Tęsdami praėjusiame numeryje pradėtą temą apie kraštovaizdžio elementus ir jų priežiūrą aptarsime laikinai užmirkstančias vietas ariamoje žemėje, pavienius medžius ir krūmus dirbamuose laukuose ar pievose ir ganyklose, medžių grupes ir miškelius, daugiamečių žolių juostas, palaukes.

Laikinai užmirkstančios vietos ariamoje žemėje

Čia dėl ilgai užsistovėjusio vandens žūsta kultūriniai augalai. Šiuos plotus dažniausiai užlieja pavasario polaidžio vanduo ar jie yra apsemiami po gausesnio lietaus. Didesnių užmirkstančių plotų, kur šis reiškinys kartojasi beveik kasmet, geriau nebedirbti, o užsėti žoliniais augalais arba palikti gamtai atsikurti natūraliai.

Žolynui suformuoti geriausiai tiktų drėgnose vietose puikiai augančios mezofitinės žolės: nendriniai dryžučiai, pieviniai pašiaušėliai, pelkinės miglės ir pan. Šios miglinės žolės užaugina tankų, galingą šaknyną, kuris natūraliai tarsi „kempinė“ absorbuoja perteklinį vandenį ir gali veikti tarsi natūralus aplinkinių laukų drenažas. Tokius žolynus bent kartą per metus reikėtų nušienauti, susmulkinti.

Užmirkstančių plotų vietose galima suformuoti ir kitus vertingus kraštovaizdžio elementus, pvz., kūdras, akmenų krūvas, medžių grupes, kurie užtikrintų normalų visų lygių ekosistemos struktūrų funkcionavimą.

Pavieniai medžiai ar krūmai dirbamuose laukuose

Dirbamuose laukuose žmonių pasodinti ar natūraliai išaugę pavieniai medžiai kraštovaizdyje tampa išskirtiniais vietovės akcentais. Daugiausia jų išlikę buvusių sodybų ar buvusių keliukų vietose, galulaukėse.

Dėl netinkamos priežiūros dažnai šie medžiai žūsta. Didžiausia klaida – suarti dirvą iki pat medžio kamieno. Reikėtų aplink medį palikti nedirbamą plotą, mažiausiai tokio dydžio, kokį užima medžio laja. Polajyje reikėtų išsaugoti augantį žolyną, o jeigu jis sunaikintas – įsėti naują iš vietinių, mūsų krašto augalų rūšių. Geriausiai tam tinka unksmę ištveriančios žolės, pvz., miškinės miglės ar miškinės šunažolės, o iš žydinčių augalų tokiose vietose puikiai augtų dilgialapiai katilėliai, miškiniai vikiai, šiliniai dobilai.

Pavieniai medžiai ar krūmai pievose ir ganyklose

Šie kraštovaizdžio elementai ypač svarbūs gyvulių ir laukinių gyvūnų gerovei, nes jie karštomis vasaros dienomis gali pasislėpti po medžių lajomis. Pievose, šalia pavienių medžių ir krūmų, būtų tikslinga įsėti augalų, kurie yra svarbūs gyvuliams kaip sveikatingumo ir biologiškai aktyvių medžiagų šaltiniai. Pavyzdžiui, paprastosios bitkrėslės, rasakilos, pievinės vingiorykštės, paprastosios juodgalvės, paprastieji garždeniai, paprastieji kmynai, čiobreliai, raudonėliai ir pan. Jie pasižymi antimikrobiniu ir poveikiu nuo uždegimų, o juose esantys eteriniai aliejai ir sieros junginiai pagerina galvijų ėdamo pašaro skonį, padidina jo suvartojimą, skatina seilių išsiskyrimą ir teigiamai veikia virškinimą. Kondensuotųjų taninų ir kitų polifenolinių junginių gausa pasižymintis žolynas mažina dujų susidarymą galvijų prieskrandyje, padeda geriau pasisavinti baltymus, atlieka svarbų vaidmenį kovojant su žarnyno kirminais.

Po medžių lajomis augančių žolynų galima būtų ir nepjauti kasmet, nes čia gali žiemoti įvairūs bestuburiai, smulkieji žinduoliai. Tvarkyti vertėtų atsižvelgiant į konkrečią vietą, pagal konkrečias vyraujančias augalų rūšis, t. y. jei po medžių lajomis dominuoja paprastųjų varpučių ar dirvinių usnių sąžalynai arba vienarūšis smiltyninių lendrūnų žolynas, jei išplitusios mūsų kraštui nebūdingos invazinės (svetimžemės) augalų rūšys, būtina tokias žoles nušienauti bent porą kartų per sezoną, ganyti arba taikyti abi tvarkymo priemones kartu.

Medžių grupės ar miškeliai

Norint išsaugoti agrarinio kraštovaizdžio biologinę įvairovę, svarbu aptarti pamiškių tvarkymo aspektus. Vertingiausios pamiškės yra miško ir pievos, ypač ganyklos, sandūra. Tokiose vietose yra didesnė biologinė įvairovė. Seniau pamiškės buvo ganomos, todėl būdavo atviros saulei, užstodavo vėjus. Dabar retai kur pamiškėse ganomi gyvuliai, bet kartais prie ganyklų yra aptveriama ir dalis pamiškės. Taip suformuojama gamtai palanki mozaika: atviri be pomiškio ir gretimi su pomiškiu miško plotai.

Kai nėra galimybių pamiškių ganyti ar kitaip tvarkyti, rekomenduojama tarp miško ir ariamos žemės palikti bent 3 metrų pločio juostas. Apsaugines juostas galima suformuoti iš pamiškės krūmų ir daugiamečių žolių. Tokiose juostose reikėtų nenaudoti mineralinių trąšų ir pesticidų. Atviras pamiškes reikia kartą per metus nušienauti vėlesniu vasaros laikotarpiu.

Daugiamečių žolių juostos

Apie daugiamečių žolių juostas rašyta „Mano ūkio“ 2022 m. birželio numeryje. Gal tik reikėtų pridurti, kad daugiamečių žolių juostoms nėra labai griežtų, konkrečių reikalavimų. Jos gali būti labai įvairios rūšinės sudėties nuo paprasto pašarinių žolių mišinio iki unikalaus, žydinčio žolyno. Norint įrengti žolynų juostą prie sodybų, labiau tiktų gražiai žydintys, prieskoniniai, vaistiniai augalai, pvz., keturbriauniai čiobreliai, keturbriaunės jonažolės, vaistinės notros, paprastieji kmynai, paprastieji raudonėliai, kvapiosios gardūnytės ir pan.

Praktiniu ir estetiniu požiūriu pageidautinos rūšys ir veislės, užauginančios mažesnį žolės derlių, nereikalaujančios dažno pjovimo, atsparios įvairioms augavietės sąlygoms ir kt. Todėl iš miglinių augalų geriausiai tiktų žemaūgiai, retakeriai ar nedidelius kuokštus sudarantys, nevešlūs augalai, pvz., paprastosios smilgos, aviniai, šiurkštieji ir raudonieji eraičinai, paprastosios kietavarpės.

Pamiškėse, palei griovius daugiau tiktų daugiamečių medingųjų augalų mišiniai, taip pat pašarinės žolės, kurias mėgsta ir laukiniai gyvūnai. Tarp kaimyninių laukų ribų tinka įsėti tiek pašarinių žolių mišinius, tiek žydinčių pievų juostas. Taigi, kūrybai didelės erdvės! Svarbus ne tik estetinis vaizdas, rūšių kompozicija, bet ir pasirinktų augalų kilmė. Renkantis žoles prioritetą reikėtų teikti šiam kraštui būdingoms rūšims. Taip išvengsime svetimo genofondo taršos, mažės svetimžemių augalų invazijų tikimybė, bus sudarytos palankesnės vietinių vabzdžių, kurie yra prisitaikę gyventi ir misti ant mūsų krašto kilmės augalų, mitybinės sąlygos.

Palaukės

Vidurvasarį ypač akį traukia žydinčios palaukės! Vis dėlto lauko gale apsisukant galingai žemės ūkio technikai ne visuomet pasiseka tiksliai išdirbti žemę, o purškiamos cheminės medžiagos dažnai patenka į gretimus laukus ar vandens telkinius. Norint išvengti šių nepageidaujamų reiškinių, tikslinga galulaukėse palikti apsaugines juostas. Tokiose vietose dažnos piktžolių bendrijos. Jos gali būti naudingos bestuburiams, paukščiams ir smulkiesiems žinduoliams. Įvairių rūšių piktžolių sėklos yra mėgstamas jų maisto šaltinis. Dažniausių piktžolių, tokių kaip dirvinių usnių, paprastųjų kiečių ar krūminių builių, žiedai pritraukia daug vabzdžių apdulkintojų. O šie yra naudingi ir žemės ūkio kultūroms, nes apdulkindami žiedus didina jų derlingumą. Todėl tokių žolynų nebūtina visai sunaikinti, dalį jų laukų galuose galima ir palikti. Vis dėlto tai yra piktžolynas ir su juo ūkininkai dažniausiai nesitaiksto. Galulaukėse tikslinga suformuoti ir kitus smulkesnius kraštovaizdžio elementus, pvz., akmenų krūvas.

Kraštovaizdžio elementai yra svarbūs ne tik biologinei įvairovei, gamtos turtingumui palaikyti, bet ir mūsų pačių identitetui išsaugoti. Koks šalies kraštovaizdis išliks mūsų ir mūsų vaikų atmintyje? Kokį gimtinės kraštovaizdį jie prisimins su meile ir jausmais? Kviečių laukas su senais pavieniais medžiais, menančiais protėvių sodybas, pievos ir ganyklos su pagonybės laikus rodančiais dubenėtaisiais akmenimis ar sodyba nedidelio miškelio apsuptyje yra mūsų kraštovaizdžių veidas. Jo neturėtume prarasti ir pakeisti į be galo ir be krašto plytinčius javų laukus.