Portalas manoukis.lt kviečia įdėmiai paskaityti, ką apie sąsajas su kaimu, liaudies muzikos svarbą porina džiazo virtuozas, muzikos prof. Petras VYŠNIAUSKAS.

Jis – vienas iškiliausių ir savičiausių Lietuvos džiazo kūrėjų, saksofono virtuozas, grynakraujis žemaitis iš Plungės. Tai bene daugiausia titulų pelnęs Lietuvos saksofonininkas, apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordinu, jam suteikta Nacionalinė kultūros ir meno premija – pirmajam džiazo srityje. Džiazo virtuozas sako parengęs daugiau kaip 2500 koncertinių programų, jis pūtė saksofoną 70-yje valstybių, dalyvavo gausybėje tarptautinių festivalių.

Karantino metu P. Vyšniauskas juokauja, kad sėdi lyg urve, nekoncertuoja. Dabar pagrindinis Muzikos ir teatro akademijos profesoriaus darbas – dėstyti studentams nuotoliniu būdu.

Gimęs, augęs Plungėje, ir dabar muzikas dažnas svečias šiame Žemaitijos mieste. Vaikystės vasaromis, pasak jo, važiuodavo į Rapšaičių kaimą padėti tetai, dažniausiai teko grėbti šieną.

„Atmintyje ilgam išliko karšta vasaros diena, šaltas vanduo bidone, jame mirkstanti juodos duonos pluta. Oi, kaip skanu, skanu būdavo atsigerti iš to bidono ir po to toliau eiti šieno grėbti. Nors aš – „kaimietukas“, bet, žemė netraukė nuo vaikystės. Matyt, baltarankiu gimiau.

Kadangi muzika mane pakerėjo nuo mažens, turėjau nediduką akordeoną ir jau 4 metukų išdidžiai grojau kaimynų ožkytės laidotuvėse. Kartą priskaldžiau pusę priekabos malkų, tai po to negalėjau groti kokius tris mėnesius, nes sutraukė pirštus. Supratau, kad muzikantui labai svarbu rankos, pirštai, kad turiu juos saugoti ir nekišti kur nereikia. Tai ir tų sunkiųjų darbu su kastuvu ar kirviu vengiau“, – prisimena saksofonininkas.

Anksčiau sakydavo, kad iš dažno Lietuvos inteligento kišenės kyšo žagrė, esą toks kaimiškas mentalitetas. Kas, Jūsų manymu, kyšo dabar?

„Iš esmės mes visi Lietuvoje esam nuo žagrės, tik vėliau ją iškeitėme į mašinas, gatves...Mūsų šaknys kaime, tai didelė stiprybė ir jėga. Visos galios iš ten. Mūsų tradicijos, folkloras – mūsų vadinamasis mentalitetas suformuotas kaime. Graudžiai (arba juokingai)  man atrodo kai kurie mūsų „pasaulio piliečiai“, peršantys globalios Lietuvos idėjas... Taigi, nesigėdykime nei žagrės, nei rūtos ar berželio svyruonėlio prie klėties...“ – kalba muzikas.

Džiazo virtuozas P. Vyšniauskas – vienas žymiausių Lietuvos muzikų, atstovaujantis mūsų šaliai Europoje ir pasaulyje nuo JAV iki Australijos, daug koncertavęs ir su lietuvių liaudies muzikos atlikėjais. Garsus ilgametis duetas su lietuvių folkloro dainininke Veronika Povilioniene. Pasak muzikologų, P. Vyšniauskaspirmas pabandė suderinti liaudies melodijas su improvizuotais muzikos intarpais.

Kaip liaudiškumas, kaimiškumas siejasi su Jūsų kūryba?

„Liaudies muzika – didžiulis klodas, lobynas. Iš šios versmės, neišsenkančio šaltinio daug kas sėmėsi kūrybinio įkvėpimo. Aš labai myliu lietuvių liaudies muzika, teko ją neblogai pažinti, groti, susitikti su liaudiškos muzikos atlikėjais.

Šiemet sukanka 30 metų kai kartu su Veronika Povilioniene koncertuojame. Duetas su Veronika man atvėrė kelią į nepažintas lietuviškos dainos erdves, atskleidė jos grožį. Veronika dzūkė, o aš žemaitis, tad pasidavę improvizacijos žavesiui pasauliui skleidėme dzūkiškai žemaitiškas spalvas. Turiu pasakyti, kad pasaulyje tikrai buvome ir išgirsti, suprasti ir ovacijomis palydėti nuo scenos.

Kitas mano koncertavimo etapas, kuris irgi glaudžiai susijęs su liaudies muzika,– duetas su birbynės virtuozu prof. Antanu Smolskumi, jau amžinatilsį. Teko daug groti, yra nemažai įrašų. Pakankamai laisvai ir gerai jaučiuosi, grodamas liaudišką muziką.

Improvizacija, džiazas – laisvas kelias, bet jame galioja labai rimti kelio ženklai. Aš esu lietuvis ir, grodamas tarptautiniuose kolektyvuose, įpinu ir savo krašto garsus į bendrą garsų pynę. Tai man tik suteikia tvirtybės koncertuojant.

Liaudiška ar kaimiška vadinama muzika ir yra tikras mūsų turtas, štai kad ir žemaitiškos dainos, giesmės – unikalūs žmonių kūrybos lobiai. Kita vertus, Lietuvoje aristokratinė kultūra, galima tiesiai sakyti, buvo iššaudyta, išdeginta, sudeginti instrumentai dvaruose. Juk dvaruose negrojo liaudiškos muzikos, grojo klasikinę, elitinę muziką. Taip buvo ir kunigaikščio Oginskio rūmuose.

O sovietų laikais okupacinė valdžia vos ne prievartiniu būdu kūrė tokį dirbtinį „liaudies masių“ džiugesį. Imta plačiai dainuoti harmonizuotas (optimizuotas) senąsias ir tikrąsias liaudies dainas, šokinėti į viršų choreografijos būdu sudarkius mūsų protėvių šokius...

Taigi, daug kas iki šiol neskiria, painioja masinę liaudies kultūrą, kuri po Antrojo pasaulinio karo mums buvo primesta, su tikruoju, iš senovės mus pasiekusiu folkloru“,– aiškina muzikas.

Ar su miestelių, kaimų bendruomenėmis, susieinate, grojate? Nemažai metų esate medžiotojas, tai irgi grąžina prie gamtos, prie kaimo.

„Daug kas nustemba, kaip čia menininkas į stirneles su dvivamzdžiu taikosi. Aš irgi iš pradžių taip maniau, kol bičiuliai nepakvietė į medžioklę ir susipažinau su sudėtingu procesu iš arčiau. Medžiotojai yra tie tikrieji gamtos mylėtojai, žvėrių globėjai, maitintojai, jie ir savotiški ekologai, miško sanitarai, padedantys išlaikyti gamtos ir Dievo nustatytą harmoniją.

Karantino metu viskas sustojo: negalima medžioti nei šernų, nei vilkų... Tiesa, man labai smagu ir miške groti. Medžioklės tematika irgi rengiu koncertus miestų, miestelių bendruomenėms, esame išleidę pirmą kompaktinę plokštelę su medžiokline muzika, lietuviškais medžioklės signalais.

Nežinau, kodėl visuomenėje dar gajus manymas, kad medžiotojai žudo žvėris, po to rengia puotas. Ar tai turčių pramanas? Gal tai iš sovietmečio, kai medžiojo daugiausia viršininkai, komunistų partijos vadai, nebuvo griežtų taisyklių ir kontrolės.

Dabar ir sąmoningumas kitoks, viešumas ir įstatymai tokie, kad negali blaškytis po mišką taurelę išlenkęs, griežta dalyvių registracija, laimikio apskaita, žodžiu, viskas vyksta skaidriai – pagal taisykles. Na, apie žemdirbius irgi kartais pakalba, kad jie tik naudą gaudo ir gamtą teršia...

O kaimuose noriai groju, pernai smagiai koncertavau Plungės rajone, Kontaučiuose, daug kur grojau ir Anykščių, Rokiškio rajonų miesteliuose, Molėtų rajone. Esu aplankęs didelę dalį Lietuvos miestelių bažnyčių, groti jose – didelis malonumas ir palaima.

Apskritai, kaimo žmonėms, manau, įdomu pasižiūrėti į „gyvą“ muzikantą, nei girdėti jį per radiją ar televiziją. Čia toks abipusis rankos ištiesimas. Jei tu nuoširdžiai „neši savo šviesą ir tiki“, tai ir iš klausančių žmonių gauni didelę dozę gerosios energijos“,– porina džiazo virtuozas.

Kas, Jūsų žvilgsniu, daro didžiausią įtaką formuojantis visuomenės nuomonei apie  ūkininkus, žemės ūkį?

„Nesu didelis šios srities žinovas, mat su ūkininkais tiesiog per mažai bendrauju. Tačiau žiūrint į Lietuvos ekonominę situaciją, žemės ūkis atrodo gerai. Apskritai, pritarčiau tiems, kurie sako, jog Lietuva niekad taip gerai negyveno: turime ką valgyti, turime kuo apsirengti, po kelis automobilius, knygynai lūžta nuo knygų ir pan.

Visi džiaugiamės mūsų ūkininkų užauginta, pagaminta produkcija. Lietuviški maisto produktai laukiami ir pasaulyje. Žemės ūkis – išties svarbi eksporto ir visos ekonomikos dalis.

Žinoma, ne visi ūkininkai gali laukus dirbti su šimtus tūkstančių eurų kainuojančiais traktoriais, dar yra apleistų žemių – ne visi „vingių jonai“ prabudę ir dantis išsivalę, tačiau progresas akivaizdus ir, drįsčiau sakyti, nesustabdomas“,–  sako optimistiškai nusiteikęs menininkas.

Ar kaimas, liaudies dainos, gali būti kūrybos įkvėpimo šaltinis?

„Be jokios abejonės. Kaimas yra bene pagrindinis ir giluminis kūrybos generatorius. Ir čia mes kalbame ne vien apie gražią Lietuvos gamtą... Tačiau man neramu, kad mes labai sparčiai anglėjame, mėgdžiojame svetimas madas, labai norime tokiu būdu kažkam atrodyti kaip didesni europiečiai. Čia nevisavertiškumo kompleksas.

Mes seniai esame ne tik Europos centre, esame LDK ainiai, vos ne per stebuklą išlaikėme ir kalbame viena seniausių pasaulyje kalbų. Amerikos dar žemėlapyje nebuvo, o Vilniaus universitetas šviesą skleidė. Žodžiu, prisiminkime savo ištakas, istoriją ir meskime šalin visus „postsovietinius“ kompleksus.

Šaunu kalbėti anglų ar kitomis kalbomis, bet nesuanglėkime. Daugiau lietuviškų dainų, plačiau jos  galėtų skambėti per radiją ir kitus komunikacijos kanalus. Juk mes pasauliui įdomūs visų pirma tik savo kultūra“,– dėsto P. Vyšniauskas.

Daug esate matęs, koncertavote daugiau nei trečdalyje pasaulio valstybių. Kaip atrodo mūsų maistas, ūkiai, ko reikėtų?

„Jeigu Dievas davė žmogui burną, tai ir ūkis reikalingas, kad būtų ką į ją įdėti... Bananais nebūsi sotus. Esu ragavęs daug pasaulio puodų, galiu palyginti daugelio šalių virtuves. Sakau labai atsakingai: lietuviškas maistas tikrai yra puikus, kokybiškas ir labai skanus.

Patikėkite, neužkirtęs lietuviškų lašinių, gerai nepagrosi, juolab dūdos nepapūsi ir nepadainuosi. Tad, Dieve duok visiems Lietuvos ūkininkams sveikatos ir didelės sėkmės mus visus toliau gražiai valgydinti“, – linksmai pokalbį baigė vienas iškiliausių Lietuvos džiazo kūrėjų Petras Vyšniauskas.

MŪ inf.