Kaunas / Briuselis. Apie tai, kaip dirbama Parlamente, kokių spragų yra bendrojoje žemės ūkio politikoje, kalbamės su europarlamentaru, Europos žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nariu Broniu ROPE.

EP išgirstamas ir vieno žmogaus balsas ar vienas lauke – ne karys?

Išgirstamas, juk kiekvienas parlamentaras turi teisę pasisakyti ir frakcijoje, ir plenariniame posėdyje. Viskas priklauso nuo siūlymo. Jeigu idėja gera, dažniausiai rezultatas pasiekiamas greitai. O su dokumentais ir dirbame po vieną. Paprastai kiekviena politinė grupė skiria pagrindinį pranešėją konkrečiam dokumentui (būna ir keletas šešėlinių).

EK atsiunčia savo siūlymą, kurį kiekvienas atskirai peržiūri. Paskui siūloma ką nors išbraukti ar pridėti, pakeisti. Tik tada visi pranešėjai tariasi dėl tų siūlymų. Jeigu kažkurio siūlymas tinka daugumai, jis įtraukiamas į kompromisus ir už jį siūloma balsuoti komitete. Jei pritaria komitetas, dėl jo balsuojama plenariniame posėdyje. Jeigu ir ten pritariama, ši pozicija svarstoma Ministrų Taryboje. Jeigu ministrai palaimina, nuomonė tampa direktyva arba reglamentu. Taigi, jeigu nieko neteiksi, išgirstas ir nebūsi.

Dalis Lietuvos žemdirbių nusivylę, kad Briuselyje jų interesams atstovaujama vangiai arba iš viso neatstovaujama. Ką patartumėte?

Manau, ūkininkai girdimi, tik ne visada atsižvelgiama į jų nuomonę. Be to, jiems atstovaujama ir tarptautinėse organizacijose „Copa-Cogeca“, „Geopa-Copa“. Suprantu, kad žemdirbiai pavargo.

Galima paminėti išmokų suvienodinimo klausimą. Jiems žadėta, kad 2013 m. išmokos pasivys ES lygį, bet kol kas jos siekia mažiau nei 70 proc. ES vidurkio. Tai nesąžininga ir neteisinga. Kita vertus, nieko nedarant tik dar blogiau, o juk Lietuvos žemdirbiai gana aktyvūs, juos vienija įvairios organizacijos. Lietuvos ūkininkų sąjunga – stipri ir gausi organizacija, kurios nuomonė labai svarbi.

Ministras turėtų džiaugtis, kad ji teikia siūlymus, kaip tvarkytis su žaliojo kurso iššūkiais ir spręsti melioracijos problemas, kokios paramos ūkininkams reikia. Juk niekas neprašo daryti taip, kaip jie sako, bet reikia atsirinkti tai, kas geriausia. Briuselyje sakoma taip – jeigu po derybų kažkas nepatenkintas, sprendimas neblogas. Jeigu patenkinti visi – sprendimas nelabai geras.

Atstovauti žemdirbiams labai svarbu. Praėjusią kadenciją pradėjau dirbti Žemės ūkio ir kaimo plėtros komitete. Buvau pirmasis ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių parlamentaras, kuris dirbo šiame komitete nuolat. Iki tol Lietuvos parlamentarai šia sritimi nesidomėjo.

Kritikavote BŽŪP tikslus, teigdamas, kad ji menkai atitinka ūkininkų lūkesčius. Dėl ko labiausiai nuogąstaujate?

Labiausiai nepatiko, kad išskirti strateginiai planai. Anksčiau jų nebuvo – visoms šalims taikyti vienodi reikalavimai, atsižvelgiant į kiekvienos iš jų padėtį. Nuogąstauju, kad atsiras 27 skirtingos žemės ūkio politikos. Būtų liūdna, nes sugriūtų konkurencija.

Be to, EK prašėme pateikti galimų ekoschemų sąrašą, kad Bendrijoje jos būtų daugmaž vienodos, tačiau atsisakė tai padaryti. Vietoj to kiekvienai valstybei narei leido pačiai spręsti, kokias ekoschemas taikyti. Daug triukšmo ir darbo, bet rezultatas gali būti prastas. Jeigu ES turėtų 3–5 ekoschemas, jos būtų vienodai įgyvendinamos, o šalys galėtų keistis patirtimi.

Apskritai skirtumai tarp ES šalių dideli, todėl Lietuvos žemdirbiai labiau pasitiki ES ir norėtų, kad reikalavimai būtų europiniai, o ne nacionaliniai. O vyriausybės, įskaitant Lietuvos, nori labai lankstaus dokumento, kad į kiekvieną punktą galėtų įrašyti savo papildomus reikalavimus. Mano manymu, nacionalinėms valdžioms šioje vietoje suteikta per daug teisių.

Visą straipsnį skaitykite čia.