Gamtininkas S. Paltanavičius: „Keliu ranką už protingą ūkininką“
2021-08-06

Portalo manoūkis.lt pašnekovas Selemonas PALTANAVIČIUS sako esantis gamtininkas iš prigimties – jam visada rūpėjo net mažiausi krutantys gyviai. Tad ir į kaimą, žemės ūkį jis žvelgia būtent tokiomis akimis.  

S. Paltanavičius – kūrybinga asmenybė: neseniai išleista jo 85-oji knyga, jis daug fotografuoja, yra LRT radijo laidos „Gamta – visų namai“ vedėjas. Daugeliui gamtininkas pažįstamas iš LRT televizijos dokumentinių laidų „Nacionalinė ekspedicija“. Visai neseniai sugrįžo jau iš septintosios ekspedicijos po Vakarų Europos šalis. Šįkart teko keliauti po  Austriją, Šveicariją, Prancūziją, Vokietiją – regioną, kuriame dėl liūčių kilo potvyniai. Alpės ir jų pakraščiai stebino žalumu, šį sezoną ten buvo daug lietaus. Anot gamtininko, kiti regionai įdomūs savo reljefu, bet ten natūralios gamtos nebelikę, visur sukultūrinta ir toks kraštas jam esąs nelabai gražus.

S. Paltanavičius – Suvalkijos vienkiemio vaikas, kelių ūkininkų kartų palikuonis, gimęs ir užaugęs Užbaliuose, Marijampolės rajone. 1979 metais Vilniaus universitete įgijo biologo diplomą, dirbo Žuvinto rezervate, vėliau gamtos apsaugos organizacijose, Aplinkos ministerijoje.

Linas agro mob 21 08 02+ bioversija 21 08 02

Gamtininkas pasakoja, kad kaimas jam įstrigo savo laisvės pojūčiu. Iš keturių sūnų jis buvo jauniausias, tėvai vis pasakodavo, kur buvo senelio, gana stambaus ūkininko, žemė, kur pastatai stovėjo, kaip buvo išbuožinti ir kas išbuožino.

„Visa tai žinojau nuo mažens. Nuo vaikystės ir prie darbų,– nepamirštami platūs Suvalkijos cukrinių runkelių laukai ir jų ravėjimas. O būdamas šeštokas jau šienavau melioracijos griovius, nes mano tėvas buvo melioratorius, reikėjo prižiūrėti griovius. Teko dirbti visus kaimo darbus,– šulinį kasti, stogą dengti, nekalbu apie mėšlo mėžimą… Tų darbų  nepamiršau, apie kaimą žinau ir galiu kalbėti“,– pasakojo S. Paltanavičius, pridurdamas, kad dabar gimtajame kaime šaknų nebelikę, tik artimųjų kapai Skriaudžių parapijos kapinėse aplankomi.

Esate sakęs, jog vaikystėje auginote dekoratyvinius balandžius ir triušius. Kai jau lankėte mokyklą, visą laisvalaikį leisdavote gamtoje, vakarais apie tai rašydavote. Taip ir tapote biologu?

Esu biologas pagal prigimtį. Neatsimenu, kad kuo nors kitu būčiau domėjęsis. Ir linksmai, ir labai rimtai sakau: aš gimiau jau domėdamasis gamta. Ir kiek save pamenu man rūpėjo tik augalai, gyvūnai, paukščiai, koks nors mažiausias krutantis gyvis. Tai 65 metus užsiimu vien tik tuo ir visą laiką rašau, kaupiu žinias – per tiek laiko galima šį tą sužinoti.

Esate gamtininkas, rašytojas, fotografas, radijo laidų kūrėjas. Tad gamta, kaimas ir yra Jūsų įkvėpimo šaltinis?

Man pirmiausia - gamta ir kaimas. Bet kaimas tas, kurį atsinešiau iš jaunystės, gal kiek idealizuotas. Kaimą matau ne kaip mūrinę kolūkio gyvenvietę, o tą lietuvišką. Bent jau Sūduvoje tai -  vienkiemis, tarsi maža valstybėlė, kur galioja sava tvarka. Tokį kaimą širdyje išsinešiau ir tebeturiu. Visa mano kūryba yra susieta su gamta, o jei ir nerašau apie gamtą, vis tiek gamtos motyvas yra įpintas.

Kaip renkatės maistą, kur perkate produktus?

Dalį produktų perku parduotuvėse. Mėgstu užsukti į turgelį, žiūriu, kad iš paties augintojo būtų galima pirkti. Manęs netraukia prekybos centrų mėsos skyriai. Aš - kaimo vaikas, žinau, kaip turi atrodyti tvarkingai augintos ir paskerstos kiaulės mėsa. Mane nustebino dar prieš 25 metus Bavarijoje išgirstas mano pažįstamo Volfango pasakymas, kad kiaulienos iš parduotuvės neperka, o važiuoja pas ūkininką, kurio gyvuliai lauke vaikšto, ir iš karto ima pusę kiaulės. Tuomet man tai buvo tarsi įspėjimas - nelėk paskui bet kokį produktą. Dabar mes galime rinktis ir tai stengiamės daryti žiūrėdami, kas užrašyta etiketėse, palaikydami Lietuvos augintojus, gamintojus. Perkame lietuvišką žemės ūkio produkciją.

Dabar daug kalbama apie klimato kaitą, kad nyksta augalų, gyvūnų rūšys. Jūsų akimis žiūrint, kaip tą gamtos įvairovę pavyksta išlaikyti Lietuvoje?

Ilgai dirbau valstybės aplinkosaugos tarnybose, o pastaruosius 30 metų buvau valdininkas – Aplinkos ministerijoje kūrėme visą įstatyminę bazę.

Manau, kad didelės aplinkosaugos problemos yra kultūriniame, intensyviame žemės ūkyje. Nors gal ir sunku tai pripažinti, tačiau esame per daug plėšrūs naudotojai. Ne vienas miestietis, inteligentas lekia dirbti žemės - dar turi savyje kaimo žemdirbio geną ir važiuoja, rausia sodyboje. Teko būti Švedijoje, Suomijoje, ten žmonės išvažiuoja į vasarnamį ilsėtis, neturi nė lysvės, nepjauna žolės.

O pas mus per vasarą po dvidešimt kartų šienauja. Juk taip susmulkina vabzdžius su augalų sėklomis, padaro tokią plastmasinę žolę ir sako – mes gyvename gamtoje. Ne, jūs tą gamtą šįryt sudrožėte.

Paskui žmonės sako, ar girdėjai – kažkas kažkur nyksta. Tai tavo kieme nyksta. Neturime supratimo, kad tai darosi ne kažkur toli, o pas mus. Dažnai jauni žmonės nėra matę, kaip ariama žemė, kaip melžiama karvė, nemoka į ranką paimti grėblio. Ryšio su senuoju kaimu, labai artimu gamtai, praktiškai nebeliko.

Ką daryti? Jei nori būti arti gamtos, reikia mokytis iš naujo. Dabar žmogus daugiau naudotojas, o gamtiškas, prigimtinis ryšys su žeme nutrūko. Kitas dalykas, pradingo mūsų žinios apie gyvąją gamtą, apie gamtinę aplinką, šia prasme tapome beraščiais. Yra žmonių, kurie perka sodybą, žemės ir taip bando ten kažką daryti. Bet yra ir prasmingo grįžimo į kaimą.

Ar pačiam tenka bendrauti su kaimo žmonėmis, ūkininkais? Ką pasakytumėte apie permainas kaime?

Po Lietuvą dažnai keliauju, fotografuoju, bendrauju su daugybe žmonių. Dažnai pamatęs žmogų, sustoju - žmonės pasiilgę pokalbių, atsiveria, pajunti kaimo dvasią. Vis dėlto ūkininkai tam neturi laiko, jie turi konkretų tikslą: suarti, pasėti, prižiūrėti, nupurkšti ir nukulti, nuimti. Su žemdirbiais kartais pabendrauju, bet sunkiai randu kalbą, nes jie nedaug ką apie gamtą žino ar nenori žinoti...

Ko pasigendu kaime? Gyvybės. Gali važiuoti toli toli - nepamatysi nė vienos karvės, gal tik Žemaitijoje jų daugiau marguoja. Apskritai, kaimų sodybos aptuštėję, net vištų pulko su gaidžiu nematyti. Paklausus, kur kiaušinių gaunate, sako – nusiperkame parduotuvėje. Ir taip yra kaime, pas vienkiemyje gyvenančius žmones. Šito nesuprantu.

Neretai ūkininkai sako matantys nepagrįstos neigiamos informacijos apie žemdirbius, žemės ūkį...

Jei nori, kad apie tave kitaip rašytų, reikia taip gyventi, kad būtų sąlygos gimti kitokiai nuomonei. Tai galioja visiems, ne tik žemdirbiams. Ir didelis ūkis gali būti kaip dykuma, nes vis purškiamose monokultūrose nelikę jokios gyvybės. Ir keliuose hektaruose gali būti užauginama visko pakankamai – gyvena, gieda, žaliuoja viskas. Aš visada ranką keliu už protingą ūkininką.

Pamenu, viename Vidurio Lietuvos rajone, kur intensyviai ūkininkaujama, vienas stambus ūkininkas skundėsi, kiek čia gamta gali mums problemų kelti. Pamaniau, kad jis apie sausrą ar liūtis. Tačiau, pasirodo, ūkininkui per daug reikalavimų, saugant gamtą.

Koks, Jūsų nuomone, žemės ūkis reikalingas Lietuvai? Pirmenybę teikiate nedideliems, mišriems ūkiams?

Manau, kad žemės ūkio ateitis turėtų būti grįžimas į protą, grįžimas arčiau gamtinės prigimties. Nebūtinai turėtų būti tik ekologinis ūkis. Europoje teko matyti labai daug vynuogynų, kurių nepurškia chemija, netręšia jau 20 metų, o gyventojai pirmiausia perka vyną iš jų. Yra ir daugybė kitų, vadinamųjų biodinaminių ūkių, jie tuo keliu jau įsivažiavę, tokia politika gerbiama. Jeigu miestelyje yra parduotuvė, ir joje yra produktų iš biodinaminių ūkių, tai visi pirmiausia perka tokius produktus, nors jie ir gerokai brangesni už įprastai išaugintus, arba įsigyja maisto tiesiai iš tokio ūkio. Štai, koks turi būti supratimas ir susikalbėjimas tarp ūkininko ir vartotojo.

Man, kaip gamtininkui, kartais keistokai atrodo dabartinis pažangių technologijų supratimas. Esą pažangi technologija tada, kai į laukus išvažiuoja technika, viską daro, o aš sėdžiu prie kompiuterio. Manau tokia filosofija kažkur tinka, bet ne žemės ūkyje - čia reikia prisiliesti prie žemės.

Aš ne už tokį ūkį, kai ūkininkas nepažįsta kultūrinių ar kitų augalų sėklų. Pagal mane pažangus ūkis yra žalias, mišrus, nebūtinai su laikomais gyvuliais, bet ir ne šimtai hektarų monokultūros. Nes monokultūra mūsų gamtai, aplinkai yra pražūtis. Tai visi supranta, tik kažkodėl nenori apie tai kalbėti.

Dėkojame už pokalbį.

MŪ inf.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Į ką dažniausiai investuojate ūkio uždirbtą pelną?
Orai