Šv. Martynas uždaro tvartus
2019-11-11

Kaunas. Jei dirstelėję pro langą matote balas – tai Kalėdos bus baltos, jei ledą – Kalėdos bus šlapios. Taip seniau per Šv. Martyną, kuris švęstas lapkričio 11 d., lietuviai pranašavo orus. Ta diena taip pat buvo laikas atsiskaityti su samdomais žmonėmis, o piemenims – ganiavos pabaiga.

Derlius jau suvežtas į aruodus, o gyvuliai suginti į tvartus ir ganymo sezonas baigtas. Metas piemenų linksmybėms ir pažiūrėti, kokie bus orai per Kalėdas. Atėjo paskutinė rudens šventė – Šv. Martyno diena. Seniau sakydavo: „Jei Martynas su ledu, tai Kalėdos su bradu, jei Martynas su bradu, tai Kalėdos su ledu“.

Lapkričio 11 d. švenčiama Šv. Martyno ir Ožio diena, dar laikyta žiemos (sniego) šauktuvėmis. Kadangi ganydavo daugiausia maži ir jauni (skerdžius būdavo patyręs senolis), tai ir Ožio dieną daugiausia išdykaudavo, linksmindavosi ir burdavo piemenėliai, kurie iki pavasario jau galės atsikvėpti.

Vaderstad 12 05

Jie laukdavo sniego, kuris padėtų baigti darbus. Kad greičiau pasnigtų, išsirinkdavo gražiausią ir balčiausią ožką ir tris kartus Saulės kryptimi ją apvesdavo aplink beržą: balta aplink baltą. Vėliau šokdavo „Oželį“, „Ožkelę“ (baidydavosi, erzindavo vienas kitą), kitus apeiginius šokius.

Taukšėdavo šermukšninėm, kadaginėm lazdom, dainuodavo linksmas talalines (vienaposmiai kūrinėliai, kuriais erzinami, pravardžiuojami vienmečiai, o kartais ir suaugusieji, išjuokiamos jų ydos). Užsilipę ant aukštesnės vietos (apversto kubilo, kelmo) sakydavo prakalbas.

Ožiai buvo papuošiami kaip karaliai, su karūnomis, vaišinami kopūstais ir morkomis. Šią dieną lauke ant laužo piemenukai paskutinį kartą kepdavo savo skanėstą – kiaušinienę iš dvylikos kiaušinių.

Žemaitijoje per Šv. Martyną valgydavo keptą žąsį ir iš jos krūtinkaulio burdavo. Jeigu kaulas iš pradžių persišviečia grynas, baltas, o į galą nešvarus, tai žiemos pradžia bus šalta, o pabaiga nešalta ir atvirkščiai, jei prie galo grynai persišviečia, tada reikia laukti, kad ir žiemos pabaiga bus šalta.

Pasakojama, kad Kėdainių apylinkių merginos, norėdamos sužinoti savo būsimą vyrą, Šv. Martyno išvakarėse visą dieną nieko nevalgydavo ir taip išpasninkavusios eidavo miegoti. Esą jaunikis tikrai prisisapnuodavęs.

Rumšiškėse – šventė atgaivinti papročius ir suteikti žinių

Edukacijų ir renginių skyriaus vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė pristatė savaitgalį Lietuvos liaudies buities muziejuje vykusią antrus metus organizuotą Balto ožio dieną.

„Šv. Martynas uždaro, o šv. Jurgis atidaro tvartus, – teigė muziejininkė. – Mes, kaip ūkininkai, labai susieti su krikščioniškąja tradicija, todėl nedideliame renginyje stengėmės apimti visą, kas įmanoma.“

Į šventę įžengė šventas Martynas, o dalyviams buvo parodyta iš ikonografinės medžiagos, kaip jis atrodė, kaip vaizduojamas ir kokia liaudies samprata apie tą laikotarpį. Šventas Martynas – IV a. Italijoje gyvenęs vyskupas, pasižymėjęs gailestingumo darbais, ypač neturtėlių šalpa. Paveiksluose vaizduojama, kaip jis, būdamas kareiviu, kardu perplėšia savo apsiaustą ir juo pasidalija su elgeta. Nuo XVI a. protestantiškuose kraštuose vietoje šio šventojo imta minėti Bažnyčios reformatoriaus Martyno Liuterio asmenį.

Šv. Martynas buvo ne tik gyvulių, bet ir amatininkų globėjas, buvo susijęs ir su kitais dalykais. Minimas kaip likimo ir orų pranašas.

Anot V. Olechnovičienės, liaudies tradicijos mus pasiekė kaip savotiški papročiai. „Įvairios šventės, ypač esančios šalia, pavyzdžiui, Ilgės, Šv. Martynas, persipina viena su kita, – teigia muziejininkė. – Panašiu metu buvo dėkojama seniesiems žemdirbystės dievams, tampa svarbi vėlių įtaka, tikima, kad globojusios laukus ir derlių jos grįžta į namus. Senovėje juk nebuvo laikomasi konkrečių datų, atsižvelgta ir į gamtos ciklus, ir į gyvenimo ritmą, ir ūkinę veiklą.“

Rumšiškėse vykusioje šventėje viena iš svarbių dalyvių buvo muziejaus talismanas ožkytė Kruopa. Nors vaikystėje jos atsisakė mama ožka, tačiau muziejaus darbuotojai ja pasirūpino ir ji tapo apsilankančiųjų muziejuje drauge. Per šventę ją aptvarėlyje vaikučiai galėjo paglostyti ir papuošti. Žinoma, ožkytė vesta aplink beržą, kad prišauktų sniegą ir suteiktų vaikams džiaugsmą.

„Net ir šiuolaikiniam vaikui, kuris negano gyvulių, toks paprotys, virtęs žaidimu, taip pat įdomus, – komentuoja muziejininkė. – Kvietėme ateisiančiuosius į šventę turėti baltą detalę ar apsirengti drabužiu su kokiu nors baltu akcentu, taip irgi pabrėždami žiemos kvietimą.“

Kadangi muziejus įsikūręs gražioje gamtoje, visi susirinkusieji, atkartodami piemenėlių būseną, šildėsi prie laužo, gaminosi vaišes.

Liaudies buities muziejaus Dzūkijos kaimo fragmentas, kuris Ožkos dieną ir buvo centras, turi skerdžiaus pirkaitę su interjero ekspozicija, kurioje nemažai piemenukų darbo įrankių. Ją norintieji galėjo aplankyti. Ganiava vykdavo nuo Jurginių iki Visų šventųjų (kitur – Šv. Martyno). Jei kaime vykdavo bendra ganiava, samdydavo vyriausiąjį piemenį. Suvalkijoje bendro ganymo atsisakyta anksčiausiai.

„Piemenukai anksčiau su gamta susipažindavo tiesiogiai, naršydami, vaikščiodami po kiekvieną gamtos kampelį, mes tą stengėmės irgi išnaudoti, – sako V. Olechnovičienė. – Liaudies buities muziejus įsikūręs po atviru dangumi, turime ne tik gyvenamuosius namus, bet ir tvartus, yra gyvuliukų. Priruošėme kankorėžių, iš kurių dėliojome snaigę, mėtėme į krepšį. Bandėme pažinti šiuo laikotarpiu miškuose sutinkamus paukštelius.“

Šventę paįvairino ir suteikė spalvų Rumšiškių Antano Baranausko mokyklos moksleiviai, Rumšiškių kultūros centro vaikų folkloro ansamblio „Strazdelis“ nariai su tėveliais.

Eisenos su žibintais

Apie XVI–XVII a. Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, Šv. Martyno diena buvo galutinis įvairių mokesčių sumokėjimo terminas. Pavyzdžiui, XVI a. karčemininkai per Šv. Martyną turėdavo sumokėti karčemos laikymo mokestį. Pietvakarių Žemaitijoje baigdavosi samdinių laikas. Atsiskaitydavo su kaimo samdiniais – kalviu ir skerdžiumi. Jiems atlyginti bendrai supildavo grūdų ir sudėdavo kitų reikalingų produktų.

XVII a. palivarkai būdavo išnuomojami nuo Šv. Martyno iki kitų metų tos pačios dienos. Vokietijoje šią dieną prasidėdavo gyvulių skerdimas, trukdavęs visą mėnesį.

Kai kuriose Vokietijos žemėse Šv. Martyno diena minima ypač iškilmingai, rengiamos didelės legendą primenančios eitynės su žibintais, tarsi nešant šventojo žinią: „Kas pasidalija su kitu, tas laimi.“ Klaipėdos vokiečių bendrija gražią žibintų tradiciją 2009 m. pasiūlė įgyvendinti ir Klaipėdoje. Žibintų eisenų tradicija, kai įsitraukia vaikų lopšelių-darželių, mokyklų auklėtiniai su savo pačių gamintais žibintais, paplito plačiau Lietuvoje.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip ketinate ūkininkauti kitąmet, jeigu dar didės mokesčiai ir mažės žemės ūkio rėmimas?
Orai