S. Gentvilas: su žaliuoju kursu Aplinkos ministerija tapo esmine
2020-12-21

Vilnius. Naujasis aplinkos ministras Simonas Gentvilas sako, kad aplinkosaugai tampant prioritetu visose ūkio ir žmonių gyvenimo srityse, jo vadovaujama ministerija bus viena svarbiausių. 

Daug Aplinkos ministerijos prižiūrimų sričių glaudžiai siejasi ir su žemės bei miškų ūkiu.

Naujienų agentūrai BNS duotame interviu aplinkos ministras sakė, kad planuojamas pasirašyti Nacionalinis susitarimas dėl miškų pažabos politikų ir verslo siekį kasmet keisti miškų ūkio valdymo sąlygas – norima, kad miškai būtų labiau saugomi, tačiau ir medienos verslas išliktų aprūpintas.  

Biomase 21 01 18+Lytagra 21 03 01

– Kokie pokyčiai laukia ministerijos ir jai pavaldžių institucijų?

– Greitų reformų nežadu. Pertvarkos bus ne revoliucinės, o evoliucinės. Reikia reikšmingai peržiūrėti Statybų inspekcijos veikimo būdus, nes žmonės užstrigę, perkrauti, trūksta darbuotojų. Ta sritis turi keistis pagal aptarnavimo standartus. Statybų inspekcija dalį funkcijų gali perduoti privačiam sektoriui: auditoriams, kontrolieriams, techninės priežiūros ekspertams.

Aplinkos apsaugos agentūrai esame numatę naują rolę. Ją reikia sustiprinti vien dėl to, kad labai daug klaidų daroma poveikio aplinkai vertinime. Filtras geras neuždedamas, paskui turime ir gyventojų skundus. Neturi būti tokių absurdų, kad išduodamas leidimas, o paskui tiek gyventojai, tiek kontroliuojančios institucijos turi ganyti ir gaudyti dulkes ir kvapus.

Kitas noras, kad agentūra taptų kaip kompetencijos centras, kuris vertintų įstatymus ir Vyriausybės nutarimus per klimato kaitos ir taršos perspektyvą. Galėtų įvertinti poveikį strateginiams mūsų įsipareigojimams ES dėl klimato kaitos. Lygiai kaip STT antikorupcinį vertinimą daro.

Tikiuosi, kad žmonės ministerijoje ir jai pavaldžiose institucijose yra pilni motyvacijos keistis, nes Aplinkos ministerija ilgą laiką buvo iš vidaus demotyvuota. Pokyčiai pasimatys greitu metu. 

– Ar galvojate apie ketvirtą viceministrą?

– Neatmetu tokios tikimybės. Europos žaliasis kursas tapo centrine dalimi. Čia Aplinkos ministerija, kuri buvo tokia paskutinė fleitos skylutė, mažai kam įdomi, tapo esmine. Aplinkosauga tapo prioritetas nuo žemės ūkio, energetikos, transporto iki gamybos, ekonomikos, konkurencingumo. Tas koordinavimas žymiai padidėjęs dėl skėtinių tikslų. 

– Kaip įvertintumėt, kokia visuomenės sveikata aplinkosaugos, saikingo, tvaraus vartojimo  srityje?    

– Per 30 metų pirmą kartą buvo tokia diskusija dėl aplinkos ministro. Tai rodo, kad Lietuvoje jau yra kritinė masė žmonių, kurie reikalauja griežtų sprendimų, bet yra ir apatiška masė. Kartais atsikrato reikšmingų kiekių ypatingai matomų atliekų, automobilių ardymo, statybinių medžiagų atliekų. Šitų sektorių darbuotojai, versliukai, garažiukai, kaip vis dar matosi, yra „pataupantys“. Reikia edukuoti. Vien baudomis to neišspręsime. Tai išsilavinimo dalykai. Tai ir turime per mokyklas pasiekti žmones ir užauginti kartą, kuriai pačiai būtų gėda tai daryti. 

– O kaip apibūdintumėte visuomenininkų vaidmenį aplinkosaugos, statybų sektoriuje? Nes čia itin daug skirtingų verslo ir visuomenės interesų. 

– Aplinkos ministerija žymiai sudėtingesnė ministerija nei Susisiekimo ar Žemės ūkio, kur visi suinteresuoti daugiau – tonų, trąšų, grūdų, skrydžių, kad greičiau muitinės veiktų. Iš vidaus visiškai nėra jokios opozicijos. Mano atveju tas reguliavimas yra. Pavyzdžiui, eksploatuoti karjerus ar palikti kraštovaizdį, miškų kirtimai – kur kirsti, kur nekirsti, pramoninė tarša, poveikis aplinkai, jeigu per aukštai kelti kartelę, į gretimas valstybes išsikraustys verslas, gyventojai nenori pramoninių objektų šalia savęs – skundais užverčia.

Aplinkos  ministerija – draudimų ir interesų ministerija. Žingsnis į šoną ir įžengi į kito erdvę. Čia reikia ieškoti sveiko balanso. Kad ir kalbant apie medienos pramonę, kuri padaryta kažkokiu baubu. Turime džiaugtis, kad Lietuvoje veikia Skandinavijos įmonės, jos yra pasaulyje socialiai atsakingiausios. Daug naudojame medienos, kurios vertė nesukuriama čia. Jeigu neeksportuotume, visas kiekis galėtų būti perdirbamas vietoje. Iš medienos nesugebame sukurti visos įmanomos vertės. Nemaža dalis medienos sukūrenama, geri medžiai, kurie gali būti panaudojami baldų pramonėje ar statybose, sumalami ar į krosnį kišami.

Valstybė turi turėti politiką, kad kurtų pajėgumus čia, kad tas pats medienos kiekis sukurtų kuo daugiau darbo vietų.

Su miškais pas mus yra prastai – kirtimai legalizuoti saugomose teritorijose, vienodas kirtimų režimas saugomuose ir kai kur visiškai nesvarbiuose miškuose, kurie galėtų būti naudojami intensyviau.

– Ar čia bus pokyčių?

– Nacionalinis susitarimas bus jau po pusmečio. Tie miškai tampomi iš vieno šono į kitą. Praėjusią kadenciją buvo 90 iniciatyvų pakeisti Miškų įstatymą – maždaug tiek, kiek iki tol per nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį.

– Ar susitarimas apkarpys norus per dažnai keisti miškų ūkio reguliavimą?

– Miškai auga šimtmečius, ekosistemos formuojasi kelis šimtus metų ir negali jų reglamentavimo keisti kas porą metų. Reikia susitarimo ir ilgalaikių ir aiškių įstatymų, kurie galiotų ne tris metus, o ilgiau, kad ir dešimtmečius.

– Kokia susitarimo esmė?

– Žymiai labiau miškus saugom saugomose teritorijose, bet iš kitos pusės, kad medienos sektorius išliktų aprūpintas. Visų interesas turi būti, kad saugomos teritorijos būtų apsaugotos, o darbo vietos išlaikytos.

– 2024 metais Lietuvos miškingumas, žadate, padidės nuo 33,7 iki 35 proc. šalies teritorijos.  Kiek žemės reikės apsodinti miškais norint pasiekti tą tikslą?

– Apie 70 tūkst. hektarų bus paversta miškais. Po 17 tūkst. hektarų kasmet.

– Bet nėra laisvos žemės miškams, žemės ūkis nenori atiduoti dirbamos žemės.

– Dabar miškų įveisimas finansuojamas iš trijų skirtingų programų: europinės paramos, iš urėdijų ir privačių miškų savininkų sumokamų mokesčių bei iš kompensacijų už miškų iškirtimą. Vien už jas, kurios yra labai didelės, tris ar keturis kartus didesnį miško plotą galima užsodinti. Bet tos lėšos neišnaudojamos.

– Pinigų miškų įveisimui per daug, o trūksta kur juos investuoti.

– Yra daug privačių savininkų, kurie nori apsodinti savo žemę miškais, bet Nacionalinė žemės tarnyba ir savivaldybės ne visada išduoda leidimus žemę paversti miško paskirties žeme ir veisti mišką. Pagal savivaldos planus, pagal žemės derlingumą dažnai būna taip, kad ten nėra strategijos ir vizijos įveisti mišką. Patikėkite, miškui įveisti yra daug vietos. Lengvai rasime.

– Vienas po kito į Lietuvą plaukia Europos Sąjungos įspėjimai apie baudas, nes neįvykdyti tam tikri reikalavimai, pavyzdžiui, dėl prisijungimų prie nuotekų tinklų, į žiedinės ekonomikos paketą neperkeltos direktyvos dėl atliekų ir pakuočių, neįsteigta pakankamai teritorijų dėl faunos ir floros apsaugos.     

– Žagsiu nuo to paveldo, kuris paliktas. Daug užminuotų konfliktų. Žinau, kad jeigu nesiimsiu jokių veiksmų per artimiausią pusmetį, Lietuva jau netrukus gali gauti kelių šimtų milijonų baudas.  

Dėl nuotekų tinklų ieškosime greito sutarimo su savivaldybėmis, kaip paskatinti gyventojus jungtis prie vamzdžių, kurie jau nutiesti iki tvorų. Valstybė neturi lįsti į žmogaus kiemą. Čia ir gyventojų atsakomybė, jeigu mes kovojame už miškus, tai turime ir su savo nuotekomis susitvarkyti.     

– Ar neprisijungę žmonės bus baudžiami?

– Neturiu dar atsakymo. Apeliuoju į savivaldybes. Kartais reikia savivaldybės darbuotoją paskirti, kad eitų belstųsi į gyventojų namus, skatintų prisijungti. Reikia elementarios konsultacinės pagalbos. 

Savivaldybės gavo šimtus milijonų, kad per savo vandentiekio įmones nutiestų magistralinius tinklus. Tą europinę paramą atimsime iš savivaldybių. Jos turės grąžinti pinigus. Tai nacionalinė problema, reikia ir nacionalinio sprendimo. 

Per metus pusantrų susitvarkyti galima ir su „Natura 2000“ reikalavimais. 

– Kokia situacija su žiedine ekonomika? 

– Lietuvos žiediškumo indeksas, kuris rodo, kiek produkcijos pramonėje yra iš atsinaujinančių išteklių, antrinių žaliavų, yra labai žemas ir siekia 4 proc., Europos Sąjungoje – 12 proc. Tris kartus atsiliekame, nuo Estijos – daugiau negu du. Esame ne žiedinėje, o linijinėje ekonomikoje. Esame tarp atsiliekančių ES šalių. 

Neveikia padangų, pakuočių tvarkymo sistemos, sąvartynai išlieka pagrindinė atliekų alternatyva. Dideli iššūkiai, bet po ketverių metų mūsų siekis yra pasiekti ES vidurkį. Nors nežinia, koks jis tada bus. Tačiau Lietuvai apsimoka eiti į pertvarkas, nes esame nuo importo – tiek nuo energetinio, tiek nuo žaliavų – priklausanti šalis.  

BNS inf.

Gudinas - mobilioji apacia 20.05.14

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kas jus paskatintų ūkyje auginti daugiau gyvulių ir / ar paukščių?
Orai