Vilnius. Ekstremalūs gamtos reiškiniai, kintantys vegetacijos laikotarpiai tiesiogiai daro įtaką ūkių pelningumui ir konkurencingumui. Aplinkybės verčia permąstyti ne tik technologinius sprendimus ūkiuose, bet ir pačią žemės ūkio politiką. Ar paramos sistema spėja paskui gamtos ir politikos pokyčius?

Kaip ES žemės ūkio rėmimo sistema gali padėti prisitaikyti prie klimato pokyčių? Ar siūlomi ES bendrosios žemės ūkio politikos (BŽŪP) pakeitimai yra adekvatūs gamtos iššūkių atžvilgiu, ar neištirpsta diskurse apie naujo finansinio laikotarpio biudžetą? Ar nelikus vien ES žemės ūkiui skirto fondo dar bus iš ko remti technologijas ir sprendimus, kurie atlieptų klimato kaitos iššūkiams?

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) prezidentas Eimantas Pranauskas sako, kad pagrindinis žemės ūkio uždavinys yra numatytas 2015 m. Paryžiaus susitarime dėl klimato kaitos: žemės ir maisto ūkis turi prisitaikyti prie klimato kaitos ir tai turi būti padaryta taip, kad nekiltų grėsmės apsirūpinti maistu.

„Nuolat kalbėjome, kad reikia mažinti emisijas ir kt., bet ar tai yra prisitaikymas? Tai tik kova su klimato kaita. Kodėl pasirašant svarbius dokumentus įpareigojimų našta užkraunama žemės ūkiui?“ – klausia E. Pranauskas, ragindamas įdėmiai skaityti visą dokumentą ir jame suformuluotą tikslą.

ES veikimo sutartyje numatytas dar vienas svarbus aspektas: turi būti ne tik apskritai užtikrintas tiekimas, aprūpinimas maistu, tačiau jis turi būti prieinamos vartotojams. Kaip to pasiekti?

Pasak E. Pranausko, vienas iš būdų – didinti našumą. Ilgą laiką paramos priemonės nebuvo į tai orientuotos, šiokių tokių pokyčių esama tik pastaruoju metu. Kitas būdas – racionalus išteklių, įskaitant dirvožemį, naudojimas.

Ūkininkai, vadovaudamiesi ekonomine logika, natūraliai siekia didesnio našumo, efektyvesnio išteklių naudojimo, o tai padeda prisitaikyti prie kintančio klimato.

„Žemės ūkis savaime eina tuo racionalesnio naudojimo keliu. Naudojama našesnė, aplinkai palankesnė technika, technologijos vystosi šia linkme, tačiau tai kainuoja ir tam reikalinga parama (...) Parama nėra skirta vien klimatui. Jos pagrindinis tikslas – užtikrinti aprūpinimą maistu už prieinamą kainą. Mano galva, ši logika pasiteisina, nes ES deklaruoja, kad gaminame aukščiausios kokybės produktus tvariausiais metodais. Vadinasi, tie produktai dar yra įperkami“, – sako E. Pranauskas.

Norai geri, bet kelias – sudėtingas

LŽŪBA prezidentas Eimantas Pranauskas ir Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininkas Raimundas Juknevičius svarsto, kad dalies potencialių paramos gavėjų įsitraukimą veikti pristabdo pernelyg biurokratiška BŽŪP.

E. Pranauskas šypteldamas svarsto, kad tai – paauksuoti vietiniai (nacionaliniai) reikalavimai, griežtesni nei ES. „Pavyzdžiui, Paukščių direktyva aiškiai sako, kad paukščius turime saugoti, valdyti, kontroliuoti jų populiaciją, o direktyvos priede dar rašoma ir apie tai, kad jei yra nuostolių – jie kompensuojami. Mes paauksavome žodį „saugoti“, o kitų, nepaauksuotų žodžių nematome“, – pavyzdį pateikia E. Pranauskas.

Tai, kad ūkininkai patys aktyviai prisitaiko prie klimato kaitos diegdami naujausias technologijas, mažindami sąnaudas ir rinkdamiesi tai, kas naudinga aplinkai, pritaria ir R. Juknevičius. Vis dėlto kartais nutinka taip, kad biurokratinis aparatas pats vos spėja paskui besikeičiantį klimatą.

Pavyzdžiui, skatinant bearimes technologijas, susiduriama su šliužų ir graužikų keliamais iššūkiais, o tuomet gamybinė logika reikalauja jau kitokių sprendimų, tačiau, jei ūkininkas naudojosi parama, klausimas, kas tokiu atveju galima imtis ir kokios sankcijos už tai būtų taikomos.

„Į bet kurią priemonę pažiūrėjus, visur kyla ta pati problema: pinigams skirstyti sukuriamos taisyklės, tačiau jose numatyti visus gamyboje pasitaikančius atvejus yra sudėtinga. Ir tada turime bėdų.

Daug buvo ginčų ir skandalų, kaip pasielgti su tais, kurie įsipareigojo pasėti posėlį, o po jo suplanavo žiemkenčius. Ką daryti tuo atveju, kai viskas vėluoja? Tada prasideda nesklandumų virtinė: jei ūkininkas susiplanavo sėjomainas kelis metus į priekį, jei negali pasėti žiemkenčių dėl vėlai nuimto derliaus ir reikalavimo 8 savaites išlaikyti posėlį, jis arba nusižengs taisyklėms, arba patirs didelių nuostolių.

Daugeliui ūkininkų taisyklėse aprašyti dalykai kelia nuolatinį stresą (...) Tikslai geri, bet užsuktas toks sudėtingas biurokratinis mechanizmas, kad ūkininkas bijo būti jo sutraiškytas“, – apie tai, kad dažnai kilnūs tikslai realybėje sunkiai įgyvendinami, kalba R. Juknevičius.

Vis dėlto jis primena, kad dabar biurokratinių perlenkimų mažėja ir nors situacija dar iš esmės nepakitusi, tačiau kryptis jau labiau realistiška.

Ateitis – miglose

Dabartinis ES paramos laikotarpis persivertė į antrą pusę. Ar planuojant būsimą paramą bus atsižvelgta į klimato keliamus iššūkius? E. Pranauskas sako, kad planuojami revoliuciniai pokyčiai: būsimoje BŽŪP nebelieka atskirų ramsčių, numatomas bendras biudžetas.

„Jei žemės ūkio rėmimo fondo nebelieka, tai kam tie tikslai taikomi? Jie pakimba ore“, – svarsto E. Pranauskas.

Jis primena, kad anksčiau žemės ūkiui skirta parama valdymo sumetimais buvo suskirstyta į du fondus: tiesioginių išmokų ir kaimo plėtros. Dabar viskas „sumetama į bendrą krūvą, prieštaraujant buvusiai logikai“ ir atskiro žemės ūkio biudžeto nebelieka.

Kita vertus, nors Europos Komisija teigia, kad biudžete bus numatyta vien žemės ūkiui skirta dalis. Tačiau lieka atviras klausimas, kam tų lėšų pakaks ir kokiomis proporcijomis jos pasiskirstys.

Anot LŪS pirmininko Raimundo Juknevičiaus, vadinamasis „užrakintas paketas“ greičiausiai bus skirtas tiesioginėms išmokoms, o visos kitos lėšos bus dalijamos gausybei kitų spręstinų problemų.

„Pinigai, kurie galėtų būti skirti žemės ūkiui, atiduodami šaliai bendrame pakete su nuoroda spręsti visas problemas, tarp kurių yra žemės ūkis, klimato kaita ir visi kiti dalykai.
Akivaizdu, kad toks sprendimas yra atsakomybės perkėlimas: reikalavote iš Europos Komisijos, tai šekit dabar tą obuolį atgal ir spręskite patys savo problemas. Pinigų yra tiek, kiek yra“, – apibūdina situaciją R. Juknevičius.

Anot jo, ūkininkams neramu, nes jie labai aiškiai suvokia, kad paramos žemės ūkiui paketas ES buvo vienas didžiausių, o kai atsiranda poreikis padengti lėšomis naujai atsiradusias poreikių eilutes, tai bus daroma naudojant didžiausio buvusio paketo lėšas.

„ES ambicijos būti pavyzdžiu pasauliui dėl žaliojo kurso išlieka, o tų ambicijų finansavimas, kuris ir anksčiau nebuvo visai korektiškas, bus atitinkamai mažesnis. Galbūt reikėtų susimažinti ambicijas? O gal skirti daugiau dėmesio prisitaikymui prie klimato kaitos, nes jei mes ignoruosime, kad gamta keičiasi ir tam prisitaikymui pinigų neskirsime pakankamai, kai kurios šalys bus nepasiruošusios, gali tiesiog atsidurti po vandeniu. Iššūkių turime sočiai“, – kalba LŪS vadovas R. Juknevičius.

Ūkininkai taikosi prie gamtos pokyčių, tačiau parama ne visada spėja paskui realius poreikius. Svarbu, kad būsima BŽŪP teiktų aiškų, pakankamą ir prisitaikymą prie klimato skatinantį finansavimą.