Dizainerė J. Talaikytė: „Gyventi gražu savo krašte, kur dar kvepia medumi žolynai“
2021-07-23

Vilniaus dailės akademijos Mados dizaino katedros prof. Jolanta TALAIKYTĖ – ryški, įdomi, didelę patirtį ir savitą braižą turinti drabužių dizainerė, žinoma kelių kartų žmonėms, kūrusi tokioms Lietuvos įmonėms, kaip „Vilniaus modelių namai‘‘, „Rožė“, „Utenos trikotažas“, „Vilija“ir kt.

Vos baigusi akademiją, ji tapo jaunesnių bendramokslių Juozo Statkevičiaus ir Ramunės Piekautaitės diplominių darbų vadove. Ir šiandien pro jos akis ir rankas praeina nemažai talentingų jaunųjų kūrėjų.

Pati dėstytoja ir menininkė įkvėpimo semiasi iš savo šaknų, iš gamtos, iš tautos istorijos ir paveldo. Puoselėjanti 20 kilometrų nuo Vilniaus esančią sodybą, dizainerė medituoja šienaudama beveik hektarą pievos.

Linas agro mob 21 08 02+ bioversija 21 08 02

Kokios mintys ar asociacijos kyla, kai ištariate žodį „kaimas“?

Ilga karšta vasara pas senelius kaime. Diemedis palei atvirą langą. Smėlėtas takelis link miško, gėlėtos pievos, žemuogių smilgos ir mėlynės su šaltu pienu, šulinio vandeniu apšlakstyta ir cukrumi apibarstyta juoda duona, kad prisišokinėjusios per upelį pilvas negurktų iki vakarienės.

Dar prisimenu šienapjūtę, dūkimą su pusbroliais ir pusseserėmis kluone ant šieno, ilgus vakarus gonkose, Joninių nakties jonvabalius, žvaigždėtą rugpjūčio dangų pro skylėtą skiedrom dengtą kluono stogą. Ir, žinoma, dabar dar išnyra tos vaikiškos svajonės, kai gulėdama po didžiule kriauše žvelgdavau į debesis begaliniame danguje...

Giliai atmintin įsirėžė ir Žolinės atlaidai senoje medinėje bažnytėlėje, gėlių puokštės, surištos vilnoniu siūlu, skambios dainos, dardant vežimui, kietas močiutės delnas klauptuose, smilkalų alpulys ir senų kapinaičių liepų šešėlis, baronkų karoliai ir saldainiai, šurmulys šventoriuje ir vėl smagus kelias namo!

Dar ir dabar kasmet aplankau tą šimtametę sodybą, lekiu prie Juodkos upelio, apibėgu laukus. Myliu ir ilgiuosi tų lėtai slenkančių vasarų.

Kaip kaimas, sodyba, vasaros pas senelius veikė Jus vaikystėje, paauglystėje?

Per žiemą labai pasiilgdavau senelių, pievų, miško, šuns, karvių mūkimo, kaimiško maisto ir veiklos, lauko žaidimų. Augdama buvau labai romantiška, man nebuvo liūdna vienai pievoje. Galėdavau ilgai klausytis bobutės prisiminimų apie piršlybas, pirmąją meilę, gegužinių istorijas, naršyti po spintą ar kuparo podėlius, matuotis močiutės nuometą...

Išsižiojusi, kad net seilė tįsdavo, klausydavausi, kai senelis pasakojo, kaip vaikas tarnavo, ganė žąsis mažas būdamas, kaip buvo rekrūtuose, kaip kūrėsi vienkiemyje pamiškėje, kaip Lietuvos partizanus vedė per pelkes. Taip pat pridurdavo, ką išklausė iš „Amerikos balso“. Dienų dienas vartydavau senus albumus ir žiūrėdama į tapytus kilimukus ant sienos kūriau savo pasakas.

Paauglystėje erzino privalomi kaimo darbai, visokie ravėjimai kolūkyje, bet nieko nepadarysi – liepta ir eini. Iš piktumo nukapodavau ne tik piktžoles, bet ir kopūstų ar runkelių lapus. Kad močiutė nesugalvotų duoti kokio darbo, išeidavau laukais toliau nuo namų.

Kokių tikslų, norų, svajonių vedina puoselėjate savo giminės sodybą?

Sodybą gavau iš mamos dovanų. Man čia labai patinka. Po truputį ją keičiu, įrenginėju savaip, kuriu gerovę. Man tai poilsis, veiklos kaita ir, aišku, kūryba. Dar tai vieta, kur mielai kviečiu visus svečiuotis, man smagu laukti, vaišinti, vakaroti, po to ilgai mojuoti atsisveikinant.

Čia atsipalaiduoju ir visuomet turiu, ką veikti: žoliapjovė, trimeris, pjūklas, kirvis, kauptukas, karutis man tiesiog lipte limpa prie rankų.

Ką Jums tai duoda kaip kūrėjai, dėstytojai?

Būdama savo pievose, miške, svajoju, mąstau, įkvepiu ir atsipalaiduoju. Tuomet visą tą įkvėpimą išdaliju grįžusi į mokslo metus. Ne tik sodyba, bet ir kelionės po Lietuvą, lankant senąsias medines bažnytėles, piliakalnius, tyrinėjant tautinį palikimą, istoriją, mane įkvepia ir atveria kūrybos galias. Tai neįkainojama. Labai pasiilgstu ir tolimų kelionių, kurios ypač vertingos, praplečia kūrėjo akiratį. Aš vis dar labai smalsi, man daug kas įdomu.

Kaip žiūrite į maistą? Esate pedantiška ekologiškų produktų vartotoja ar nesišalinate ir prekybos centrų?

Nors nesureikšminu, bet kad ir kasdienis maistas man turi būti ne tik skanus, bet ir estetiškai patiektas. Patinka gražūs indai, gražiai serviruotas stalas, kaime gal net labiau žaidžiu šiuos žaidimus, nes turiu daugiau laiko.

Puokštė, staltiesė, didelė graži lėkštė būtini, tuomet ir maistas skalsesnis. Tiesa, nesu labai išranki, mėgstu padžiūvusią kietą juodą duoną su grūdais, suvalgau ir žemėtą uogą ir pernykštį medų išgraibau.

Esu iš tų, kurias močiutės mokė nukritusią duonos kriaukšlę pabučiuoti, todėl išmesti maistą man labai sunku. Nemėgstu ir jo pertekliaus, geriau mažiau, bet šviežias, pačios gamintas. Nueiti į turgelį laiko turiu tik kartais, nes tai ritualas, o aš vis bėgte ir bėgte, o dar vakarinė, tad mane ilgai dirbantys prekybos centrai labai gelbsti.

Tikiuosi, sulauksiu ir to ritualinio apsipirkimo ūkininkų turgelyje savaitgaliais. Kol kas tai tik atostogų užsienyje pramoga. Na, o būnant sodyboje džiugina savos agurkų, pupelių, cukinijų, moliūgų lysvės.

Kokių tendencijų (tiek gerų, tiek blogų) pastebite dabartiniame kaime?

Nėra vienareikšmio atsakymo. Džiugu, kad kaimas keičiasi, jaunėja, kuriasi ūkininkai ir natūralios gyvensenos mėgėjai, žmonės švarinasi, atsiranda vis daugiau gražių vasarnamių.

Gaila, kad natūralūs laukai ir pievos numelioruotos, kertami miškai, invaziniais augalais užsiteršia vaistažolių ir žemuogių pievelės, šiurkščiai pasisavinamos ir užtveriamos ežerų, upių pakrantės, nuo įvairių nuodingų cheminių medžiagų žūsta bitės. Skauda širdį, kad neišlaikomos senosios autentiškos sodybos su šimtamečiais ąžuolais ir liepom, rakinamos nuo vagių bažnyčios.

Džiugina atgimstanti dvarų kultūra, atsirandantys vis nauji pažintiniai takai, puoselėjamos etnografinės sodybos, liaudies meistrų kūryba pakelėse. Vardinčiau ir vardinčiau, nes tokia graži ir dar iki galo nepažinta Lietuva.

Kaip įsivaizduotumėte idealų šiuolaikinį kaimą?

Mano nuomone, tai būtų išpuoselėti vienkiemiai su galimybe susiburti artimiausio kaimuko ar miestuko centre, su vietos įžymybių ir grožybių muziejuku, parodų sale, biblioteka su žolynų arbatėlėm, kava ir ledais, vietinių žmonių maisto ir gėrimų užeigėlėmis, šurmuliuojančiais savaitgalio turgeliais prekybai ir mainams, su paukščių ir gyvuliukų garsais, su dainomis ir šventėmis ir daug daug kūrybingo jaunimo, grįžtančio į savo tėvų ir senelių išpuoselėtas sodybas.

Niekuomet neskirsčiau žmonių pagal gyvenamąją vietą, o dabar tai daryti apskritai būtų kvaila, juk provincijos šviesuolio darbštaus ūkininko vaikai, užaugę gamtoje, bus ne tik fiziškai, bet ir morališkai sveikesni už užaugusįjį daugiabučio pavėsyje, tėvų paliktą vaiką. Visur visokių žmonių yra, bet mano aplinka mane įkvepia ir džiugina. Studentai ypač smalsūs ir gabūs, energingi, siekiantys geriausių rezultatų.

Taigi tos kyšančios iš kišenės žagrės nėra taip blogai, jei galva šviesi, o širdis gera ir atvira. Visko galima išmokti, lavintis ir tobulėti, svarbu neprarasti smalsumo, noro, netingėti. Nesivaikykime pasenusių stereotipų. Gyvenimas gražus, o ypač savo namuose, kur dar kvepia medumi žolynai, teka sraunios upės, tyvuliuoja ramūs ežerai, kur miestuose ir kaimuose gyvena mieli savi žmonės, kalbantys daininga lietuvių kalba.

Dėkojame už pokalbį.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 21.03.14 +NMA

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Į ką dažniausiai investuojate ūkio uždirbtą pelną?
Orai