Dar studijuodamas magistrantūroje Paulius Dargelis, padedamas ūkininkaujančio senelio, įkūrė nuosavą ūkį, nors pamėgino dirbti ir valdišką darbą. Ekologinę kryptį nulėmė nederlingi dirvožemiai, tačiau jauno ūkininko galvoje jau sukasi mintys apie pokyčius.

Dabartinėje VDU Žemės ūkio akademijoje kaimo plėtros administravimo bakalauro ir viešojo administravimo ir verslo magistro studijas baigęs P. Dargelis bandė darbinės patirties semtis Nacionalinėje mokėjimo agentūroje. „Pavažinėjau po Lietuvą, ūkininkų laukus, pamačiau, kaip kas gyvena ir dirba, ir supratau, kad ir patys visko turime, tereikia važiuoti į namus ir dirbti, o nevaikščioti po kitų laukus“, – apie sprendimą ūkininkauti prisimena jaunas ūkininkas. Beje, pernai „Metų ūkio“ konkurse apdovanotas Paulius yra vieno iš pirmųjų Pagėgių savivaldybės ūkininkų Teofilio Dargelio vaikaitis.

Pasak Pauliaus, būtent senelis suteikė ūkininkauti reikalingų įrankių ne tik jam, bet ir kitiems Dargelių šeimos nariams. Tad šiuo metu be garbingo 85 metų amžiaus senelio, kuris tik prieš trejus metus atsisakė pieno ūkio, atskirus ūkius valdo dar šeši šeimos nariai: Paulius ir jo žmona, tėvas ir mama, brolis, teta. Visi ūkininkauja ekologiškai, o tokį pasirinkimą lėmė nederlingi dirvožemiai, žinoma, ir išmokos. „Ekologiškai, be trąšų ir chemijos, ūkininkavome ir be paramos, nes nei tręšti, nei purkšti mūsų smėlių dirvožemiuose neverta“, – sako pašnekovas, iki 2015 m. 100 ha geresnės struktūros dirvožemyje bandęs ūkininkauti chemizuotai.

Bendrai visos Dargelių šeimos valdomų naudmenų plotas gerokai perkopia per 1 000 ha, o štai Paulius su žmona Donata – 305 ha žemės savininkai. Paulius neslepia, kad racionalūs skaičiavimai lėmė tai, kad žmona, Tauragės poliklinikos gydytoja, taip pat tapo ūkininke. „Buvo parduodama 100 ha, o savo vardu pirkti žemės nenorėjau, nes ūkininkaujant ekologiškai 200 ha yra riba – už deklaruojamą plotą, viršijantį 200 ha, mokama tik 70 proc. ekologinių išmokų. Taip žmona ir tapo ūkininke, nors visą žemę dirbu aš, ji tik dokumentus padeda sutvarkyti“, – pasakoja P. Dargelis. Visa žemė nuosava, Pauliaus vardu – 200 ha, Donatos – 105 ha, iš kurių 50 ha tikru galvos skausmu tapusios pievos: jų suarti negali, prižiūrėti reikia, parduoti nepavyksta, nes niekas neperka, nors kaina ir gerokai nukritusi. „Tad deklaruojame pievas, gauname išmokas, ką toliau su jomis daryti, neaišku. Gal reikėtų pašarus gaminti ir parduoti, bet atstumai dideli“, – pasakoja pašnekovas.

Varomoji jėga – ES parama

Ne tik ekologinės išmokos gelbsti ūkininkaujant nederlinguose dirvožemiuose. Visų Dargelių šeimos narių ūkiams itin reikšminga buvo modernizavimui skirta parama. Paulius geriausiai čia pritaikė universitete ir dirbant NMA įgytas žinias ir patirtį – nuo 2008 m. bendrai per šešis ūkius (parama nesinaudojo tik mama Danutė) jis parengė per 20 projektų, leidusių gerokai atnaujinti visų ūkių technikos parką. Kai kuriuos jų, pvz., didžiausią per 400 tūkst. eurų projektą senelio vardu 2015 m. pavyko įgyvendinti tik Pauliaus atkaklumo ir užsispyrimo dėka.

„Sunkiai paramą gavome, gal kokį 100 laiškų NMA teko parašyti, nes buvo numatyta tvartų rekonstrukcija ir plėtra, bet nutarėme pakeisti į augalininkystės ūkio modernizavimą, nors projektas jau buvo pateiktas. Atrodė, kad tai neįmanoma, bet mums pavyko, nes atkakliai ėjau, nesitenkindamas neigiamais atsakymais, gal todėl, kad Avinas esu“, – juokiasi Paulius. Pasak jo, būtent šis projektas padėjo įsigyti visą pagrindinę augalininkystės ūkiui būtiną techniką – nuo vokiško kombaino iki priekabų ir plūgų.

ES paramos skyrimo reikalavimus, įsipareigojimų laikotarpiu draudžiančius su parama įsigyta technika dalytis ir dirbti kitų šeimos narių ūkiuose, Paulius vadina absurdiškais, trukdančiais šeimos ūkių kooperacijai ir augimui, kai kada ir kiršinančiais šeimas. „Jei riboja dalijimąsi, tokiu atveju iš viso turėtų neduoti paramos, matydami, kad projektus teikia vienos šeimos nariai“, – svarsto pašnekovas.

Nepriimtina jam ir tai, kad skiriant paramą ekologiniai ūkiai traktuojami kaip tradiciniai javų augintojai, kurių galimybės gauti ES paramą jau nuo 2011 m. stipriai ribojamos, o nuo 2018 m. – tapo neįmanoma misija. „Kaip ir kiti augalininkystės ūkiai, negalime dalyvauti ūkių modernizavimo projektuose, nors ekologiniame ūkyje reikia dvigubai galingesnės ir našesnės technikos nei tokio pat dydžio chemizuotame, nes čia apkrovos gerokai didesnės, neužtenka vien žemės paviršių įdirbti“, – sako jaunas ūkininkas.

Savo ūkyje P. Dargelis taip pat įgyvendino kelis projektus: 2009 m. paramos lėšomis įsigijo 155 AG John Deere traktorių, plūgą, mulčiuotuvą, 2017 m. – 274 AG S serijos Valtra traktorių, lenkišką grūdų džiovyklą su ukrainietiška valomąja. Pauliaus žodžiais, šiemet per stebuklą gavo paramą purkštuvui, kurio reikia įvairiems mikrobiologiniams preparatams purkšti, tačiau, kad surinktų reikiamą balų skaičių, teko nemažai papildomų įsipareigojimų prisiimti, tarp kurių – dalyvavimas klimato kaitos programoje, saulės elektrinės džiovyklos reikmėms ir ventiliavimo sistemos įrengimas sandėlyje. „Realiai iš skiriamų 60 tūkst. apie 20 tūkst. eurų reikės investuoti į tas papildomas priemones. Dar neaišku, koks bus pelnas, tačiau labai norėčiau šiemet purkštuvą įsigyti, kad šie įsipareigojimai baigtųsi vienu metu su ekologinio ūkininkavimo laikotarpiu“, – sako P. Dargelis.

Savikaina išaugo keturis kartus

Ekologiniame ūkyje nei gerais, nei blogais metais derliai nėra įspūdingi, tačiau šį sezoną Paulius vadina ypač sunkiu: orai nepalankūs, derlius prastas, daug išdegusių plotų, produkcijos supirkimo kainos žemos, degalai ir ekologinės trąšos brangios, ekstremali situacija dėl sausros nebuvo paskelbta.

„Dar 2015 m. už hektarą gaudavome 100 eurų išmoką, iš kurios sumokėdavome algas, degalų įsigydavome. Tad savikainai padengti, kuri tada siekė 120 Eur/ha, beveik užteko išmokų, o už derlių gauti pinigai likdavo, tad galėjau namą pasistatyti, žemės ir technikos įsigyti. Pernai savikaina siekė 430 Eur/ha. Vadinasi, pakilo 4 kartus, todėl tos 238 Eur/ha ekologinės išmokos tapo bevertės. Todėl galima sakyti, kad šiais metais ūkininkauju ekologiškai tik iš idėjos“, – liūdnai kalba pašnekovas, toliau vardydamas skaičius.

Norint nederlingame dirvožemyje užauginti bent minimalų derlių, būtina tręšti organinėmis trąšomis. Ūkininko skaičiavimais, lokaliai, šalia sėklos, reikia įterpti bent 2 t/ha granuliuoto paukščių mėšlo, kurio kaina siekia 220 Eur/ha. „Vadinasi, ekologinė išmoka dengia tik pusę organinių trąšų poreikio. O kur atlyginimai, degalai, remontas, technikos įsigijimas, nes perkame ir išsimokėtinai, mokame bankams?“ – retoriškai klausia ūkininkas.

Nerimą kelia ir tai, kad ekologišką produkciją vis sunkiau parduoti, jos kaina mažai skiriasi nuo chemizuotame ūkyje užaugintos. Tad pasibaigus įsipareigojimų penkmečiui Paulius sako tvirtai apsisprendęs derlingesnėse žemėse pabandyti vėl chemizuotai ūkininkauti, taikyti juostinės sėjos technologiją, kad žemė būtų kuo mažiau judinama, o jei nesiseks, žemę išnuomoti ar parduoti ir visai nutraukti veiklą.

„Ūkininkausiu tol, kol pavyks 2 000 eurų per mėnesį uždirbti, nes niekur kitur dirbdamas tokių pinigų negausiu. Žinoma, dabar dar pavyksta ir daugiau sukrapštyti, tačiau kasmet nuo hektaro, atskaičius sąnaudas, vis mažiau lieka“, – pastebi jaunas ūkininkas, kuris stengiasi dirbti tikslingai ir pelningai, todėl norėdamas gauti geresnį derlių nuolat investuoja į įvairius mikrobiologinius ir kitus ekologiniame ūkyje leistinus naudoti preparatus.

Tarp šeimos narių – įtampa

Nors Paulius su žmona ir dviem dukrytėmis gyvena Stragutės kaime, Tauragės rajone, tačiau bendra teritorija ir gamybine baze Pagėgių savivaldybėje, Žukų kaime, dalijasi visi ūkininkaujantys Dargelių šeimos nariai. Čia stovi paramos lėšomis Pauliaus įsirengta grūdų džiovinimo ir valymo įranga, bendromis visų šeimos narių jėgomis pastatytas angaras, kuriam medžiagas supirko senelis.

Daug metų visi šeimos nariai dirbo bendrai, reikiamai technikai ar įrangai įsigyti bendrai dėjo pinigus, tačiau pastaruoju metu pradėjo kilti nesutarimų ir pasidalijimo problemų. Pauliaus žodžiais, įtampą ir trintį tarp šeimos narių ypač padidina sunkūs metai, šie – vieni tokių. Jis svarsto, kad, ko gero, ūkininkaujant jo šeimoje nueita ne tuo keliu. Gal vertėjo vieną ūkį ar kooperatyvą kurti, aiškiai pasiskirstyti darbus, iš bendro biudžeto našią techniką pirkti ir remontuoti. „Mano manymu, turėtų naši technika iš eilės per visus laukus važiuoti ir dirbti, bet mano šeimoje to nėra, kooperacija kitiems nariams nepriimtina“, – apgailestauja P. Dargelis, pridurdamas, kad susitarti sunkoka, nes požiūriai labai skiriasi.

Nors, pasak Pauliaus, jis turi beveik visą ūkininkauti reikiamą techniką, kai kurią naują, kai kurią įsigijo naudotą, tačiau javapjūtė tampa nemažu iššūkiu, nes savo kombaino neturi – naudojasi brolio vardu įregistruota daugiau kaip dešimties metų Rostselmash derliaus dorojimo mašina, į kurios remontą pats nemažai investavo. „Per brandų laikotarpį geriausiu atveju būna 15 javapjūtei tinkamų dienų, tad mano ūkyje reikia per dieną nukulti 25 ha, nors realiai pavyksta ne daugiau kaip 15 ha ir tai, jei kombainas negenda. Juo nei aš, nei mano kombainininkas nepatenkinti, nes žmogus pavargsta, triukšmas didelis, našumo nėra, vienintelis privalumas, kad degalų nedaug sunaudoja“, – apie svajonę įsigyti vakarietišką derliaus mašiną prasitaria ūkininkas.

Ekologiškų grūdų rinka aktyviausia per javapjūtę

Taiko P. Dargelis penkialaukę sėjomainą, augina žieminius ir vasarinius augalus. Bando ir netradicinių augalų sėti, pavyzdžiui, sorų, kanapių. Šį sezoną 70 proc. naudmenų buvo užsėjęs žieminiais kviečiais ir rugiais, pastaruosius sėjo po penkerių metų pertraukos, 30 proc. – lubinais, žirniais, garstyčiomis, grikiais. Pagal sėjomainą rudenį žieminių augalų sės tik 30 proc. ploto, didžiąją dalį naudmenų palikdamas vasarinėms kultūroms. „Jei orai bus tokie kaip šiemet, kiti metai mano ūkiui bus dar sunkesni, nes vasarinių ir derlius mažesnis, ir piktžoles sunkiau kontroliuoti, tad gali tekti tik išmoka tenkintis. Bet jei gamta bus palanki, galima tikėtis ir pelno, nes ekologiški ankštiniai augalai paklausesni ir pelningesni nei javai“, – pastebi ūkininkas.

Derliaus nuėmimą jis patikėjęs samdomam darbuotojui, kuris ir techniką prižiūri, ją remontuoja, o visą ūkyje užauginamą produkciją Paulius pats ruošia – neskaitant visų organizacinių reikalų, per javapjūtę jis daugiausia laiko praleidžia prie džiovyklos ir valomosios, veža grūdų mėginius į laboratoriją, nes, norėdamas būti tikras dėl kokybės, už mėginius moka iš savo kišenės. „Kontroliuojančios įstaigos svarbiausias darbas – prie popierių kabinėtis, administruoti laukus ir sandėlius, nors turėtų į produkciją susitelkti. Todėl ir darau pats tyrimus savo iniciatyva, tada produkciją tiria supirkėjas ir dar pirkėjas. Tiesa ta, kad nėra pasitikėjimo ekologinės produkcijos rinkoje“, – sako pašnekovas.

Nepaisant kainų, kviečius jis paprastai parduoda iš karto per javapjūtę, kad turėtų lėšų rudeniniam žemės ruošimui ir sėjai. Pasak jo, ekologiškų grūdų, ypač kviečių, sandėliuoti visai neverta. „Ekologiškų grūdų rinka gyvuoja ir numiršta – per javapjūtę prasideda judesys, vienas per kitą didesnes kainas siūlo, o gruodį– sausį viskas nuslopsta, niekam nieko nereikia, tad po naujųjų metų parduoti grūdų beveik neįmanoma. Tik nišinės produkcijos staigus poreikis kas kelerius metus atsiranda, bet juk nelaikysi kokių avižų ar rugių laukdamas tų kainų“, – apie tendencijas pasakoja ūkininkas, pabrėždamas, kad šiemet nieko gero nesitiki, nes kviečių kainos, kaip ir užaugintų chemizuotuose ūkiuose, dukart kritusios.

O štai rugius palaikys iki gruodžio, pagal sutartį tuo metu geresnę kainą siūlo nei dabar. Tikisi, kad žirnių ir lubinų kaina po javapjūtės taip pat kils. Pavyzdžiui, jau dabar gavo pasiūlymą parduoti lubinus po 500 Eur/t, tačiau sako be 600 Eur/t neparduosiantis, nes daug investavęs šiemet į jų priežiūrą. „Lubinų paklausa didžiulė, nes plačiai naudojami, tai galima ir palaikyti“, – iš patirties žino ūkininkas. Paprastai jis kulia apie 2 t/ha lubinų, nors šiemet derlius šiek tiek mažesnis, tačiau didesnis nei pernai, kai kūlė tik 600 kg/ha, nes lietūs supūdė.