Kai lankėmės Vandžiogaloje pas Rimvydą Petreikį, ūkininkas dar laukė serviso komandos naujutėliam javų kombainui paleisti, kad galėtų liepos gale išriedėti į laukus derliaus doroti. „Nors dirbsiu su nauju kombainu, tačiau pirmi metai, kai nei kūlimo, nei rudens nelaukiu, nes nežinau, ko tikėtis“, – liūdna gaida pradėjome pokalbį.

Beveik ketvirtį amžiaus ūkininkaujantis Rimvydas šį sezoną vadina pačiu brangiausiu pagal investicijas į hektarą, mat už toną trąšų mokėjo po daugiau kaip 1 000 Eur, todėl didelį nerimą kelia gerokai nukritusios grūdų supirkimo kainos, stipriai išaugusios bankų palūkanos, gąsdina ir sausros padariniai pasėliams. „Pradėjusieji kulti derliumi nesidžiaugia, tai baugu pradėti“, – sako pašnekovas, pridurdamas, kad ūkininko gyvenimas permainingas ir pilnas iššūkių, kuriuos kelia gamta, rinka, nesuprantami valdžios sprendimai.

Gailisi per mažai žemės įsigijęs

Pradėjęs ūkininkauti nuo 6 ha, šiuo metu R. Petreikis dirba apie 300 ha – realiai dirbamų ir deklaruojamų naudmenų plotai šiek tiek skiriasi, nes kai kurie savininkai patys žemės ūkio plotus deklaruoja. Nuosava žemė sudaro apie trečdalį naudmenų, o didžiausias nepatogumas, kad didžiumą sudaro nedideli laukeliai. Visa R. Petreikio dirbama žemė plyti aplink Vandžiogalą, toliausias laukas – už 12 km, mažiausias vos 17 a, didžiausias – 43 hektarų.

„Dabar gailiuosi, kad pradėjęs ūkininkauti negalvojau apie ateitį ir neįsigijau daugiau žemės, nes bijojau kreditus imti. Žinoma, tada ir tokių technologijų nebuvo kaip dabar, 3 t/ha kuldavau ir džiaugdavausi, be to, reikėjo technikos įsigyti. Tačiau, kad tapau ūkininku, niekada nesigailėjau, dabar net neįsivaizduoju, kad galėčiau ką nors kita dirbti“, – prisipažįsta vandžiogališkis.

Taiko jis keturių kultūrų sėjomainą ir augina žieminius rapsus ir kviečius, vasarinius miežius, šiemet pirmus metus sėjo pupų, kurios pakeitė anksčiau augintus žirnius. Nemažai metų augino ir žieminius miežius, tačiau perėjus prie bearimės technologijos (plūgus jau pardavė) sunku su jų pabiromis kovoti. „Kai priauga rapsuose, tai net nežinai, ką veži parduoti – rapsus ar miežius“, – juokiasi Rimvydas, žemės neariantis jau keturis sezonus.

Žieminiai pasėliai sudaro daugiau kaip pusę dirbamų plotų, pvz., ir šį rudenį R. Petreikis planuoja sėti apie 120 ha žieminių kviečių ir 60 ha rapsų, tačiau galvoja ilgainiui žieminėms ir vasarinėms kultūroms skirti daugmaž vienodą plotą, auginant daugiau ankštinių augalų, nes po žirnių ar pupų, taip pat rapsų kviečiai geriau dera. Kviečių stengiasi neatsėliuoti ir pagal terminus pasėti, nes sėjant vėliau tenka normą didinti, o tai kelia savikainą, be to, ir pasėliai prastesni būna. Dalį sėklos ruošia pats, dalį perka sertifikuotos. Pernai rapsų derliaus vidurkis siekė 3,7 t/ha, kviečių – apie 7 t/ha, nes vienuose laukuose byrėjo daugiau kaip 8, kituose vos 4 t/ha. „Mažinsiu trąšų normas, tad neaišku, kokią įtaką tai turės derliui, bet kai jos tokios brangios, geriau mažiau investuoti ir mažesnį derlių gauti“, – svarsto R. Petreikis.

Samdo agronomą, sėja dronu

Kadangi šių metų derliui užauginti už trąšas mokėjo labai brangiai, nusprendė samdyti nepriklausomą agronomą, tikėdamasis, kad šis padės sumažinti išlaidas, ypač pasėlių priežiūros. „Įmonių agronomai konsultantai teikia informaciją ir rekomendacijas nemokamai, bet siūlo tuos produktus, kuriais patys prekiauja. Pasamdytas agronomas stebi ir vertina padėtį laukuose, pasėlių būklę ir siūlo veikliąsias medžiagas, o produktus galiu įsigyti iš bet kurios įmonės. Smalsu sužinoti, ar specialisto rekomendacijos turės įtakos derliui“, – sako Rimvydas, pridurdamas, kad agronomas ramina, jog situacija laukuose nėra katastrofiška.

Agronomo paskatintas ūkyje pradėjo diegti ir augalininkystės procesų valdymo programą, tiesa, informacijos suvedimą patikėjo 24-erių sūnui Lukui – pagrindiniam pagalbininkui darbymečiu. „Nors sūnus dideliu noru ūkininkauti nedega, tačiau naujovėmis domisi, skaitmeniniai dalykai jam daug lengviau prieinami ir suprantami“, – prisipažįsta Rimvydas.

Smalsumas šiemet paskatino išbandyti ir tarpinių pasėlių sėją dronu. Tad pirko paslaugą dviejų rūšių tarpinių augalų mišiniams tiesiai į daugiau kaip 80 ha rapsų išbarstyti. Pasak ūkininko, taip tikisi sutaupyti laiko ir sumažinti vienu darbu per darbymetį, kai reikės kulti, grūdus vežti ir žieminius rapsus sėti. Tiesa, paslaugą teikiančią įmonę lydėjo nesėkmės – net du kartus dronas sulūžo atsitrenkęs į elektros laidus, tad ir tarpinių augalų sėja šiek tiek užtruko, kol įranga buvo taisoma.

„Nežinau, kokie bus sėjos rezultatai, bet nukūlęs rapsus užregistruosiu, kad posėlis pasėtas“, – sako R. Petreikis, lig šiol tarpinius augalus sėjęs su smulkių sėklų sėjos įranga, sumontuota ant diskinio skutiklio. Dalį tarpinių pasėlių jis augina 8 savaites iki žieminių kviečių sėjos, dalį palieka per žiemą, kad neliktų tušti laukai ir nevyktų dirvožemio erozija. Beje, šiemet R. Petreikis sutiko dalyvauti anglies kaupimo dirvožemyje programoje.

Technikos parkas įvairus

Kaip ir dauguma ūkininkų, R. Petreikis pradėjo ūkininkauti su rusiška ir baltarusiška technika, o pirma vakarietiška mašina buvo senas Case IH traktorius, vėliau buvo įsigijęs ir naudotą John Deere su frontaliniu krautuvu. Pirmas naujas traktorius – 2013 m. įsigytas 160 AG Case IH Puma, ūkyje dirbantis lig šiol – jį naudoja pasėliams purkšti ir grūdams vežti. „Tuo metu, kai įsigijau, šis traktorius buvo kosmosas, nors net tiltas neamortizuojantis, tad patogumu šiuolaikinei technikai neprilygsta“, – juokiasi Rimvydas, prasitardamas, kad dirbdamas šiuo traktoriumi labai pasigenda automatinės transmisijos, navigacijos. Be Case, dar ūkyje dirba Massey Ferguson ir New Holland traktoriai. Jie taip pat įsigyti nauji: Massey Ferguson skaičiuoja penktą sezoną (ūkininkas džiaugiasi, kad už jį jau paskutinę išperkamosios nuomos įmoką sumokėjo), New Holland – dar tik trečią.

Nusprendęs žemės nearti, įsigijo lenkišką 3,5 m darbinio pločio noraginį Agro-Masz skutiklį, vėliau – ir diskinį 5 m Lemken padargą. Sėja su 4 m darbinio pločio Väderstad Rapid sėjamąja, tačiau, sako, šia mašina nėra labai patenkintas dėl prastoko paviršiaus kopijavimo ir gylio išlaikymo. „Laukai nėra lygūs, o kai sėjamoji gylio neišlaiko, pasėliai labai netolygūs būna. Atrodo ir žemę gerai paruošiu, tačiau pasėti augalai skirtingu laiku tame pačiame lauke pradeda dygti, tad per javapjūtę vieni prinokę, kiti žali dar būna“, – pastebėjimais dalijasi ūkininkas, galvojantis ateityje įsigyti universalią sėjamąją, galinčią sėti ir į įdirbtą dirvą, ir tiesiai į ražieną. Tačiau artimiausių planų sąraše – naujas purkštuvas ir trąšų barstomoji, kad galėtų taupiai ir tikslingai skleisti trąšas ir augalų apsaugos priemones.

Septynerius metus dirbęs naudotu Anglijoje pirktu John Deere javų kombainu, šiam sezonui R. Petreikis įsigijo naują New Holland CX8.90 derliaus dorojimo mašiną. Pasak jo, senasis kombainas kuo toliau, tuo labiau gesti pradėjo, padaugėjo prastovų, nes reikiamų dalių ne visada pavyko iš karto gauti, kai kada teko ir savaitę palaukti. „Kai orai geri, laukti savaitę – didelė prabanga, todėl ir ryžausi įsigyti naują kombainą. Rinkausi New Holland, nes teko ne vieną gerą atsiliepimą apie juos girdėti, be to, ir kaina priimtiniausia buvo“, – sako ūkininkas, neslėpdamas, kad šiuo metu ramiai nesijaučia, nes gerokai padidėjusios palūkanos gąsdina ir didina nežinomybę dėl ateities.

Tiesa, domėjosi ir naudotais kombainais, bet įvertinęs jų kainas (jo žodžiais, 5–7 metų senumo kombainas kainuoja tik 80 tūkst. mažiau nei naujas), nusprendė geriau rinktis naują ir jaustis ramiau, kad pavyks išvengti gedimų, o jei jų ir bus – servisas operatyviai išspręs. „Kai nauja technika pats pradedi dirbti, pats prižiūri, tai ir ilgiau naudoji“, – pastebi R. Petreikis, pats ir dorojantis derlių, nors naująjį kombainą nori jau ir sūnus išbandyti.

Praėjusio sezono patirtis, kai teko viduryje lauko palikti nekultus žieminius miežius, nes buvo labai šlapia, paskatino užsisakyti kombainą su visais keturiais varomaisiais ratais. Rimvydo žodžiais, tai turėtų padėti išvengti buksavimo laukuose šlapiais metais, nes be plūgo provėžas būtų sunku išlyginti. Kombainas taip pat aprūpintas ir šiuolaikine programine įranga, tokia kaip momentinio derliaus stebėjimo, derlingumo žemėlapių sudarymo. Jau gamykliškai kombainas paruoštas automatiniam vairavimui, tik navigacijos įrangos trūksta. Pasak Rimvydo, šioje vietoje pataupė, nes ir taip nemaža suma gavosi, tačiau neatmeta minties vėliau ir šią įrangą susimontuoti (beje, abu naujesni ūkio traktoriai yra su automatinio vairavimo sistemomis).

„Ūkio technikos parkas gana įvairus, nors galvoju, kad reikėtų ateityje prie vieno tiekėjo ir gamintojo pereiti, nes, persėdus iš vieno gamintojo technikos į kito, tenka kai kada skambinti ir klausti, kaip valdyti, nes užsimiršta. Be to, ir dėl serviso būtų daug patogiau“, – svarsto ūkininkas, nemažai techninių problemų ir pats išsprendžiantis.

Grūdus parduoda iš karto

Kuliamus grūdus R. Petreikis iš karto veža į elevatorius Kėdainiuose – ūkis neturi džiovyklos ir jokios tinkamos patalpos grūdams nei trumpam, nei ilgesniam laikui saugoti. Prie vieno supirkėjo neprisiriša, parduoda tiems, kurie didesnę kainą už grūdus tuo metu siūlo

„Sunkiausia per javapjūtę prie elevatorių eilėse stovėti. Man tai labai nepatinka, todėl nenoriu niekam vietos kombaine užleisti, kur diena daug greičiau prabėga“, – juokiasi pašnekovas. Per javapjūtę grūdams vežti samdo vieną darbuotoją – kol kas vis tą patį, kuris nuo jaunų dienų jo ūkyje laikinai dirba. Įdarbinti nuolatinai negalvoja, nes paprasčiausiai neturės kuo jį užimti, kol pats dirba. Esant poreikiui, darbymečiu į pagalbą atskuba ir krikšto sūnus.

Ūkininkas sutinka, kad labai reikia arkinio sandėlio, kur galėtų bent laikinai grūdus supilti. Pamažu angaro statybai pradėjo ruoštis – jau žemes tėviškės sodyboje išlygino, žvyro privežė, tačiau gerokai pabrangę metalai nuo kitų žingsnių sulaikė. Vietoje to, siekdamas paspartinti grūdų vežimą ir maksimaliai išnaudoti našų kombainą, įsigijo šiemet dar vieną naudotą priekabą, taip priekabų parką padidindamas iki keturių.

„Tiek metų išsivertėme be angaro, išsiversime ir toliau, nes paskolos statyboms imti neketinu. Išlauksime tinkamo laiko, kad galėtume savo lėšomis statyti, galbūt iniciatyvą į savo rankas sūnus perims“, – viliasi R. Petreikis, sutikdamas, kad angaras labai praverstų ir technikai laikyti, kuri dabar prie namų Vandžiogaloje kieme visus metus lauke stovi.