Kaip galima padidinti biologinę įvairovę mūsų gyvenamojoje aplinkoje ir intensyvios žemdirbystės laukuose? Vienas iš būdų yra žydinčių augalų juostų, daugiamečių įvairiažolių pievų įrengimas.

Lietuvoje intensyvios žemdirbystės rajonuose žemių sausinimas, miško pakraščių perimetro mažinimas ir didžiulių erdvių sukūrimas žemės ūkio naudmenose lėmė blogą pievų bendrijų (biocenologinę) būklę: rūšinė įvairovė sparčiai sumažėjo. Sumenko ir dar likę natūralių gamtinių ekosistemų fragmentai, t. y. upių slėniai, pamiškės, daubos, lomos, pašlaitės, pelkės, apyežeriai ir kt. Šie kraštovaizdžio elementai sukuria atskiras buveines, kuriose gyvena nepaprastai įvairūs organizmai, reguliuojantys ir kontroliuojantys pagrindines ekosistemų paslaugas, tokias kaip dirvožemio derlingumas, maisto medžiagų apykaita, klimato reguliavimas ir kt.

Miškas, natūralios pievos, kiti gamtiniai objektai svarbūs ne tik kaip tiesioginiai ekologiniai objektai, gamtos tvarumo elementai, bet ir kaip gamybiniai komponentai, lemiantys geresnius ekosistemų tarpusavio ryšius, turi įtakos žemės ūkio gamybos pobūdžiui, našumui ir vertei.

Mažėja bičių populiacijos

Paskutiniais dešimtmečiais Europoje sparčiai mažėja laukinių ir naminių bičių populiacijos. Mokslininkai garsiai kartoja apie šių vabzdžių ypatingą svarbą ir reikšmę žemės ūkiui. Todėl būtina išsaugoti ir gausinti laukinių bičių, kamanių ar kitų vabzdžių apdulkintojų vietines populiacijas ir jų gyvybingumą. Tyrėjai įrodę, kad pasėti daugiamečių ir vienmečių žolių mišiniai laukų ribų pakraščiuose gali padidinti laukinių bičių, tarp jų ir kamanių, gausą ir rūšinę įvairovę.

Intensyviai dirbamuose Europos laukuose žydinčios augalų juostos pradėtos kurti tik prieš gerą dešimtmetį. Žydinčių juostų botaninė ir jų spalvinė žiedų sudėtis yra labai svarbi, norint privilioti apdulkintojus. Įtraukiant į žydinčių augalų derinius kuo daugiau skirtingų rūšių, galima suteikti geresnes sąlygas apdulkintojams tame pačiame plote. Spalva yra pagrindinis signalas, kuriuo galima privilioti apdulkintojus. Pavyzdžiui, mėlyna spalva paprastai siejama su bitėmis.

Apdulkintojų rūšių morfologijos skirtumai leidžia panaudoti žiedų rūšių įvairovę. Pavyzdžiui, laukinių kamanių rūšys, tokios kaip šilinės kamanės (Bombus lucorum) ir miškinės kamanės (Bombus pratorum), turi gana trumpus liežuvėlius (atitinkamai 7,2 ir 7,1 mm), tinkančius rinkti nektarą iš žydinčių pašarinių pupinių augalų trumpais vainikėlių vamzdeliais, o sodinės kamanės (Bombus hortorum), kurių vidutinis liežuvėlio ilgis 13,5 mm, gali apdulkinti žiedus su ilgais vainikėlių vamzdeliais, pavyzdžiui, raudonuosius dobilus.

Laukinių bičių ir kamanių (pagrindinių apdulkintojų) buveinių rūšys yra specifinės, dažniausiai aptinkamos šalia miškų ribų, laukų pakraščiuose, nedirbamuose žemės plotuose, kuriuose natūraliai auga žydinčios įvairiažolės, ir rečiau miške.

Erdvės laukiniams gyvūnams

Mūsų agrariniame kraštovaizdyje nyksta ne tik bitiniai vabzdžiai, bet ir pievose augantys grybai, atvirose vietose perintys paukščiai, ropliai, varliagyviai ir kt. Ūkininkai sunerimę dėl pasėlių plotus masiškai niokojančių stirnų ir elnių, o veterinarai gauna dešimtis iškvietimų dėl rapsais apsinuodijusių gyvūnų. Žydinčių pievų juostos padidintų porakanopinių gyvūnų mitybinius plotus ir padėtų spręsti šias problemas.

Siekiant sukurti erdves laukiniams gyvūnams, augalams, vabzdžiams apdulkintojams, entomofagams, į ne mažiau kaip 10 proc. žemės ūkio naudmenų plotų turi būti skubiai sugrąžinti biologinės įvairovės turtingi gamtiniai kraštovaizdžio elementai (2030 m. ES biologinės įvairovės strategija). Tai ribinės juostos, neproduktyvūs laukai, lauko pakraščiai ir kt. biologinės įvairovės apsaugai labai reikšmingos vietos. Intensyvios žemdirbystės regionuose jas reikia atkurti arba sukurti iš naujo.

Nauda ne vien gyvuliams

Įvairiažolių žydinčių pievų biologinis poveikis yra labai platus, o nauda visokeriopa tiek žmogui, tiek auginamiems gyvuliams (galvijams, ožkoms, avims ir kt.), tiek ir mus supančiai gamtinei aplinkai. Kalbant apie gyvulių sveikatą, pieno ir mėsos kokybę, įvairių žolių svarba gali būti „atrasta“ iš naujo. Gerai žinomi Alpių pieno (Alpenmilch) maisto gaminiai, austriški „žolelių sūriai“ ir t. t., kurie vartotojams asocijuojasi su išskirtinės kokybės maistu, užaugintu laukinių augalų rūšių gausiose ganyklose, nepažeistose ekosistemose. Alpių regionuose nedideli šeimos ūkiai šį kokybės ženklą sėkmingai naudoja prekiaudami jautienos arba pieno produktais. Tačiau už to slypi daugiau nei rinkodara. Tai aplinkai jautri ekologinė savimonė, palaikanti kultūrinio kraštovaizdžio įvairinimą, užtikrinanti gyvūnų gerovę ir sveikatą, išsaugojanti biologinę įvairovę. Galiausiai, viskas per maistą ir supančią aplinką lemia ir žmogaus sveikatą.

Yra žinoma, kad natūraliai Lietuvos pievose augančios prieskoninės žolelės, tokios kaip paprastieji kmynai, paprastieji čiobreliai, paprastieji raudonėliai, paprastosios trūkažolės, pievinės kartenės, skėtinės širdažolės ir kitos žolės, turinčios eterinių aliejų ir sieros junginių, pagerina galvijų ėdamo pašaro skonį, padidina jo suvartojimą, skatina seilių išsiskyrimą ir teigiamai veikia virškinimą.

Be to, įvairios žolės pasižymi antimikrobiniu ir poveikiu nuo uždegimo. Dar 1953 m. Franz`as Lippert'as (Francas Lipertas) nurodė, kad lūpažiedžių šeimos augalų žieduose (pvz., šliaužiančiosiose tramažolėse, paprastosiose juodgalvėse, įvairių rūšių mėtose ir šalavijuose) esančios medžiagos padeda palaikyti ir atsinaujinti atrajotojų didžiojo prieskrandžio gerajai mikrobiomo sudėčiai.

Pupinių augalų rūšys, tokios kaip paprastieji garždeniai, pasižymi kondensuotųjų taninų ir kitų polifenolinių junginių gausa, kurie mažina dujų susidarymą prieskrandyje, padeda geriau pasisavinti baltymus ir atlieka svarbų vaidmenį kovojant su žarnyno kirminais. Augalai, priklausantys kiečių, balandų, bitkrėslių, rūgtinių, esparcetų, garždenių gentims, yra laikomi antihelmintiniais vaistais. Pupiniai augalai turi įtakos pieno ir mėsos riebalų rūgščių sudėčiai.

Galiausiai, įvairios žolės (liucernos, svilarožės, margainiai) skatina pieninių galvijų laktaciją, rasakilos, ožragės, ožiažolės suteikia pienui ir mėsai daugiau mineralinių elementų. Tai tik nedidelė dalis įvairiarūšių žolynų teigiamo efekto gyvuliams.

Pasėjus tokių žolynų juostas ūkiuose, greta namų, natūralia vaistinėle gali apsirūpinti ir pats žmogus, ir jo augintiniai. Svarbu nepamiršti kraštovaizdžio estetikos. Laukinės žydinčios augalų rūšys, įtrauktos į ganyklų ar namų aplinkos žolynų mišinius, gali suteikti jiems daugiau patrauklumo, suformuoti kitą įvaizdį ir įspūdį. Tokių žolynų vaidmuo kaimo turizmo kraštovaizdžiui yra labai svarbus.

Kur sėti pievų augalus

Daugiamečius žydinčius pievų augalus pirmiausia reikėtų sėti arti gyvenamųjų vietų, vienkiemių, kaimo turizmo sodybų. O dirbamuose laukuose tikslingiausia sėti šalia melioracijos griovių, lauko keliukų, kalvų viršūnėse, reljefo pažemėjimuose.

Įrengiant žydinčių augalų pievas šiose vietose, būtų išspręsta keletas problemų. Visų pirma, padidėtų biologinė įvairovė, sumažėtų vandenų tarša, pagražėtų kraštovaizdis.

Dideliuose dirbamos žemės masyvuose žydinčias pievų juostas tikslinga įsėti ir ties kaimyninių laukų ar atskirų žemės savininkų ribomis. Toks juostų išdėstymas ne tik padidintų kraštovaizdžio mozaikiškumą, praturtintų biologinę įvairovę, sumažintų vėjo ir vandens eroziją dirbamuose laukuose, bet ir mažiau trukdytų dirbti žemės ūkio technikai, apvažiuojant kalvas, lomas, įlomes, ribinius laukų pakraščius ir pan.

Kaip parinkti žolių mišinius

Žydinčių pievų juostų rūšinė sudėtis pirmiausia turėtų priklausyti nuo sėjamos pievos paskirties, dirvožemio savybių, gruntinio vandens lygio ir kitų parametrų.

Atsižvelgus į individualius poreikius, rekomenduojame mišinį sudaryti iš trijų žolių grupių:

• miglinės žolės,
• pupinės žolės,
• įvairiažolės.

Žydinčių pievų juostoms iš miglinių augalų geriausia tiktų žemaūgiai, retakeriai ar nedidelius kuokštus sudarantys, nevešlūs augalai, pvz., paprastosios smilgos, aviniai, šiurkštieji ir raudonieji eraičinai, kvapiosios gardūnytės, paprastosios kietavarpės ir kt.

Iš pupinių šeimos rūšių geriausiai tiktų: paprastieji garždeniai, šiliniai, alpiniai ir kalniniai dobilai, paprastieji perluočiai, laukiniai raudonieji dobilai ir pan. Nerekomenduojame čia sėti mėlynžiedžių liucernų ir pašarinių veislių raudonųjų dobilų.

Įvairiažolių yra labai daug, tad reikėtų rinktis vietovei būdingas rūšis. Daugeliui pievų tiktų tokios rūšys, kaip pakrūminės bajorės, šiauriniai lipikai, pavasarinės raktažolės, trumpakočiai gysločiai, keturbriaunės jonažolės, paprastosios baltagalvės, vaistinės notros ir pan.

Norint suformuoti žemažolį žolyną, į sėklų mišinius galima įmaišyti didžiųjų ar mažųjų barškučių ir pakrūminių kupolių sėklų. Mokslininkai yra nustatę, kad šios pusiau parazitinės žolės mažina pievos biomasę. Taigi, juostų įsėjimui ir formavimui kūrybinės erdvės begalinės – aišku, laikantis tam tikrų taisyklių.

Parenkant augalų rūšis svarbu, kad jos žydėtų nuo pavasario iki rudens. Sėjamoje pievoje turėtų būti ne mažiau kaip 40 proc. įvairių miglinių augalų rūšių. Turėtų būti parinktos tokios, kad nestelbtų kitų augalų. Pupinių šeimos augalų rekomenduojame sėti apie 20 procentų. Kitų šeimų augalai turėtų sudaryti apie 30 procentų. Pageidautina, kad parinktos jų rūšys tiktų tai vietovei, kurioje sėjama. Į žydinčių pievų mišinių sudėtį nerekomenduojame įtraukti egzotinių, svetimžemių, ne mūsų krašto žydinčių augalų, nes, keičiantis klimatui, jie gali smarkiai išplisti ir tapti invaziniais. Žinoma, tai tik rekomendacija. Įmanomi ir kiti variantai.

***

ES didesnė žemės ploto dalis skiriama žemės ūkio veiklai, todėl ūkių modernizacija ir intensyvinimas, trąšų ir pesticidų naudojimas neišvengiamai prisideda prie pusiau natūralių ir natūralių pievų buveinių nykimo.

***

Parenkant augalų rūšis svarbu, kad jos žydėtų nuo pavasario iki rudens.  Sėjamoje pievoje turėtų būti ne mažiau kaip 40 proc. įvairių miglinių augalų rūšių. Turėtų būti parinktos tokios, kad nestelbtų kitų augalų.

***

Pupinių šeimos augalų rekomenduojama sėti apie 20 procentų. Kitų šeimų augalai turėtų sudaryti apie 30 procentų.