Iš valdžios mums reikia tik ikipandeminio lygio kainų
2020-04-08

Vilnius. Nacionalinio intereso vardan perdirbimo ir prekybos įmonės galėtų peržiūrėti taikomų antkainių lygį pienui ir mėsai, o valstybė – PVM taikymą šiems produktams, sakė Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos generalinis direktorius Jonas SVIDERSKIS, atsakydamas į redakcijos klausimus.

Kaip mūsų agrarinis sektorius pasitiko pandemiją? Ar atsigaus?

Tai absoliučiai išskirtinė situacija su ilgalaikėmis ir skaudžiomis pasekmėmis. Kiek buvo ekonominių krizių – Lietuvos žemės ūkis visas jas atlaikė, nors patyrė praradimų. Po krizės ateidavo atsigavimas, ūkis vėl žengdavo į priekį. Pamažu, kantriai, bet į priekį. Nekaltinant vieni kitų, neniekinant ir nepravardžiuojant. Džiugu, kad šios nelaimės akivaizdoje žemdirbių žeminimas pritilo, gal pasidarė sarmata, o kai kas išvažiavo. Tiesa, vienas kitas „žinovų“ straipsnelis dar pasirodo, bet tiek jau to.

Linas Agro2 20 05 015

Kasdien ateina vis daugiau suvokimo, kad visko į Lietuvą neatsivešime, ir ar turėsime už ką nupirkti? Informacinės ir kitos aukštosios technologijos tiek neuždirbs, o paslaugų industrija – tik žodis gražus, kaip ir Lietuva – graži, puiki, švari šalis, bet ne egzotinė, todėl pasaulio turistai čia nepriveš pinigų, nors pandemija ir baigsis. Todėl privalu padėti tai ūkio šakai, kuri nuolat atsinaujina ir maitina, bei ją palaikyti. Gaila, kad apie tai dažnai reikėdavo priminti sprendimų priėmėjams, o verslo ryklių – bankų, prekybininkų, perdirbėjų – balsas tampa lemiančiu.

Teigiate, kad žemdirbiai vis antrame plane?

Taip yra. Štai šalies vadovas susitiko ne su žemdirbiais, ne jų problemas ir godas išklausė. Tik jų vardu pasakė, kad žemdirbiai pajėgūs aprūpinti šalį maistu. Gal spaudos pranešimais rėmėsi, gal kitais šaltiniais. Nežinau. Taip, mes tokį pareiškimą esame padarę, bet kodėl valdžia nepaklausė, kokios paramos, kokias sąlygas sudaryti reikia, kad maisto pramonė būtų aprūpinta žaliavomis, o šalies gyventojai – maisto produktais. Įvyko susitikimas su pieno, mėsos ir grūdų perdirbėjais. Visi gražiai atrodė. Susirūpinę, tik be mūsų.

O ką Jūs galite pasiūlyti?

Turime naujų pasiūlymų, bet reikia įgyvendinti ir senąjį: daugelį metų siūlome pertvarkyti viešuosius pirkimus taip, kad viešosios įstaigos – mokymo institucijos, ligoninės, kariuomenė, pensionatai, įkalinimo įstaigos ir kt. būtų pirmumo teise aprūpintos lietuviškos kilmės maisto produktais. Visais be išimties, kurie auga ir auginami bei perdirbami Lietuvoje.

Dėl maisto produktų, kurių Lietuvoje nėra – kitas klausimas. Bet būtiniausi maisto produktai yra čia, reikia tik sprendimo. Ir kuo skubiau! O naujas pasiūlymas būtų toks. Pieno, mėsos (jautienos) supirkimo kainas lemia du esminiai veiksniai: pardavimai vidaus rinkoje (pvz., pieno ir jo produktų, kai kurių šaltinių teigimu, parduodama apie 60 proc.) ir šių produktų eksportas.  Produktų, parduodamų vidaus rinkoje, kainos išlieka stabilios ir garantuoja ikipandeminio laikotarpio lygį. Todėl žaliavos kainą reikia fiksuoti, pavyzdžiui, kovo 1 dieną.

Nacionalinio intereso vardan perdirbimo ir prekybos įmonės galėtų peržiūrėti savo pridėtinės vertės (antkainio) lygį ir jo skaičiavimo principus, o valstybė – PVM taikymą šiems produktams. Eksporto rinkose, palyginti su ankstesniuoju periodu, dėl COVID-19 viruso poveikio galimi neigiami pokyčiai (nors Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos teigimu, pieno produktų eksportas į trečiąsias šalis, palyginti su tuo pačiu praeitų metų laikotarpiu, išaugo 1600 t). Todėl šalies perdirbimo įmonės turėtų atskleisti savo komercinius duomenis valstybinėms tarnyboms (pvz., Konkurencijos tarybai, Kaimo verslo ir rinkų plėtros agentūrai), kad šios matytų eksporto kainų ir kiekių pokyčius (palyginti su ankstesniuoju periodu).

Siekiant išlaikyti stabilumą pieno ir mėsos (jautienos) gamybos sektoriuose, susidaręs neigiamas eksporto vertės skirtumas perdirbimo įmonėms turėtų būti kompensuojamas iš ES lėšų arba iš Vyriausybės numatyto 5 mlrd. eurų pagalbos paketo. Taip stabilizuotume žaliavos supirkimo kainas. Iš valdžios mums daugiau nieko nereikia – tik ikipandeminio laikotarpio kainų. Tada ir atsiskaitymai nesutriks, ir išteklių tiekėjams nekils baimių dėl žemdirbių mokumo. Įvežtinio pieno produktų eksporto praradimus mūsų įmonėms turėtų kompensuoti valstybės, iš kurių tas pienas ar jo produktai įvežti perdirbti.

Tai joks pieno karas su kaimynais. Tai – kiekvienos šalies valdžios pareiga išsaugoti savo gamintojus. Kai kurių veikėjų aiškinimas, esą jų pienas ženkliai geresnis nei mūsų – dergimas į savo lizdą. Tai gėda ir daugiau nieko. Žinau, drąsos jiems atsiprašyti neužteks. Manau, kad verslai ir įvairūs laukinės laisvosios rinkos propaguotojai po šios krizės sulauks adekvataus įvertinimo. Tai - neeilinė (pvz., bankų sukelta) krizė.

Dėkojame už pokalbį.

Gudinas - mobilioji apacia 20.05.14

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kurios įstaigos darbą karantino laikotarpiu vertinate geriausiai?
Orai