Vilnius. Biodujų gamybos plėtra kiekvienoje šalyje priklauso nuo įvairių veiksnių ir sudėtinga atsakyti, kuris svarbiausias: paklausa, apsirūpinimas žaliavomis ir kaina, gamybos savikaina, rentabilumas, ES paramos intensyvumas, nauji technologiniai sprendimai ar kt.? Verslininkus šiuo metu labiausiai domina, kokia europine parama galima bus pasinaudoti biodujų gamybai.

Nors konferencijos „Biodujos: aplinkosauginiai, technologiniai, ekonominiai aspektai" pranešimas apie paramą biodujų sektoriaus plėtrai Lietuvoje 2015-2020 m. buvo pristatytas beveik pabaigoje, klausytojų gretose sukėlė gyvo susidomėjimo.

Pasak Žemės ūkio ministerijos Išteklių, melioracijos ir biokuro skyriaus vyr. specialisto Remigijaus Bagdono, naujuoju finansiniu laikotarpiu gamintojai skatinami gaminti energiją iš biomasės (ne vėjo ir ne saulės). Norintieji investuoti į šį sektorių galės pasinaudoti viena iš dviejų priemonių: parama investicijoms į žemės ūkio valdas arba parama investicijoms, skirtoms ne žemės ūkio veiklai kurti (biodujų gamybai iš žemės ūkio ir kitų atliekų).

Pirmoji priemonė skirta žemdirbiams, kuriems biodujų gamyba padėtų plėtoti žemės ūkio veiklą, o visa pagaminta energija būtų suvartota pačiame ūkyje. Antroji priemonė skirta verslui, kuris nori dalį energijos parduoti. Įmonė, norinti pasinaudoti parama, turės atitikti reikalavimą verstis gyvulininkyste ar paukštininkyste ir 50 proc. pajamų generuoti būtent iš šios veiklos; kita išeitis - būti sudarius ilgalaikes sutartis su biokuro žaliavos tiekėjais.

Šie reikalavimai nurodyti taisyklių projekte, tačiau esminės taisyklių nuostatos greičiausiai išliks jas pavirtinus. Projekte numatyta, kad biodujų gamybos apimtys neturės viršyti 500 kub. m/val. Jėgainės galės būti statomos gyvenvietėse, kuriose gyvena ne daugiau kaip 6000 gyventojų. Didžiausia paramos suma 1,6 mln. eurų, finansavimo intensyvumas - 40 proc.

Lietuvos centrinės kredito unijos kredito rizikos specialistas Ignas Jankauskas, pristatydamas bioenergetikos finansavimo galimybes ir rizikos vertinimą pabrėžė, kad teigiamam projektų pagrįstumo vertinimui įtakos turės tokie veiksniai, kaip antai biodujų gamyba ne iš vienos, o iš kelių rūšių žaliavų; gyvulinės kilmės produktų naudojimas; biodujų gamyba nebus įmonės pagrindinė veikla; verslas bus plėtojamas naudojantis valstybės parama, nes be paramos ši gamyba kol kas neįmanoma.

Tarp konferencijos dalyvių (iš kairės): Alvyra Šlepetienė (LAMMC), akademinė Veronika Vasiliauskienė, Žydrė Kadžiulienė (LAMMC), Ignas Jankauskas (LCKU)

Biokuro poreikį šalies šilumos ūkyje pristatė Lietuvos biomasės energetikos asociacijos „Litbioma" direktorė Vilma Gaubytė. Jos teigimu, biokuro panaudojimas šilumos gamybai kasmet auga: biokuro dalis centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje 1997 m. sudarė 1,2 proc., o 2014 m. - 44 proc. Tikimasi, kad 2015-2016 m. biokuras sudarys 60 proc. energijos, sunaudojamos centralizuotai tiekiamai šilumai pagaminti. Planuojamas realus panaudojimas 2020 m. gali sudaryti apie 70-80 proc.

Anot V. Gaubytės, biokuras yra mažiausiai 2-2,5 karto pigesnis negu dujos, be to, tai vietiniai ištekliai, kurių Lietuvai užteks ilgam. Skaičiavimai rodo, kad 2020-2025 m. metinis biokuro žaliavos prieaugis sudarys 2,2 mln. t naftos ekvivalentu (tne). Palyginimui 2014 m. panaudota kiek daugiau kaip 1 mln. tne biokuro. Vietinio kuro poreikis 2020-2025 m. sieks apie 1,5 mln. tne, o tai daug mažiau už potencialą.

Efektyviausias biokuras kogeneracijai yra medžio ir šiaudų granulės. Tačiau paklausiam kurui būdinga brangti, todėl svarbu tobulinti agrobiomasės panaudojimo technologijas, kurti naujas.

Žemės ūkio augalų biomasės panaudojimą biodujų gamybai konferencijoje pristatė Lietuvos žemdirbystės instituto mokslininkė Žydrė Kadžiulienė. Jos teigimu, pagrindiniai veiksniai, lemiantys biodujų gamybos proceso efektyvumą, yra biomasės derlius, jos cheminė sudėtis, biodujų gamybos proceso parametrai. Ji atkreipė dėmesį, kad biomasės tinkamumą biodujų gamybai parodo anglies ir azoto santykis joje. O jis priklauso ir nuo žolių rūšies, ir nuo tręšimo. Mokslininkė supažindino su tyrimais, kuriais siekiama nustatyti eraičinų, dryžučių, šunažolės, sorų, legėstų ir kitų augalų tinkamumą biomasei ir energijos gamybai.

Akademikė Veronika Vasiliauskienė pastebėjo, kad šunažolės, eraičinai, dryžutės ir kt. žolės yra labai reiklios azoto, joms auginti reikės didelių investicijų. Antra, būtina įvertinti ir taršos klausimą. Auginti šias žoles lengvose žemėse neapsimokės, nes tai pareikalaus labai didelių investicijų.

Atsakydama į auditorijos klausimą, kurie augalai būtų geriausia alternatyva kukurūzams, mokslininkė Ž. Kadžiulienė paaiškino, jog ekonominio naudingumo aspektu šių augalų panaudojimo biodujų gamybai mokslininkai nėra skaičiavę, tačiau kalbant apie alternatyvas reikia turėti omenyje, kad kukurūzai reikalauja didesnės priežiūros, jie yra vienmečiai, o žolės yra daugiametės, jų agrotechnologija kitokia, tad norint lyginti reikia pasirinkti optimalų laikotarpį.

ASU Energetikos ir biotechnologijų inžinerijos instituto doc. Kęstutis Navickas supažindino su tarptautinio projekto rezultatais, siekiant išaiškinti žuvies atliekų panaudojimo biodujų gamybai galimybes. Tokių tyrimų rezultatais domisi ne viena šalis, tarp jų Norvegija ir Indija. ASU mokslininkai nustatė, kad kuo atliekos mažiau apdorotos, tuo jos energiškai efektyvesnės, o biodujų gamybai susmulkintas atliekas reikia maišyti su karvių mėšlu. Ekonominio biodujų gamybos iš žuvies atliekų būdo efektyvumo mokslininkai neskaičiavo, svarbiau buvo išsiaiškinti galimybes.

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro mokslininkė Vita Tilvikienė, kalbėdama apie biomasės energetikos plėtrą Lietuvoje, atkreipė dėmesį ir į aplinkosauginį aspektą. Dalyvaujanti projekte, kurio tikslas - rasti naujus bioenergetikos plėtros vertinimo būdus, mokslininkė, išskyrė šiuos esminius rodiklius: šiltnamių efektą sukeliančias dujas, rūgštėjimą, kietųjų dalelių emisiją, energinį naudingumą, vandens balansą. Didžiausią dujų emisiją sukelia kukurūzų naudojimas bioenergetikai.

MŪ inf.