Stokholmas, liepos 25 d. Iki šiol pastangos sustabdyti „mirusių zonų" plitimą Baltijos jūroje buvo nepakankamai efektyvios - jų teritorija jau siekia pusę Danijos ploto. Švedijos mokslininkai tiria galimybę atgaivinti jas įpūsdami deguonies, tačiau dar mažai žinoma apie galimas tokio metodo pasekmes - praneša naujienų kanalas CNN.

Teršalų perpildytuose vandens telkinių plotuose susidaro vadinamosios „mirties zonos", kur sunku išlikti bet kokiai gyvybei. Dėl trąšų nuotėkio, buitinių nuotekų ar pramoninių teršalų kai kuriose upėse ir jūrose susidarė kritinė maistinių medžiagų, tokių kaip azoto ir fosforo junginiai, koncentracija. Tai skatina pernelyg intensyvų augalų ir dumblių augimą, kurie sunaudoja vandenyje ištirpusį deguonį ir taip nužudo kitas vandenyje egzistuojančias gyvybės formas, kurioms gyvybiškai būtinas deguonis.

„Mirusios zonos" yra liūdnas neigiamo žmogaus poveikio pasauliniam vandenynui įrodymas. Jų nuolat daugėja ­- pasaulyje jų suskaičiuojama apie 530, o jų bendras plotas siekia apie 95 tūkst. kvadratinių mylių, remiantis Pasaulio išteklių instituto (angl. World Resources Institute) duomenimis. Kai kurie mokslininkai nuogąstauja, kad klimato kaita gali dar labiau pabloginti situaciją.

Labiausiai nuo eutrofikacijos kenčia Baltijos jūra. Baltijos regionas paskutinius 60 metų buvo smarkiai veikiamas dėl nuolat didėjančio žmogaus veiklos ir pramoninių atliekų srauto. Tai sukėlė labai sunkias pasekmes, nes Baltijos jūra yra palyginti uždara ir trunka ilgą laiką, kol kenksmingi teršalai išplaunami į atvirus vandenis. Pastangos sumažinti Baltijos jūros taršą iki šiol nepadėjo sustabdyti „mirusių zonų" plitimo.

Tačiau gyvybė į šias zonas galbūt gali būti grąžinta pasitelkus pažangius technologinius sprendimus. Mokslininkai Švedijoje išbando, ar veiksminga idėja pumpuoti į Baltijos jūrą deguonį, bandant atgaivinti mirštančią ekosistemą didžiausioje pasaulyje dėl žmogaus veiklos sukurtoje „mirusioje zonoje".

Švedijos Vyriausybė remia mokslinius tyrimus, kuriais siekiama nustatyti galimybę panaudoti vėjo jėgainių energiją deguoniui į jūrą pumpuoti. Pernai Geteborgo universitete atlikti tyrimai analizavo, koks būtų efektas, jei į jūrą netoli Švedijos krantų būtų pumpuojamas deguonies prisotintas paviršinis vanduo.

„Visi susitelkę į nuotėkio mažinimą, siekiant sumažinti Baltijos jūros eutrofikaciją, tačiau iš tiesų padedant pačiai gamtai galime nesunkiai susidoroti su fosforu ir sukurti labai efektyvų metodą kovai su eutrofikacija", - sako Andersas Stigebrandtas (Anders Stigebrandt) iš Giotenbergo instituto Žemės mokslų departamento.

Jei bus įgyvendintas šis projektas „Baltijos gelmių prisotinimas deguonimi" („Baltic Deepwater Oxygenation"), aplink Baltijos jūrą reikėtų įrengti 100 pumpavimo stočių, kad į giliuosius vandenis būtų transportuojamas deguonis siekiant atstatyti krentančią deguonies koncentraciją ir išvengti „mirusių zonų" plėtimosi.

Tačiau ne visi mokslininkai tiki, kad geoinžinerija gali efektyviai išspręsti eutrofikacijos problemą. Profesorius Danielis Konley (Daniel Conley) iš Švedijos Lundo universiteto sako, kad tokie greito efekto „pataisymai" gali turėti nenumatytų pasekmių ir skatintų šalis nesilaikyti įsipareigojimų mažinti į Baltijos jūrą patenkančių teršalų kiekį. Profesorius baiminasi, kad tai gali negrįžtamai pakeisti jūros ekologiją. Be to, deguonies pumpavimo planai gali trikdyti kai kurių žuvų rūšių reprodukciją ir sukelti senų, dugne susikaupusių teršalų išsiskyrimą. Jis nuogąstauja, kad tokiu būdu gali būti padidinti vandens temperatūra, kas nulemtų intensyvesnį dumblių augimą.

Pasak jo, iki šiol nebuvo įgyvendinama tokia brangi geoinžinerijos idėja, pradėjus pumpuoti deguonį, reikėtų tai tęsti dešimtmečiais. Profesorius įsitikinęs, kad tokius didžiulius pinigų ir laiko išteklius verčiau išleisti taršai mažinti.

MŪ inf.