Baigęs žemės ūkio mechanikos inžinerijos bakalauro ir magistro studijas Kaune, Gediminas Žebrauskas grįžo ūkininkauti į gimtąjį Joniškio rajoną, nors viliojo ir mokslininko kelias.

„Priimti galutinį sprendimą nebuvo lengva. Mokslai sekėsi gerai, ypač specialybės dalykai, buvo įdomu dirbti su prof. Liudviku Špoku, javų kombainų ekspertu, tačiau stojau su mintimi, kad pasisėmęs žinių grįšiu ūkininkauti. Iš pradžių svarsčiau daryti pertrauką ir stoti į doktorantūrą vėliau, bet supratau, kad derinti mokslą ir ūkininkavimą bus sunku, juolab kad jei ką darau, stengiuosi daryti tik gerai ir iki galo“, – sako Joniškio rajone ūkininkaujantis G. Žebrauskas.

Ūkį įkūrė Gedimino tėvas Juozas Žebrauskas – vienas pirmųjų rajono ūkininkų. Pradėjo nuo 22 ha senelio žemės ir 8 karvių. Gediminas tėvo ūkį (250 ha) perėmė dar studijuodamas Žemės ūkio universitete 2005 metais. Dabar dirba per 600 ha, apie 450 ha sudaro nuosava žemė. Augina žieminius kviečius ir rapsus, salyklinius miežius, apie 20 proc. visų naudmenų skiria pupoms. Nors dar nebuvo reikalaujama, jau sėjo tarpinius pasėlius, tiesa, iš pradžių tik garstyčias.

Dabar Gedimino laukuose tarpsta 8 kultūrų mišiniai, kuriuos stengiasi pasėti iki žieminių rapsų sėjos (nuo rugpjūčio 5 iki 10 dienos), kad spėtų užauginti kuo didesnę masę. Pasak jo, ūkio strategija – jokio atsėliavimo nė viename lauke, dėmesys sėjomainai ir dirvožemio našumui, taikant tausojančiąsias žemės dirbimo technologijas, naudojant biologinius preparatus, tręšiant kintama norma. Beje, G. Žebrauskas dirvožemio tyrimus daro jau gana seniai, kai kuriuose laukuose jie atliekami net trečią kartą. Ilgus metus tręšiant kintamomis normomis vienanarėmis trąšomis maisto medžiagų kiekis dirvožemyje išsilygino. Šiemet, kai tręšimas vienanarėmis trąšomis tapo prabanga dėl stipriai išaugusių kainų, grįžo prie tręšimo kompleksinėmis trąšomis.

Kombainininko patirtis nuo 2000-ųjų

Nuo vaikystės stebėjęs kolūkio laukuose dūzgiančias nivas ir donus, savo pažintį su kombainais pradėjo nuo tėvo ūkyje dirbusio Jenisej 1200, su kuriuo ir pirmą pradalgę nupjovė, ir remontuoti pabandė. Pats kulti javus tėvo ūkyje pradėjo 2000 m. Danijoje įsigytu 1976 m. gamybos Claas Mercator 75, nors kombainininko pažymėjimo dar neturėjo.

Pradėjęs savarankiškai ūkininkauti, Gediminas pasinaudojo jaunojo ūkininko įsikūrimo, paskui ir modernizavimo parama ir įsigijo nemažai vakarietiškos technikos, įskaitant ir pirmą naują Claas Lexion 540 C javų kombainą. „Iš Mercator įsėdęs į naują Lexion net ašaras braukiau iš džiaugsmo“, – juokiasi Gediminas. Su šiuo kombainu G. Žebrauskas atliko ir baigiamąjį magistro darbą – tirdamas kombaino degalų sąnaudas, stebėjo jų dinamiką, keisdamas įvairius technologinius parametrus ir reguliavimus, pvz., važiavimo greitį, ražienų aukštį, tarpus tarp būgnų ir pobūgnių, smulkintuvo sūkius ir kt.

„Darbas buvo inovatyvus, nes niekas nebuvo to darę lig tol. Degalai matuoti universiteto nupirktu Šveicarijoje pagamintu momentiniu degalų sąnaudų matavimo prietaisu, kuris degalus matuoja tiek tiekiamojoje, tiek grįžtamojoje linijose. Nustatėme, kad parenkant racionalų tiekiamos masės srautą ir technologinius parametrus, degalų sąnaudas galima sumažinti iki 20 proc. Išbrangus energijos sąnaudoms, ši tema tampa dar aktualesnė, todėl mokslinio darbo išvados padeda nemažai sutaupyti“¸– pasakoja G. Žebrauskas, neslėpdamas sentimentų jau 17 metų naudojamam kombainui, kuris kruopščiai prižiūrimas ir nuo 2014 m. įsigytos antrosios derliaus dorojimo mašinos, kuria dirba pats Gediminas, niekuo nesiskiria.

Ūkininkas puse lūpų prasitaria, kad ateityje planuoja optimizuoti derliaus dorojimo techniką ir vietoj dviejų kratiklinių pasirinkti vieną hibridinį kombainą, kuris būtų aprūpintas automatinėmis vairavimo, valdymo, duomenų kaupimo ir perdavimo sistemomis. „Toks žingsnis sumažintų darbo jėgos poreikį ir techninės priežiūros bei remonto išlaidas“, – tvirtina G. Žebrauskas.

Žemę dirba minimaliai

Be Claas kombainų, ūkyje darbuojasi keturi John Deere traktoriai, pirmasis jų taip pat įsigytas pasinaudojant parama. „Pradėjau nuo šių gamintojų technikos ir nesimėtau“, – sako ūkininkas, pridurdamas, kad technikos ir ja prekiaujančių įmonių patikimumas buvo svarbiausias pasirinkimo kriterijus. Šiuo metu ūkyje dirba du 6 serijos, po vieną 7 ir 8 serijos John Deere traktoriai, seniausias iš jų – 2005 m. įsigytas John Deere 6920. Mažesnio galingumo traktoriai naudojami transporto darbams ir pasėliams prižiūrėti, 7 serijos sukomplektuotas su 6 m darbinio pločio Väderstad Spirit sėjamąja, 8 serijos naudotas, įsigytas Švedijoje – su kombinuotu 4 m Väderstad TopDown skutikliu. Taip pat ūkyje naudojamas diskinis Väderstad Carrier XL skutiklis.

Šiomis trimis mašinomis paruošiama žemė ir pasėjami visi augalai – minimalaus žemės dirbimo technologija ūkyje taikoma ne vienus metus, ir plūgo istorijos puslapis seniai užverstas. Tiesa, kartu su arkliniais padargais, lig šiol saugomas ateities kartoms parodyti ir pirmasis Žebrauskų ūkio 3 korpusų Odesoje pagamintas plūgas.

Bando savo ūkyje G. Žebrauskas ir naujausias juostinės ir tiesioginės sėjos technologijas, lygina kelių mašinų darbą, analizuoja privalumus ir trūkumus. Pavyzdžiui, pabandė sėti Sumo (šių sėjamųjų apžiūrėti buvo nuvažiavęs net į Jungtinę Karalystę) ir Horsch Focus sėjamosiomis. „Mūsų granuliometrinės sudėties dirvose (turime ir molio, ir lengvesnės žemės) vien tiesioginės sėjos (no-till) sistema netinka. Ypač rapsams būtina gerai išpurenti žemę, tad jiems tinkamesnė juostinė technologija, kuri ir drėgmę geriau išsaugo, palyginti su giluminiu skutimu, tačiau iššūkių kyla dėl pasėlių vystymosi, šliužų ir graužikų“, – pastebi Joniškio r. ūkininkas. Kol kas sprendimo dėl naujos mašinos įsigijimo nepriėmęs Gediminas sako, kad greičiausiai su nauja sėjos mašina tektų keisti ir traktorių, nes technikos nuomos paslaugas jis vertina skeptiškai ir pateisina tik tuo atveju, jei norima mašiną išbandyti. Tad labai praverstų ES parama, deja, pastaraisiais metais augalininkystės ūkiai ja pasinaudoti negali.

„Tai labai stabdo ūkių pažangą ir modernėjimą. O siūlomos dabartinės priemonės juostinėms ir tiesioginėms sėjamosioms įsigyti – pasityčiojimas iš ūkininko darbo, nes reikalaujama gerokai sumažinti sunaudojamų degalų kiekį, nors pati technologija nebūtinai prigis, pasiteisins, be to, niekas nežino, kaip aplinkybės susidėlios. Pavyzdžiui, praūžusi audra suguldo pasėlius, tad jau kuliant našumas mažėja ir degalų sąnaudos auga, dėl likusių aukštų ražienų sunku su juostine sėjamąja pasėti, nes kemša ir visai nesvarbu, kokio gamintojo – „Horsch“, „Väderstad“, „Sumo“ ar kt. – mašina dirbi, todėl tenka pirmiausia ražienas susmulkinti ar naudoti noraginius skutiklius ir taikyti tradicinę sėją“, – kodėl ši paramos priemonė nepatraukli žemdirbiams, paaiškina G. Žebrauskas.

Sėjamoji, diskinis skutiklis ir savaeigis Amazone Pantera purkštuvas – paskutiniai ūkio pirkiniai, įsigyti netikėtai gavus ES paramą, kai 2016 m. pateikta ir kelis kartus atmesta paraiška, kurios Gediminas neišregistravo, galiausiai buvo patvirtinta 2018 m., perskirsčius lėšas.

Techniką remontuoja savarankiškai

Amazone Pantera purkštuvas – penktoji ūkio purškimo mašina ir jau antroji – savaeigė. Pasak Gedimino, savaeigės purškimo mašinos poreikis atsirado padidėjus ūkyje rapsų plotams. Tad pirmiausia nusipirko Čekijoje dirbusį savaeigį Hardi purkštuvą, kurį, atsiradus galimybėms, pakeitė nauja 30 m darbinio pločio Amazone mašina, turinčia automatinio vairavimo, sekcijų kontrolės, automatiškai keičiamo tarpuvėžio pločio sistemas, kiekvieno elektrinio purkštuko valdymą, galimybę purkšti kintamomis normomis ir kitas išmaniąsias funkcijas.

„Nėra ką lyginti su anksčiau turėtais purkštuvais. Su šia mašina jau nupurškėme 25 tūkst. ha ir jokių didelių problemų dar neturėjome, net ir su elektra valdomais purkštukais Ama select. Vienintelė silpnesnė vieta – pagrindinio purškimo siurblio membranos ir vožtuvai, juos reikia keisti gana dažnai, tai atliekame kasmet prieš darbų sezoną“, – pastebi ūkininkas, darbą su savaeigiu purkštuvu patikėjęs svainiui Modestui – vienam iš trijų ūkio darbuotojų.

Iš anksto ūkyje pasirūpinama visa technika, kuriai dar rudenį atliekama būtinoji techninė priežiūra ir diagnostika, iš anksto užsakomos atsarginės dalys, siekdamas neišlaidauti, brangesnes dalis parsisiunčia iš užsienio. Visa technika, įskaitant ir priekabas, laikoma angaruose – nė viena mašina per žiemą nelieka lauke. Laisvesnį laiką Gediminas su trimis ūkyje dirbančiais vyrais skiria technikai prižiūrėti ir remontuoti, tam turi atskiras dirbtuves Linkaičiuose, tėvų sodyboje. Čia stovi ir degalų talpyklos, šiemet įrenginėja ir technikos aikštelę. Jo įsitikinimu, reikia techniką mylėti ir ja rūpintis, tada ir mašinos bus ilgai ir be problemų naudojamos.

„Nesu pardavėjams labai naudingas, nes techniką pats su darbuotojais prižiūriu, remontuoju ir dėl didelių kainų serviso paslaugomis nesinaudoju, išskyrus technikos garantinį laikotarpį. Vėliau visus gedimus stengiuosi savo galva ir rankomis susitvarkyti. Jei reikia, su serviso darbuotojais tik pasikonsultuoju“, – tikina Gediminas, vardydamas, kad iš Švedijos parvaryto traktoriaus pavarų dėžę porą kartų, mažesnių traktorių – ir pavarų dėžę, ir variklį patys perrinko. „Ir puikiausiai jie lig šiol važiuoja“, – juokiasi ūkininkas.

Išplėtė grūdų ruošos kompleksą

Pats su darbuotojais Gediminas per žiemą šiam sezonui ir antrą džiovyklą susimontavo, tvarkingai įkomponuodami ją prie senosios grūdų valymo ir džiovinimo įrangos, kuri, sumontuota pagal jo bakalauro darbe „Grūdų ūkio modernizavimas“ pateiktus brėžinius ir sprendimus. „Kad ūkis būtų stabilus, džiovykla būtina, nes javapjūtės sėkmę ne vien našus kombainas užtikrina. Turi būti visa gerai dirbanti grandinė, kuri prasideda nuo sandėlių, kaip jie sugeba priimti drėgnus grūdus, išskirstyti sausus, paruošti išvežimui į uostą. Antra grandinės dalis – kombainai, trečia – suderintas transportas, nes kombainai lauke negali stovėti“, – sako G. Žebrauskas, niekada nestabdantis laukuose kombaino grūdams išpilti. Pasak jo, taip ne tik taupomas laikas ir degalai, bet neprarandamas ir našumas, nuo to priklauso ir nuostoliai, nes kombainas apkraunamas tolygiai ir mažiau išbarstoma grūdų. Be to, ir ateinančiai sėjai problemų nepridaroma, nes nepaliekama vienoje vietoje didelio šiaudų ir pelų sluoksnio, apsunkinančio sėklų sudygimą.

Tad pirmojoje linijoje į grūdų priėmimo duobę išversti grūdai pirmiausia keliaudavo į valomąją ir tada būdavo išskirstomi: sausi – į bokštus arba sandėlį, drėgni – į džiovyklą ar į kompensacinį bokštą. Išsiplėtus ūkiui, pirmosios porcinės Mepu džiovyklos, kuri per parą išdžiovindavo 120–150 t 4 proc. drėgnumo grūdų, našumo neužteko, tad buvo nuspręsta prijungti antrą liniją, sumontuojant dar vieną džiovyklą. Šį kartą, įvertinęs kainos ir kokybės santykį, pasirinko danišką srautinę Kimbria džiovyklą, kūrenamą suskystintomis dujomis ir valdomą išmaniai ne tik pultu, bet ir telefonu.

Gediminas ilgai svarstęs, kaip išspręsti džiovyklos našumo klausimą, galvojęs net džiovinamuosius bokštus statyti, bet dėl didelių elektros energijos sąnaudų susilaikė. Geriausias sprendimas pasirodė – antra našesnė džiovykla, pasiliekant ir pirmąją, nes ji apskardinta ir daug darbo būtų ją išmontuoti. Dėl neaiškios krosnių kuro ateities nemažai teko galvą pasukti, ir kokį džiovyklos katilą geriausia pasirinkti. Vienas iš variantų buvo ir biokrosnis, kūrenama smulkintomis medžio drožlėmis ar šiaudais, tačiau, įvertinęs sąnaudas biokurui paruošti, sandėliuoti ir katilui kūrenti (tam atskiras žmogus reikalingas), Gediminas nusprendė, kad pigesnės suskystintų dujų alternatyvos nėra.

Tad dabar Maironių kaime ūkininkas sukūręs modernų grūdų ruošos ir sandėliavimo kompleksą, kuriame ne tik erdvus arkinis sandėlis, bet ir 5 bokštai, kurių talpa bendrai siekia 5 000 tonų. „Dabar esame ilgam ir su didele atsarga apsirūpinę sandėliavimo talpyklomis ir džiovinimo įranga. Galvoju dar grūdų bokštuose nuotolinio temperatūros stebėjimo sistemas įdiegti, kad nereikėtų prie kiekvieno eiti ir matuoti. Planų daug, bet nemažai dar darbo reikės įdėti aplinkai sutvarkyti, aikštelei įrengti, teritorijai aptverti“, – sako išmanus ir tvarką mėgstantis Joniškio rajono ūkininkas Gediminas Žebrauskas.