apie ateitį ir žiūrint iš sveikatos pusės, būtų geriausia, kad Lietuvoje tik ekologiniai ūkiai būtų: be chemijos, mažiau technika važinėtų, mažiau terštų aplinką, nenuodytų organizmo.

Tačiau žemės ūkis gamina ne tik ekologiškus produktus, ne tik žaliavas maistui, tad balansas turi būti. Toks, koks buvo mano tėvo ūkis – 20–25 ha, dabar jau labai menkas ūkis būtų. Ūkiai vystosi stambėjimo kryptimi. Tačiau man labai dideli ūkiai atrodo nenatūralus dalykas. Tradicinę kaimo sanklodą labiau užtikrintų 100-200 ha šeimos ūkiai, kuriems nereikia samdinių, šeimos pačios susitvarko.

Dėkojame už pokalbį.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip motyvuojate savo ūkio darbuotojus?
Orai