Tapytoja M. Ganusauskaitė: „Paryžiuje man trūko lietuviško kaimo“
2021-08-20

Tapytoja Mykolė GANUSAUSKAITĖ, daugiau kaip aštuonerius metus praleidusi Aukštojoje nacionalinėje dailės mokykloje Paryžiuje, kur įgijo bakalauro ir magistro diplomus, gyveno ir kūrė Kopenhagoje. Jos tapyboje dominuojančią peizažo temą įkvėpė ir palaiko vaikystėje numylėtų Antagavės ir Maksimonių kaimų lankymas, iki šiol atmintyje gyvi senelio pasakojimai.

Mykolė gimė ir iki šeštos klasės gyveno Kaune. Vėliau, baigusi M. K. Čiurlionio menų gimnaziją, studijavo Paryžiuje. Gyveno ir kūrė Kopenhagoje. Nuo 2017 m. gyvena Vilniuje.

Tarp jaunosios menininkės apdovanojimų – antra vieta Baltijos šalių meno konkurse „Jaunojo tapytojo prizas 2013“. Jos darbų serija kaip prizas 2016 m. įteikta geriausiems Prancūzijos raiteliams Didžiojoje Fontenblo savaitėje.

Linas agro mob 21 08 02+ bioversija 21 08 02

Nepaisant daugybės kūrybinių kelionių, plenerų, studijų įvairiose šalyse, Mykolės širdis yra Lietuvoje, kurios kaimo jutimas ją gaivina ir pripildo. Toji paveiksluose dominuojanti žalia spalva – tarsi Lietuvos įvaizdis. Net rengiant interviu dailininkė užsiminė, kad tapo žalią paveikslą.

Iš kaimo pasisemtas dvasinis penas

Visas vaikystės vasaras Mykolė leido Antagavės kaime (Ignalinos r.), Gavio ežero pakrantėje.

Mažosios Antagavės kaimas – tai 3 ar 4 sodybos, pati Antagavė buvo kitapus bėgių. Tad beveik vienkiemyje leistos vasaros paliko gilų rėžį merginos atmintyje.

„Visą laiką su broliu laukdavom, kada išvažiuosime į kaimą pas močiutę. Pirmiausia prisimenu maudynes ežeruose, ežerų pakrantes, nuostabius saulėlydžius, lakstymą po pievas, – pasakoja M. Ganusauskaitė. – Mano senelis Adomas Subačius buvo iš gatvinio Maksimonių kaimo (Ignalinos r.). Ten gyveno ir senelio sesuo Malvina. Mes važiuodavom jų lankyti. Man labai patiko eiti į svečius, sėdėti kaimo trobose, klausytis pokalbių, pasakojimų. Tos senos gražios medinės sodybos, jų išplanavimas iki šiol man išliko širdyje kaip kažkas nepaprasto.“

Anot Mykolės, gėlynai, daržai, vištos, gyvulėliai – buvo viskas, kas džiugina vaiką. Tai labai svarbi kaimo dalis, su kuria ji glaudžiai susigyvendavo. Jai liūdna, kad dabar to beveik nebėra.

„Laukdavome, kada močiutė parneš šviežio karvės pieno iš kaimynų. Tad mano prisiminimuose kaimas buvo gyvesnis, dabar atrodo, kad jis tapo „rumšiškėmis“ – gyvu muziejumi. Greičiausiai dėl to, kad ūkiai stambėja, rankų darbą pakeitė robotai ir technika“, –apgailestauja pašnekovė.

Nors dabar į vaikystės kaimus artimieji atvažiuoja tik vasaromis, šaltuoju laikotarpiu grįžta į miestus, Mykolei vis tiek smagu lankyti savo vaikystės vietas: Antagavę, kitus miestelius ir vietoves. Įstrigo Salos, Didžiasalis, Ginučiai.

„Kaimas turi magijos. Kai gyvenau Paryžiuje, man labai trūko to jausmo ir buvimo. Grįžusi iš Paryžiaus į Lietuvą, iš karto važiuodavau aplankyti kaimų. Tada būtinai užvažiuodavau į Rumšiškes, nes ilgėjausi lietuviškumo, folkloro, etnografijos. Lietuvoje tiesiog prisisunkdavau dvasios, kad galėčiau vėl kurti“, – atvira dailininkė.

Vaikštinėdama po kaimus ji pradėjo su juostiniu fotoaparatu fotografuoti lietuviškus peizažus, nes buvo įdomu įamžinti kelionių akimirkas. Taip pradėjo rastis kūrybos darbai ir paveikslai.

„Menininkui taip nutinka: vienas dalykas užkabina, tuomet iš jo išplaukia kitas. Fotografavau, nes patiko, o kai vaizdą pradėjau analizuoti, jis virto kūryba, nes buvo įstrigęs atmintyje ir širdyje“, – aiškina M. Ganusauskaitė.

Paradoksalu, tačiau gyvenimas Paryžiuje Mykolei išryškino jausmą, kad jai trūksta kaimo, lietuviškų sodybų, gamtos. Tuomet trūkumas išsiliejo per kūrybą.

„Vaikystės vietų praradimo jausmas, kai nežinai, ar grįši dar, davė kūrybinį impulsą, – jausmais dalijasi dailininkė. – Tuomet siužetas, tarsi, tapo nekintantis. Pradėjau tapyti peizažą, nes man buvo įdomu ir negalėjau sustoti.“

Erdvės, sudėliojimo joje klausimas peizaže labiausiai domina M. Ganusauskaitę. Pastatai, namai fone – medžių formos, tarsi suabstraktinta gamta. Tai kartu išreiškia ir jos požiūrį, kad Lietuvoje beveik nelikę laukinės gamtos, neįžengiamų girių, pelkių.

„Savo darbais kalbu apie juntamą žmogaus buvimą šalia. Kad ten, kur matyti kažkas gamtoje, gali būti kažkoks likęs pastatas, stogas, kurį nubrėžiu abstrakčiai, bet gali būti ir miškas. Iš jo, kaip Marselio Prusto knygose, man kyla medžių viršūnės, kurias galima atpažinti ir kaip bažnyčių varpines. Taip viskas kuriasi ir kol kas neišsenka.“

Senelio pasakojimai sukūrė idealizuotą kaimą

Kalbėdama apie savo prisiminimus, įkvėpimo šaltinį jaunoji menininkė tarsteli, kad kaime buvusių negerovių ji nepatyrė, nesusidūrė. „Nedarnus, neharmoningas, neviliojantis gyvenimas – tai aš supratau. Tačiau jis man paskendęs rūke. Aš dažnai negražume stengiuosi ieškoti grožio, tad to kaimo neįsileidau į savo vidų. Kaimas man iš karto – šviesumas“, – sako dailininkė.

Šalia senelių gyveno kaimynai, kurie piktnaudžiavo alkoholiu, bet jai tai labiau buvo tarsi kokie keistieji pasakos personažai, o ne niūri tikrovė.

„Man likusių vien daug šviesių prisiminimų. Senelis Adomas Subačius buvo rašytojas (žurnalistas, „Šviesos“ leidyklos vyr. redaktoriaus pavaduotojas – red. past.), aprašęs visą Maksimonių kaimo gyvenimą nuo pat savo vaikystės. Surinkti įvykiai nuo tada, kai buvo piemenukas, tapo jaunuoliu, vedė.

Jo pasakojimuose galima rasti įdomybių apie kiekvieną Maksimonių šeimą: kaip piemenukai karves ginė, kaip kaimynai žiurkes naikino, kaip marškinius pritaikė vestuvinei suknelei ir kita. Išleisti du tomai. Tad man kaimas asocijuojasi su jo pasakojimais – tarsi pasakomis“, – sako Mykolė.

Dar vienas jaunos menininkės prisilietimas prie lietuvių liaudies kultūros – įsitraukimas į folkloro ansamblį „Poringės“. Nariai keliauja po kaimus, bendrauja su gyventojais, koncertuoja. Paskutinis apsilankymas buvo Marcinkonyse ir Zervynose.

Bandymai užsiauginti kažką savo

Jai labai trūksta ankstesnių patirčių, ankstesnio kaimo: kai plauki ežeru valtele ir girdi, kaip karvės mūkia, gali užsukti pas žmones, nusipirkti stiklainį šviežio pieno. Dabar tenka eiti į turgų.

„Atmintyje likusio kaimo nebėra. Kaimas pernelyg sterilus, negyvas, – apgailestauja pašnekovė. – Visada smagiausia nusipirkti iš paties augintojo, nesvarbu, ar jis daro verslą, ar tik prisiduria. Man kelia nerimą purškiami laukai, didelės maisto gamybos sistemos, nors suprantu, kad to reikia išmaitinti mūsų planetos gyventojus. Vis dėlto nesijaučiu stambiųjų ūkininkų, automatizuotų mašinų draugė.“

Mykolė pastebi dar vis svarbią ir stiprią lietuvių tradiciją patiems kažką užsiauginti ar bent pasigaminti, konservuoti žiemai: pvz., grybus, uogas.

Gyvenant Paryžiuje jai teko pirkti iš mažų ūkininkų krautuvėlių žuvies, duonos gaminių. Lietuvoje ji ir pati pabandė prižiūrėti kelias lysves daržovių. Vilniaus Antakalnyje, kur dabar gyvena tapytoja, vyksta nesibaigianti kova su šliužais. Todėl viską, kas augo, šliužai apgraužė. Tačiau Mykolė nenusimena, nes jai pačiai buvo smalsu išbandyti. Be to, ji iš karto pajuto, kad šis darbas reikalauja daug laiko, o jo aktyviai kuriančiai, keliaujančiai menininkei trūksta. Tačiau ją auginimas žavi.

„Mano patirtis yra gražus šviesus kaimas. Gal šiek tiek idealizuotas: karvytes, avytes gano piemenėliai, žmonės dainuoja, pina, audžia. Šis vaizdas man yra įsispaudęs. Labai liūdna, kai pamatau griūvančius medinius pastatus. Kaimas man pirmiausia yra tie mūsų nuostabūs medinukai. Architektūra, išplanavimas, suderinta su gyvenimo filosofija“, – su grauduliu, bet optimistiška Mykolė Ganusauskaitė.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 21.03.14 +NMA

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Į ką dažniausiai investuojate ūkio uždirbtą pelną?
Orai