Dirigentas D. Katkus: „Koks bus kaimas, priklausys nuo jame dirbsiančių žmonių“
2021-04-30

Kokiu žvilgsniu į kaimą, žemės ūkį, ūkininkus žvelgia iškilūs Lietuvos menininkai, kiti kultūros darbininkai? Šį kartą portalo manoukis.lt pašnekovas – garsus muzikas, visuomet švytintis gera nuotaika ir pozityvumu maestro Donatas KATKUS.

Įvairiapusė dirigento, altininko, muzikologo prof. D. Katkaus veikla ir nuopelnai įvertinti Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, kitais apdovanojimais. Tris dešimtmečius su Vilniaus kvartetu griežęs altu, 1994 m. jis subūrė šv. Kristoforo kamerinį orkestrą, kuriam vadovavo daugiau kaip 20 metų.

Šią karjerą nutraukė pats, dabar eina orkestro garbės dirigento pareigas. Šv. Kristoforo kamerinis orkestras yra tapęs Vilnių pasaulyje reprezentuojančiu meno kolektyvu. Prof. D. Katkus tęsia pedagoginį darbą: Muzikos akademijos studentams teoriją dėsto nuotoliniu būdu, o muzikuoja su jais – auditorijoje.

Linas agro mob 21 04 01+ Bioversija 21 04 30

Kaune gimęs, augęs, mokslus krimtęs, vėliau studijavęs Vilniuje, D. Katkus prisimena vaikystės vasaras leisdavęs Žemaitijos kaime prie Sedos.

„Jau turbūt 50 metų nebėra to Užežerės mano vaikystės kaimo, pusantro kilometro už Sedos, netoli Plinkšių dvaro. Leisdavau tuomet nesibaigiančias vasaras pas giminaičius Balvočius. Miegodavau ištaigingose gonkose, pro kurias Lietuvoje tais laikais jau niekas nevaikščiodavo. Gonkos, kaip būtinas reliktas, kaip puošmena.

Visas gyvenimas sukosi už namo, už kitų durų, iš virtuvės į kiemą. Buvau miesčioniukas, tai mane mylėjo, gerbė: kai kepdavo duoną ir vaikams iškepdavo mažyti kepaliuką, dėl jo varžydavausi su Staponieliu. Iš darbų gaudavau tik žąsis ganyti, rudeniop, kai nukirsdavo rugius, ražienomis basam būdavo skausminga vaikščioti.

Per Žolinės atlaidus ir aš eidavau basas, batus rankose (kaip ir visos moterys) nešdamas, į bažnyčią ir Grūstės kapines. Apsiaudavome tik gatvėje prieš bažnyčią. Šiaip kasdien turėjau nedideles klumpeles iš Sedos turgaus, kur klumpių būdavo daugybė.

Sedoje susenusioje medinėje troboje priešais bažnyčią mokiausi katekizmo, priėjau Pirmos komunijos, čia mane vėliau ir dirmavojo. Ūkio darbų taip ir nepamačiau, mat toks laikas buvo,– susitvėrė kolūkiai, niekas nežinojo kaip bus, tai dirbo savo sklypuose, kur kas turėjo.

Tačiau dažniausiai man iškylantis kaimo vaizdas siejasi su mamos tvartelyje auginama kiaule, o vėliau su prieš Kalėdas kleckais kemšamomis žąsimis. Tuomet gyvenome Kaune, Žemaičių gatvėje, kur buvo nemažai tvartų su gyvuliais. Kiaulės įstrigo ir Ūsėnuose, Šilutės rajone, kur mano pusseserė Danutė jas be atvangos šėrė.

Labai patiko ir šiltas, tik pamelžtas jos karvės pienas. O ir vėliau, važiuodamas į gastroles į kokį miestelį, mielai žvelgdavau į karvių bandas laukuose, stebėdavausi ir kaimo peizaže atsirandančiais traktoriais“, – apie savo patirtis kaime pasakojo dirigentas.

Anksčiau sakydavo, kad visi lietuviai inteligentai nuo žagrės…

„O dabar sako, kad nuo nudergto mersedeso. Čia tie – turtingesnieji. Mes, šeima, mašiną įstengėme įsigyti tik po Nepriklausomybės dešimtmečio. Mat inteligentai, kaip ir visa kultūra, po rinkimų išgaruojame iš politikų galvų, tad net neaišku nuo kokių žagrių inteligentai ateina į Lietuvą“, - ironizuoja muzikas.

D. Katkus sako pastebintis kai kuriuos jam nerimą keliančius pokyčius mūsų literatūroje. Anot jo, tradicinė lietuvių literatūra, kaip dvasinis tautiškumo paveldas, buvo susijusi su kaimiškąja jos tradicija.

„Ši tradicija stipri liko ir sovietmečiu, kaip tautos savaimingumo gintis. Bet dabar kažkas kitas, gal ir miestas atsidūrė jos centre. Miestietis rašo apie savo miestietiškąją, kosmopolitinę, televizinę ir turistinę patirtį. Lietuviška liko tik kalba, bet ir ta jau sunykusi, tolstanti.

Rašoma apie viską ir, žinoma, pirmiausia apie save. Apie bendruomenę, lietuviškumą, tai yra apie tai, kas mus visus jungia, kokios mūsų tikrosios, nelaikraštinės problemos – labai mažai. Populiari tampa ironija, pasityčiojimas, ypač apie iškilias asmenybes –  Kazį Pakštą ar Adolfą Ramanauską-Vanagą. Tokia literatūra uždengia mintį. Tampa vienadienė.

Ar verta mums, lietuviams, ginti savo identitetą, kai neatlaikome tokio tarptautinio knygų krioklio. O mums turėtų būti svarbios mūsų problemos, mums kylantys klausimai“,– susirūpinęs kalba D. Katkus.

Jis apgailestauja, kad dažnai kaimo vaikams sunkiau gauti gerą išsilavinimą bei siekti karjeros nei miestiečiams.

„Kol bus tokia nefunkcionali ir kvaila švietimo sistema, tol tose varganose provincijos mokyklėlėse geresnio mokymo nereikia laukti. Tačiau tai pirmiausia ne švietimo, bet kultūros problema. Tai socialinė problema, nes Lietuvoje kas dvidešimt kilometrų jau kitas rajonas. Sukapotas kraštas į mažus gabaliukus, Lietuvos susisiekimas toks, kaip po karo. Tad kol rajonų gyvenimo būdas nebus toks kaip Kauno ar Klaipėdos, tol mažesniuose miestuose neatsiras profesionalių, kūrybingų pedagogų – inteligentų“, – sako Muzikos akademijos profesorius.

Kaip manote, ar reikia ieškoti kaimo ir miesto žmogaus skirtumų, ar akcentuoti bendrumą?

Tie skirtumai šiandien nėra ryškūs. Tai užsiėmimų skirtumai, nepaisant to, kur kas gyvena. Yra kitų socialinių ir psichologinių skirtumų, žmonių bruožų, kurie lemia mūsų gyvenimą ir jį įprasmina, o bendruomenė kaip imperatyvas tik vienas – Lietuva.

Su Vilniaus kvartetu ir su šv. Kristoforo kameriniu orkestru esu apvažiavęs visą Lietuvą. Kol Lietuvos valdžia nepradėjo naikinti rajonų kultūros, t. y. kol nepradėjo uždarinėti kultūros namų, kolūkiuose koncertuodavome labai dažnai.

Po to, kai prasidėjo tautinis baisus rajonų kultūros smukdymas, tų koncertų labai sumažėjo. O po to prasidėjo naujas, gal kitoks pakilimas. Atmenu premjeras Andrius Kubilius paskyrė pinigų, surengėme rajonų miestuose ciklą nemokamų koncertų. Buvau sužavėtas sausakimšų salių, aplodismentų jūros, kai grojome klasiką – Vivaldį, Mocartą, Čiurlionį, Naujalį... Ar tai buvo provincija? Tai buvo žmonės, išsiilgę nepopsinės kultūros.

Ar Jūsų nešokiruoja, kad klasikinės muzikos kūrinių įrašai skamba kai kuriose aukšto produktyvumo Lietuvos karvių fermose?

Nešokiruoja. Kiek žinau, apie tai yra ir knygų parašyta. Skaičiau, kad karvėms labiausiai patinka Mocarto muzika, jos tuomet ramesnės, duoda daugiau pieno. O jei paleidžiamas rokas, ypač sunkusis, tokie garsai jas nervina, pieno mažiau būna…

Ar tenka bendrauti su kaimo žmonėmis, ūkininkais, gal perkate iš jų maisto produktų?

Aukštadvario turguje perku natūralius produktus. Čia mane visi pažįsta. Tie turgeliai labai patiktų, jei nebūtų perpardavinėtojų. Bet kartais ta veikla ne visai legali. Šiaip mes ieškome kaimo ūkininkų, iš jų tiesiai stengiamės pirkti produkciją: žąsis Kalėdoms, kokį aviną ir kiaulės dalį. Tad pabendraujame, bet ne prie stikliuko, kaip ankščiau. Dabar jau nėra laiko.

Koks būtų Jūsų žvilgsnis į Lietuvos kaimo, žemės ūkio ateitį?

Toks kaimas, koks buvo, išmirs su likusiomis bobutėmis. Mūsų Gudžionių kaime, kur ilsimės, jau nebėra nė vienos karvės, nei Jono arklio. Ar neatrodo, kad kaimas vis mažiau rūpi miestiečiams?

Kas kalba apie tą senstančią kaimo būtį? Kas perduoda kokias vertybes? To lietuviško kaimo įvaizdžio jau niekada nebebus. Bus kitas. Koks? Priklausys nuo tų žmonių, kurie dirbs žemės ūkio versle.

Dėkojame už pokalbį.

MŪ inf.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip vertinate virtualius renginius: posėdžius, seminarus, konferencijas, kt.?
Orai