Kunigas A. Toliatas: ūkininko ir žemės ryšys – didelis gėris
2021-02-26

Kokiu žvilgsniu į kaimą, žemės ūkį, ūkininkus žvelgia žinomi menininkai, dvasininkai, rašytojai? Portalo manoūkis.lt pašnekovas – kunigas Algirdas TOLIATAS, Lietuvos policijos kapelionas, Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios Vilniuje kapelionas.

Charizmatiškas dvasininkas žinomas visoje Lietuvoje, o tūkstantiniai knygų tiražai rodo, kad A. Toliatas – vienas populiariausių autorių mūsų šalyje.

Kunigas Algirdas portalui manoūkis.lt sakė esąs menkas žemės ūkio žinovas – gimė ir augo Vilniuje. Kartais pas močiutę į kaimą nuvažiuodavo, bet liko miesto vaikas.

RVAC 21 09 30

Su kuo Jums siejasi kaimas, ūkininkas, kokie vaizdiniai, mintys kyla?

Man lietuvis ir žemė visą laiką buvo labai arti, ūkininko ir žemės labai artimas, gražus ryšys. Žmogus buvo pasiųstas dirbti žemę ir puoselėti sodą,– vadinai, jausti visus procesus, visa tai, kas žalia, kas apjungia.

Džiaugiuosi atgimstančiomis iniciatyvomis, kai kuriasi maži šeimos ūkiai ar žmonės ūkininkauja ekologiškai, kai žmogus susieja save su gamta. Tuomet yra geras balansas.

Be abejo, yra didieji ūkiai, jų irgi reikia. Visais atvejais svarbu stebėti, kad bet kuri veikla nepereitų į pernelyg didelį vartojimą ir nenualintų žemės.

Kai žmogus rūpinasi augalais, žeme, atsiranda kitas jautrumas ir kitas suvokimas, ir žemės ritmas, ir jos pulsas. Tai didelis gėris. Iš žmogaus ir gamtos bendrystės, pagarbos ir vaisius gimsta. Kaip ir šeimoje, kai žmonės susijungia, myli, gerbia vienas kitą, bet kartais atsitinka, kad pirminė meilė, pagarba pereina į tam tikrą naudojimąsi. Taip ir su ūkininkavimu: turime visą laiką išlikti budrūs, kad mūsų ūkininkavimas būtų pagarbus, liktų su Dievu, su Kūrėju.

Gamta mus moko vidinės ramybės, sugebėjimo išlaukti, cikliškumo. Dabar žmogus, dažniausiai miesto žmogus, nori rezultato čia ir dabar,– gyvename kreditan. Dar nieko nepadarėme, o jau norime derliumi naudotis. Tačiau gamta sako: ne, nieko panašaus, kol nepadarei visų reikalingų žingsnių, kol neišlaukei, nebus derliaus.

Net jei ir padarei visus žingsnius, reikia išlaukti, kol peržiemos kviečiai, kol subręs grūdai, turi praeiti visus tuos etapus. Taip pat atsitinka stichijų ir nelaimių, juk nesame 100 proc. apdrausti.

Galima visą širdį įdėti, bet ne viskas priklauso nuo žmogaus, priklauso ir nuo gamtos. Šis suvokimas priverčia išlikti santykyje su kitu, su gamta, su visata, su kaimynais, nes supranti, kad vienas visko nepajėgsi. Juk ir anksčiau būdavo bulviakasio, šienapjūtės talkos, kaime visi kooperuodavosi ir eidavo drauge pas vieną, kitą, trečią. Taip buvo sutelkiamos bendruomenės, stiprėdavo bendrystė.

Deja, kartais žmogus nueina ir klystkeliais,– priklausomybė dažniausiai atsiranda iš neveiklumo. Tačiau dirbančio, kuriančio žmogaus kūnas, mintys yra įtrauktos į tam tikrą veiklą, jam lengviau atsilaikyti prieš tokius dalykus. O kai žmogus viso to neturi, iš neturėjimo ką veikti labai dažnai prasideda destrukcija. Manau, kad darbas susijęs su žeme, mišku, gamta yra labai didelis gėris, kurį reikia puoselėti, apie kurį reikia kalbėti ir tą kultūrą būtina palaikyti.

Teko girdėti, kad apie savaitę esate ėjęs pėsčiomis per Vokietijos miškus, laukus. Kuo vertinga ši patirtis?

Šis kelias Vokietijoje vadinama Malerweg – Dailininkų kelias, kažkuo primena Ispanijos Santjago Jokūbo kelią, tik pastarasis daugiau susietas su Šv. Jokūbu. Vokietijoje kelias nesusietas su religine piligrimyste, tai gražios gamtos kelias, kur per meną, per stebėjimą ateina potyris. Iš tikrųjų visa tai susiję: jei žmogus yra arti gamtos, tai jis arti Dievo ir priešingai,- jei žmogus arti Dievo, jis negali būti toli nuo gamtos.

Gamta, darna ir harmonija – tai Dievo kūrinys. Piligrimystė, keliavimas yra tai, kas paliečia mūsų dvasingumą. Tai sugebėjimas atitrūkti nuo kasdieninių rūpesčių, meditacija, ilgas kelias.

Kas daro didžiausią įtaką formuojantis nuomonei apie ūkininkus, žemės ūkį: žiniasklaida ar patys ūkininkai?

Žiniasklaida visais laikais turėjo didelę įtaką. Tai, ką skaitome, ką matome, ką girdime labiausiai suformuoja mūsų įsivaizdavimą, nuomonę. Ypač jei informacija yra nuolat pasikartojanti. Juk galima į vieną ar kitą pusę kalbėti, pakreipti: gali kritikuoti, teigdamas, kad tai nereikalinga, ar ginti, puoselėti. Gyvename laikais, kai svarbu yra pasakoti apie tai, kas nuveikta.

Yra nemažai ūkininkų šeimų ir kaimo bendruomenių, kurios gyvai puoselėja atvirumą, kviečia atvykti pasižmonėti. Ta patirtis egzistuoja, prie jos galima prisiliesti. Juk viena, kai apie ūkį perskaitai, o kitas, kai pats atvažiuoji ir pamatai savo akimis. Tai lyg koks kaimo turizmas: apsilankymai, įvairios patirtys, čia yra tam tikra kultūra, kurią reikia puoselėti.

Manyčiau, kad reikėtų kelti strateginį uždavinį: kaip padaryti, kad kuo daugiau žmonių ne tik išgirstų, bet ir prisiliestų prie ūkininkavimo, sudaryti galimybes jiems pabūti kaime, ūkiuose. Tai darytų didelę įtaką žmonių nuomonei ir atvertų galimybę tolesniems žingsniams.

Kitaip tariant, reikėtų skatinti ūkininkų ir miestiečių ryšius, kad šie atvažiuotų į ūkius ko nors įsigyti ar pamatyti?

Kaip sakė vienas šventasis, kelias kuriasi bekeliaujant, tai ir ryšiai atsiranda, kai kažką darai, esi iniciatorius. Geriausia, kad iniciatyva būtų abipusė. Jei iš miesto pusės yra žingsnis, iš kaimo pusės yra žingsnis, tai kelias bus nueitas greičiau. Jeigu kas pradėtų tokią iniciatyvą, kviestų prie bendro stalo ir sakytų, kad tai yra tam tikra socialinė inovacija-susikalbėjimas, jei tartųsi, kaip kaimas su miestu gali susikalbėti, kur slypi bendri sąlyčio taškai, kur galima laimėti ir vieniems, ir kitiems, rezultatas būtų geras.

Mes gal nė nenumanome, kas iš tiesių šioje situacijoje galėtų būti naudinga, bet jei sėstume kartu, išsakytume lūkesčius, poreikius, matymą, galbūt pamatytume, kad tie dalykai vienas kitą papildo. Tada būtų galima pagalvoti ir apie iniciatyvą, kuri atlieptų šiuos poreikius.

Manau, bus tokių diskusijų, iniciatyvų, ieškojimų iš tų, kurie gyvena kaime. Kai žmonėms iš tikrųjų rūpi, jie ne tik pakalba, bet ir padaro. Visuomet atsiranda entuziastų, tad gerai ir vietinės iniciatyvos savo ūkiuose, bet jei norime idėjas sujungti į tinklą, reikalingos priemonės, kurios leistų veikti kartu.

Juk yra aukštųjų mokyklų, mokslo įstaigų, kurios tyrinėja šiuos santykius, padarę įvairių projektų, įgyvendinę sumanymų, bet dažnai vertinga informacija lieka entuziastų grupelėse, neprieinama plačiam ratui. Tad būtina plati komunikacija, pasidalijimas gerosiomis patirtimis įtraukiant kitus žmones.

Tai dideli ir sunkūs darbai, bet jei apie tai prakalbome, vadinasi, žengiame tuo keliu.

Dėkojame už pokalbį.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 21.03.14 +NMA

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Į ką dažniausiai investuojate ūkio uždirbtą pelną?
Orai