„Ne aš plaku, verba plaka. Nesirk, nemirk, šventų Velykų sulauk!“
2020-04-03

Vilniaus r. Paskutinis sekmadienis prieš Velykas yra gamtos atbudimo šventė, Verbų sekmadienis. Nors šiandien didesnis dėmesys skiriamas meninei verbos išraiškai, išlikusi tradicija liudija, kad tai – ir svarbus simbolis.

Po Verbų sekmadienio einanti Didžioji savaitė, panašu, mums suteiks daug minčių išgyvenant šį laikotarpį.  Šiemet į bažnyčią neisime, nevyks viešos šv. Mišios ir Verbų (Kristaus kančios) sekmadienį švęsime namie.

Verba – tradicinė iš kadagio, blindės, beržo ar gluosnio šakelių surišta puokštė, šventinama bažnyčioje. Išlikęs posakis, kad Verbų sekmadienį eiti į bažnyčią be puokštelės nedera, nes kitaip velnias į rankas įbruks savo uodegą.

Linas Agro 20 08 03

Vilniaus krašto etnografinio muziejaus Čekoniškių kaimo verbų ir buities seklyčios vedėja, etnografė, knygos „Vilniaus verbos: gyvoji istorija“ autorė Janina Norkūnienė pasakoja apie kelių rūšių verbas. Kai kurios šiuo metu jau šiek tiek primirštos.

„Šiandien iš istorijos išėjo popierinė verba, – teigia etnografė. – Savo seklyčioje bandome ją atgaivinti, renkam ekspoziciją, mokomės, kaip galime padengti vašku, nes technika sudėtinga, reikia, kad būtų tinkamos temperatūros vaškas, specialus sudėjimas. Popierinė verba iš vaškuotų gėlyčių gali išsilaikyti daugiau kaip 50 metų, tai yra tobulas kūrinys, nes nesutrupa, vaškas apsaugo spalvą, o verba puošia šventųjų paveikslą ne vienus metus.“

Čekoniškių kaimo verbų ir buities seklyčios kolektyvas dalyvauja visose Kaziuko mugėse

J. Norkūnienė, verbomis pradėjusi domėtis ir įkūrusi Čekoniškių verbų ir buities seklyčią 1995 m., apklausė nemažai šį amatą puoselėjusių vyresnio amžiaus moterų. Anot jos, dar gyvi prisiminimai, kaip per Kaziuko mugę milicininkai labiausiai drausdavo prekiauti, laužydavo ir naikindavo ne džiovintų gėlių, bet būtent popierines verbas. Ji mananti, kad jos labiau buvo sietos su šv. Kazimiero lelija.

Apsauganti gamtos dalis

Kalbėdama apie verbos prasmę, etnografė pabrėžia glaudų senosios kultūros žmogus ryšį su aplinka, su gamta. „Žmogus stebi gamtą, sugyvena su ja ir pasinaudoja informacija, kurią ji skleidžia, kartu save traktuoja kaip aktyvų gamtos vystymosi proceso dalyvį, – samprotauja J. Norkūnienė. – Tad verba jam kaip apeiginis iš gamtos atėjęs instrumentas. Po krikščionybės verba įgijo ir religinę prasmę.“

Autentiška verba Lietuvoje yra kadagio, blindės ir berželio šakelė, kai kur minimas ir gluosnis. Aukštaitijoje (išskyrus Rytų Aukštaitiją), Suvalkijoje ir Žemaitijoje šventino kadagį. Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje pagrindinės buvo gluosnių šakelės.

„Puošybos elementų gali būti bet kokių, nes žmonės visais laikais bandydavo gražinti, – pasakoja Čekoniškių seklyčios vedėja. – Bet pagrindiniai simboliai paprastai išlieka nepajudinimi ir eina iš kartos kartai. Lietuvių kultūroje kadagys – tai dangaus jėgos, blindė – pirmoji gyvybės apraiška po žiemos (o žiema nemažai kultūrų prilyginama mirčiai), berželis – ryšys su mirusiaisiais, su anapiliu, jei pastebėjote šis medis dažnai sodinamas ir kapuose.“

Vieni iš populiarių puošiančių augalėlių – buksmedžio, žiemės šakelės ar priraišiotos snieguolės, žibuoklės, popierinės gėlytės.

Tikima magine apsaugine ir gydomąja verbos galia. Plakimas verba – apeiginis veiksmas. Ankstų Verbų sekmadienio rytą buvo skubama anksti atsikelti ir verba nuplakti dar tebegulinčius lovoje. Nors plakimo oracija visoje Lietuvoje labai panaši: „Ne aš plaku, verba plaka. Nesirk, nemirk, šventų Velykų sulauk!“, J. Narkūnienė pabrėžia, kad oracija, kartais pasirenkama pagal plakimo vietą.

Nuplaktasis jokiu būdu už plakimą nepykdavo, o tik džiaugdavosi, nes sakoma, kad gavęs plakti visus metus bus sveikas ir darbingas. Vis dėlto turėdavo išsipirkti margučiais, nes išgirsdavo ir tokius žodžius: „Ne aš mušu, verba muša. Už nedėlios ir Velykos, ar žadi margučių?“

„Patį plakimą verba nusako oracija, kuri pradedama vienodai, o antroji dalis yra įvairialypė, įvairaus turinio. Žemaitijoje vienas oracijas sako, Aukšaitijoje – kitas. Pagrindinis dalykas – dėl ko plakama, – teigia etnografė. – Galva – kad daugiau proto įgautų plakamasis. Jei plakama per pečius, tai norima suteikti jėgos, vaikams, kad jie nesisavintų svetimų daiktų – per rankas, netekėjusias merginas plakdavo per kelius, kad greičiau išeitų iš namo. Kiekvienas plakimas turėdavo reikšmę.“

Vilniaus krašto etnografinio muziejaus Čekoniškių kaimo verbų ir buities seklyčios vedėja, etnografė Janina Norkūnienė pabrėžia glaudų senosios kultūros žmogus ryšį su gamta

Išplaktos verbos niekas neturi daugiau imti į rankas iki Pelenų dienos arba lygiadienio. Tad ji būdavo užkišama už švento paveikslo ar namo stoginės. „Mano močiutė verbą net įvyniodavo į maršką, kad nė vienas spygliukas, kad nė vienas pašventintas dalykas nenukristų, – pabrėžia J. Norkūnienė. – Kartais verbą naudodavo kai kuriose apeigose, arba norint suvaldyti gamtos reiškinius, pavyzdžiui, pavasarį per stiprią audrą ar smarkų griaustinį verba žegnodavo, kad nenutiktų nepageidaujamų dalykų, neužsidegtų trobesiai, nežūtų gyvuliai ar žmonės.“

Taip pat verba pašventindavo, parūkydavo pirmąkart išgenamus į ganyklą gyvulius po žiemos, per Jorines (Jorė – romuvių pavasario, žalumos šventė, švenčiama balandžio pabaigoje, į Lietuvą atėjus krikščionybei susieta su Jurginėmis), kad gyvuliukai, išleisti iš tvartų, pajustų gamtos dvelksmą, kad „blogos akys“ nenužiūrėtų, paukščių varnos ir vanagai neišnešiotų. Verbą dažnai nunešdavo ir į tvartus, kad gyvuliai gerai augtų.

Apsisukus mažiau nei metų ratui verba būdavo sudeginama. Paprastai per pavasario lygiadienį, o pagal religinį paprotį – per Pelenų dieną, kai prasideda Gavėnia ir didysis pasninkas. „Tai pasirinkta ne veltui, – pasakoja etnografė. – Žmogus yra neapsaugotas, tad jam reikia labai gražiai sugyventi su savimi, su aplinka, apsitvarkyti ir fiziškai, ir dvasiškai. Tai buvo tuometinio žmogaus egzistencijos pagrindas ir tvarka.“

Su verba būdavo atsisveikinama irgi rituališkai. Gražiai ir švariai išvaloma krosnis ar deginimo vieta, verba nurišama, o pagaliukas paliekamas jaunimui, kad juo galėtų apsibrėžti ratą ieškodami paparčio žiedo per Jonines. O pelenai išbarstomi prie tvartų ir prie namų slenksčių.

Lininis (kai kur vilnonis, ryškesnis, gražesnis) siūlas, su kuriuo surišta verbos puokštelė, taip pat buvo stebuklingas. Pjaudamos rugius moterys juo apsijuosdavo juosmenį, kad neskaudėtų strėnų. Tačiau labiausiai tikėta, kad verbos siūlas gydo rankos riešo skausmą.

Vilniaus krašto verbos

Vilniaus verbos – dirbiniai iš sausų augalų, būdingi Vilniaus kraštui. Įvairūs etnografai skirtingai aiškina Vilniaus verbų fenomeną. Manoma, kad jos kilusios iš senųjų Vilniaus amatininkų cechų procesijų tradicijos. Kitų nuomone, jų atsiradimą inspiravo biblinis Kristaus įžengimo į Jeruzalę siužetas.

„Aš tikiu, kad Vilniaus verba radosi, pavyzdžiui, iš popierinių lelijų, kuriomis buvo puošiami amatininkų vežimai per Kaziuko muges ar kitus susėjimus, iš žolininkių išmoningai augalėliais apkaišytų pintinių“, – savo patirtį ir surinktą medžiagą apibendrina knygos apie Vilniaus verbas autorė.

Vilniaus verba turi savo turinį ir formą. Pagrindas yra lazdyno pagaliukas. Jo atsiradimas, anot J. Narkūnienės, Vilniaus verboje irgi turi savo legendą. Pasakojama, kad Marija su Jėzumi keliavo rudenį per lietų ir nė vienas medis nepriėmė jos po savo šakomis ar skraiste. Ir tik vienas lazdynas priėmė. Pasibaigus lietui, Marija palinkėjo lazdynui, kad jo vaikai būtų tiesūs, atsparūs ir lankstūs. Ir šiandien mes turime verbų, kurios net po 50 metų atrodo tiesios kaip strėlytės.

„Vilniaus verboje yra tam tikra koloristika, joje įpinamos gėlytės turi savo simboliką, legendas. Tai visuma. Pirmoji Vilniaus verba nebuvo tokia puošni, ištobulinta. Ji buvo rišama iš visko, kas tuo metu buvo aplinkoje, su visa šeima su meile, bet vienam kartui. Nebuvo daug skiriama dėmesio meninei išraiškai. Taigi, verba iš pradžių buvo pavasario šventės simbolis, ir tik gerokai vėliau tapo amatu“, – apibendrina etnografė, prisiminusi, kad prieš kelerius metus Lietuvos nacionaliniame muziejuje dalyvavo verbų parodoje ir ten matė eksponuotą 1905 metų verbą, sukurtą iš padrikai surištų šlamučių, smulkiažiedžių peperunių ir kitų žiedelių. Anot jos, fenomenas, kad ta verba išsilaikė iki šių dienų.

„Vienu metu tarp etnologų, mokslininkų sklandė mintis, kad Vilniaus verba neatlieka simbolinės religinės funkcijos, bet net dilgėlė pašventinta atliktų verbos vaidmenį, tad kodėl šis kūrinys negali toks būti. Visų trijų rūšių (iš gyvos gamtos, iš džiovintų augalų ir popierinės) verbos atlieka tą pačią funkciją. Tradicijos neišnyko ir, tikiuosi, dar ilgai neišnyks“, – apibendrino verbų tradicijų puoselėtoja ir kūrėja Janina Norkūnienė.

Vilniaus kraštą garsinančios verbos buvo kelių rūšių: apvaliosios (volelinės), vienpusės plokščiosios, sausų gėlių žiedų puokštelės, rykštelinės (rišamos ant plonos rykštelės ir be viršūnėlės).

Ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supindavo spalvingą rykštę. Raštai būdavo įvairiausi. Juos sukomponuodavo derindami nudažytas įvairiaspalvius džiovintus augalus (ašarėles, barškučius, jonažoles, katpėdėles, motiejukus, sausučius, šlamučius – iki 30 augalų), kartais dažytus laukinius ir ryškius žiedus, nendres, smilgas, miežių, rugių varpas. Beje, varpos verboje atsirado apie 1980 m. Anksčiau verbos būdavo 35–40 cm ilgio.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 20.05.14

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokios mintys / emocijos Jus aplankė sužinojus apie pasiektą ES susitarimą dėl didesnių tiesioginių išmokų?
Orai