Vilnius. Lietuvoje šiuo metu yra daugiau kaip 37 000 ha apleistų žemės ūkio naudmenų. Šių plotų kasmet mažėja, tačiau ne itin sparčiai. Politikai ir valdininkai diskutuoja, kaip paskatinti tinkamai naudoti šiuos plotus.

Pasak žemės ūkio viceministro Donato Dudučio, prieš stojant į Europos Sąjungą šalyje buvo apie 220 000 ha apleistos žemės, tačiau jos sumažėjo, įstojus ir atsiradus galimybei racionaliai naudoti žemę ir gauti išmokas. Pavyzdžiui, 2014 m. jos fiksuota 77 000 ha. 

Šiandien apleistos žemės sudaro apie 1,1 proc. šalies žemės ūkio naudmenų, 8 000 ha jos yra valstybinės, likusi dalis – privati.

Pasak viceministro, ta žemė, kuri iki šiol vis dar nenaudojama, nepatraukli žemės ūkio veiklai. „Didžioji dalis žemės ūkio paskirties žemės, kuri buvo nors kiek patraukli, jau ir tapo žemės ūkio žeme“, – penktadienį per nuotolinį Seimo Kaimo reikalų komiteto posėdį kalbėjo D. Dudutis.

Keičiami teisės aktai

Vyriausybė kaip sprendimą esamai situacijai mato tokios žemės transformaciją į mišką. Lapkritį Vyriausybė nutarė, kad žemės ūkio paskirties žemės sklype mišką galima įveisti nekeičiant pagrindinės žemės naudojimo paskirties ir būdo tais atvejais, kai žemės plotas, kuriame numatoma įveisti mišką, užima iki 90 proc. bendrojo žemės sklypo ploto.

Kitu Vyriausybės nutarimu supaprastintas žemės sklype esančių miško naudmenų įrašymas į Nekilnojamojo turto kadastrą, numatant kada jo duomenys gali būti keičiami nerengiant visos žemės sklypo kadastro duomenų bylos.

Šiuo metu derinamais teisės aktų pakeitimas siekiama sumažinti administracinę naštą nusprendusiems veisti mišką ne miško žemėje, trumpinti institucijų sprendimų priėmimo laiką dėl miško įveisimo ir savaiminukų, augančių ne miško žemėje, įtraukimo į apskaitą.

Numatoma atsisakyti žemėtvarkos projektų veisiant mišką mažesniuose nei 10 ha plotuose. Planuose – ir leidimas veisti mišką derlingesnėse (32 ir daugiau našumo balų) žemėse, jei jos yra apleistos, bei saugoti savaime susiformavusius miškus.

Vis dėlto, D. Dudučio teigimu, panašu, kad to nepakaks, tad vienas iš konceptualių siūlymų – agromiškininkystė. Tokiu atveju žemės ūkio veikla būtų vykdoma medžiais ir krūmais apaugusioje ne miško žemėje, čia nebūtų taikoma dauguma apribojimų, kurie galioja tikriems miškams. Savininkas agromiškininkystės kelią galėtų pasirinkti laisva valia. Tačiau reikia sukurti sistemą ir ją įteisinti.

Viceministro teigimu, kitų šalių patirtis rodo, kad nemaža dalis agromiškininkystę suvokia ir traktuoja gana skirtingai, tad Lietuvai ją reglamentuoti reikėtų pagal „savo klimatines sąlygas, teisinę bazę ir supratimą“.

„Matome daug tokios sistemos sukūrimo ir įteisinimo privalumų. Pripažinkime, kad dalis šiai dienai apleistos žemės tiesiogiai miškams įveisti nelabai galėjo būti tinkama (...) Agromiškininksytės atveju didžioji dalis tokios žemės galėtų būti naudojama tai bendrai veiklai“, – sakė D. Dudutis, sutikdamas, kad parengti tokią koncepciją prireiks nemažai laiko.

Ar miškas – tinkamas sprendimas?

Seimo narys Andrius Vyšniauskas teiravosi, ar nesvarstomos galimybės apleistai žemei taikyti tvarką, panašią į galiojančią apleistiems statiniams miestuose, kuomet savininkui tenka mokėti gerokai didesnius mokesčius ir taip jis yra priverstas imtis atitinkamų veiksmų.

Viceministras teigė besiviliantis, jog imtis dalį sprendimų paskatins teisės aktų pakeitimai. Kita vertus, anot jo, bausmėmis vargu ar problema išsispręs. Jis teigė palaikantis idėją, jog visų pirma tokios žemės savininkas turėtų gauti įspėjimą ir netrumpą laikotarpį, per kurį turėtų apsispręsti, ar žemę grąžina į žemės ūkio veiklą, ar vis dėlto ją užleidžia mišku. Ir tik po tokio įspėjimo nesiėmus veiksmų galėtų būti taikoma bauda.

Kai kurie parlamentai abejojo, ar tikrai tikslus apleistos žemės skaičius ir svarstė, kad, viena vertus, norima skatinti bioįvairovę, kita vertus, skubama taikyti sankcijas. Abejota ir tuo, ar tikrai visa šiuo metu apleista žemės ūkio paskirties žemė turėtų tapti mišku. 

Parlamentinio Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Viktoras Pranckietis teigė esantis už miškus ten, kur žemės ūkio paskirtis negalima, tačiau klausė, ar ilgainiui žemės nepritrūks žemės ūkiui. „Kalbame apie ekstensyvėjantį žemės ūkį. Tad produkcijai užauginti plotų mums reikės daugiau. Taigi, visko užauginti miškais nereikėtų“, – situaciją komentavo V. Pranckietis.

Apie tai, kad žemės ūkio paskirties žemės pavertimas mišku turi būti itin gerai pasvertas sprendimas, kalbėjo ir žemės ūkio ministras Kęstutis Navickas, teigdamas, jog nutinka taip, kad ilgainiui toks miškas „iškrinta“ iš referencinių dydžių, o įsipareigojimai išlieka.

„Gamybinei žemei didėja krūvis dėl pievų, o miškai išbraukiami. Tad, kalbant apie entuziazmą apmiškinti Lietuvą, turime išsikovoti sąlygas iš Komisijos, kad tai būtų pripažinta kaip valstybės pastanga, kad tai būtų įskaityta į referencinius pievų ir ganyklų dydžius. Priešingu atveju kils didelė bėda – pritrūks žemės“, – kalbėjo žemės ūkio ministras.

Komentuodamas situaciją aplinkos viceministras Danas Augutis teigė, jog jų ministerija pasisako už tai, kad dalis dabar apleistos žemės vis dėlto oficialiai taptų mišku, nes tai savaime jau ir yra, o kita dalis, kur plyti natūralios pievos, svarbios ir referenciniams dydžiams, ir bioįvairovei, galėtų būti „atiduotos ūkininkams su sąlyga, kad nebus ariama ir įveisiami sodai“.

Dauguma kalbėjusiųjų pritarė, kad agromiškininkystė – viena iš galimybių, tačiau tai turėtų būti išdiskutuota, reikėtų sukurti naują sistemą. Parlamentinis komitetas šią savaitę ketina priimti protokolinį nutarimą dėl tokios koncepcijos sukūrimo ir tikisi, kad prie šio klausimo dar ne kartą bus grįžtama per diskusijas ir svarstymus.