Ūkininkas Jonas Gradeckas supranta pažangių žemės ūkio mašinų ir technologijų svarbą, bet kartu praverčia ir gebėjimas konstruoti, dirbti su metalu. Tai padeda greičiau, paprasčiau ir racionaliau išspręsti problemas, taupyti, užtikrinti darbuotojų užimtumą žiemą. „Gerai, kai daug ką patys galime pasidaryti“, – sako nagingas Birštono savivaldybės ūkininkas.

Metalo apdirbimo su pjovimu specialybę turinčio Jono Gradecko pirmoji darbovietė buvo sklandytuvų gamykla Pociūnuose, Prienų rajone, kur dirbo mechaniniame ceche frezuotoju, vėliau ne vienus metus remontavo lengvuosius automobilius. Kurtis Naudžiūnų kaime Jonas su žmona Laima pradėjo 1987-aisiais, o ūkį, kuris buvo pirmasis Prienų ir Birštono krašte, įregistravo 1989 metais. „Ūkininkauti pradėjau visai netyčia. Tėvai norėjo gyvulius auginti, o aš – mašinas remontuoti. Tad pardavėme tėvų namus gyvenvietėje ir pradėjome čia kurtis, o mūsų pajamų šaltinis buvo šeimyninės rangos būdu pradėtos auginti kiaulės“, – pradžią prisimena J. Gradeckas.

Auginti kiaules sekėsi, kelerius metus tuo vertėsi, visą gautą uždarbį ir laisvą laiką skirdami statyboms. „Atkūrus nepriklausomybę, daug kas metėsi ūkininkauti, tik visa bėda, kad nė vienas nežinojome, kaip tai daryti. Iš pradžių galvojome, kad ūkininkas turi turėti visko – nuo įvairiausių paukščių iki kiaulių, karvių, avių. Deja, kai visko daug, tai ir darbo daug, o naudos mažai“, – pastebi pašnekovas, prisimindamas nesėkmingus bandymus parduoti porą šimtų vištų, o vėliau ir žąsų.

Laikė ūkininkas ir karves, 10 melžiamų ir tiek pat prieauglio, tačiau galiausiai liko auginti bulves, grūdus ir kiaules. Nemažai metų specializavosi kiaulių veislininkystės srityje – augino veislinius pjetrėnų kuilius, tam plėtė ūkį, statė naujas fermas, diegė technologijas. „Bet viskam yra pradžia ir pabaiga. Atėjo laikas, kai grūdai stipriai išbrango, daug didesnes pajamas galėjai gauti parduodamas grūdus nei sušerdamas juos kiaulėms. O kur dar darbo jėgos ir elektros sąnaudos. Kai pamatėme 130 tūkst. litų nuostolius metiniame balanse iš kiaulininkystės, nusprendėme gamybą stabdyti – nesėklinti kiaulių, negauti paršelių, tačiau dar metai praėjo, kol turėtas kiaules užauginome. Tie metai 70 tūkst. Lt nuostolį davė. Taip 2007 metais ir baigėsi mūsų kiaulininįvairiaukystė“, – apie sunkų, tačiau laiku priimtą sprendimą pasakoja J. Gradeckas. Kitais metais prasidėjusi ekonominė krizė ir vėliau išplitęs kiaulių maras, jo žodžiais, ūkiui būtų buvusi visiška tragedija.

Inovatyvus požiūris ir dėmesys technologijoms

Baigęs Vilniaus kolegijoje agroverslo vadybos studijas 2009 metais į tėviškę grįžo jauniausias Jono ir Laimos sūnus Justinas. Įregistravo savo ūkį. Kaip ir tėvas, sūnus pasirinko augalininkystės specializaciją ir bendrai šiuo metu dirba per 500 ha. Bendromis jėgomis Gradeckai ir kiaulių fermas pamažu pritaikė augalininkystės ir kitiems poreikiams: įsirengė metalo apdirbimo dirbtuves su atskiromis zonomis skirtingoms operacijoms, dalį fermų nugriovė, dalį – paaukštino ir stogus pakeitė, kad galėtų techniką laikyti, mat, Jono žodžiais, lauke stovinti technika – jos nepriežiūros ženklas. Štai, pavyzdžiui, vietoje vienos nugriautos fermos iškilo Justino ūkio grūdų džiovykla ir bokštai, darniai įsikomponuodami šalia Jono džiovyklos ir sandėlių.

Justinas nuo mažens dirbo ūkyje, tad baigus mokslus minčių nebuvo niekur kitur eiti. Kai pradėjo ūkininkauti, buvo pakylėjimas žemės ūkyje, tad tobulino technologijas, įsigijo naujesnę techniką. O štai Jonas, vertindamas nueitą kelią ir prisimindamas visą ūkininkavimo istoriją, sako, kad jei būtų iš anksto žinojęs, su kiek iššūkių teks susidurti, gal niekada ir nebūtų pradėjęs ūkininkauti. „Lieka tikėtis, kad viskas stabilizuosis ir ilgainiui pasikeis požiūris į žemės ūkį. Dabar ūkininkai silpniausia grandis, visi ant jų puola, mokesčiais apkrauna, kainas diktuoja, už kiek turime pirkti techniką, trąšas ir visa kita, už kiek turime parduoti savo užaugintą produkciją – nei pirkimo, nei pardavimo kainoms ūkininkas jokios įtakos neturi. Tad ūkiams išgyventi darosi vis sunkiau, o žemės ūkis turi eiti koja kojon su visu pasauliu, ūkininkas turi turėti pajamų naujoms technologijoms įsigyti“, – technologijų svarbą pabrėžia J. Gradeckas.

Jis pirmasis Prienų ir Birštono krašte pradėjo taikyti minimalaus žemės dirbimo technologijas ir žemės dirbimą diskiniais skutikliais, o laukus arė, jo teigimu, tik pirmaisiais ūkininkavimo metais. Ypač didelis proveržis įvyko ūkiui įsigijus pirmąją 3 m darbinio pločio Väderstad Rapid sėjamąją, galinčią kokybiškai pasėti į minimaliai išdirbtą dirvą. Pasak ūkininko, pradėjus sėti šia sėjamąja ir derliai iš karto pradėjo kilti, ir sąnaudų gerokai sumažėjo, nes nereikėjo suartų laukų lyginti, kultivuoti. Jis gerai prisimena po septynerių sėjos į minimaliai įdirbtą dirvą metų gautą rekordinį derlių – užskaitomas rapsų derlius siekė 4,8 t/ha, kviečių – 10,05 t/ha. Tačiau visas įdirbis nuėjo velniop paklausius mokslininkų ir agronomų patarimo laukus suarti, kad iš žemesnių sluoksnių būtų pakeltas kalis. „Kai tik suariau, kviečių derlingumas krito iki 5,5 t/ha. Paskui teko vėl 7–8 metus nearti, kad derlingumas padidėtų“, – pastebi J. Gradeckas.

Sunkiose žemėse tiesioginė sėja nepasiteisino

Gradeckai augina kviečius, rapsus, pupas, grikius, posėliams sėja kelių rūšių augalų mišinius. Beje, grikius po ilgesnio laikotarpio tik pernai vėl sėjo 70 ha ir vadina juos pelningiausia praėjusių metų kultūra – nors derlius nebuvo didelis, tik iki 1 t/ha siekė, bet grikiai gražūs, dideli užaugo ir juos gera kaina (per 800 Eur/t) supirko. Tiesa, grikius nuimti pernai buvo itin sunku, nes labai sugulė, darbus sunkino ir dažni lietūs, todėl kūlimas išsitęsė iki lapkričio pradžios, neišvengta ir nuostolių dėl grūdų išsibarstymo ant žemės. Nepaisydami šių sunkumų, Gradeckai grikių sės ir šį pavasarį, tik svarsto, gal vertėtų rizikuoti ir jų sėją šiek tiek paankstinti.

Pastaruosius kelerius metus dėl vyravusių sausrų negali birštoniečiai pasigirtiir dideliais rapsų bei kviečių derliais, o štai pupų gero derliaus jau kokius penkerius metus nepavyksta gauti, ir visai nesvarbu, kokia sėkla sėjama: ūkine ar sertifikuota. „Ankštinei kultūrai, brandinančiai didelį grūdą, reikia daug drėgmės, todėl sausros labai kenkia, be to, kai karšta, jas ir kenkėjai puola“, – pastebi Jonas, su nostalgija prisimindamas metus, kai vietoje planuotų 120 ha pasėjo 220 ha pupų, mat iššalo 100 ha rapsų, ir prikūlė jų tais metais per 600 tonų.

Tad gamtai stipriai koreguojant ūkininkų planus gauti optimalų derlių, atliekant visus darbus labai gerai, tenka ieškoti būdų sąnaudoms mažinti ir naujų technologijų, padedančių dirbti dar kokybiškiau. Taip Gradeckai susigundė tiesioginės sėjos tiesiai į ražieną technologija. Įsigijo Horsch Avatar sėjamąją, dvejus metus su ja dirbo, tačiau įsitikino, kad ši mašina jų žemėse, kurių didžiojoje dalyje vyrauja sunkūs, molingi dirvožemiai, netinka. „Vieniems laukams tiesioginė sėja tiesiai į ražieną tinka, kitiems – ne. Molinguose dirvožemiuose žemė kaip plyta pasidaro, todėl esame priversti ją šiek tiek pajudinti, nes į kietą molį sėklos neįspaudžiamos gerai. Tad, norint visuose laukuose kokybiškai pasėti, reikėtų dviejų sėjamųjų, o mes to sau leisti negalime“, – sako Justinas.

Jonas priduria, kad dar reikėtų nemažai ir pačią tiesioginės sėjos mašiną tobulinti, nes labai daug darbo ir laiko reikia jai paleisti, paruošti darbui. Tiesa, bandė ūkininkai šią mašiną ir patys patobulinti, prikonstruodami iš Ukrainos parsisiųstus šiaudų nužertuvus, nes didelio kiekio šiaudų, ypač šlapių, niekaip nepavykdavo nužerti, sėjamoji kišosi. „Deja, šis sprendimas irgi nelabai gelbėjo ir pasiteisino, tad atsisakėme šios technologijos, pakeisdami ją juostine ir įsigydami Horsch Focus sėjamąją. Tiesa, prieš tai daug domėjomės, kaip ja sekasi dirbti kituose ūkiuose, patys metus nuomojomės ir bandėme savo laukuose. Jos darbo kokybė mums tiko“, – vienbalsiai tikina abu ūkininkai. Beje, kaip vieną iš tiesioginės sėjos problemų jie įvardija ir pelių bei pelėnų antplūdį. „Sėdami tiesiai į ražieną visų aplinkinių ūkių peles į savo laukus sutraukėme“, – sako Jonas, pridurdamas, kad, norint išspręsti šią problemą, reikia žemę bent šiek tiek pajudinti ir taip suardyti jų urvus.

Technika turi būti naši

Siekdami darbus atlikti našiai ir greitai, nes gamta labai nenuspėjama, Gradeckai įsigijo 6 m darbinio pločio juostinės sėjos mašiną. Jonas pasakoja, kad dėl oro sąlygų jau rudenį patyrė nuostolių – pasėjus rapsus, pradėjo lyti ir nespėjo 90 ha chemijos nuo šliužų išbarstyti, todėl jie pasėlius nuėdė. „Nebuvo kada rudenį atsėti, tai teks pavasarį dalį laukų vasariniais rapsais, dalį – kviečiais atsėti. Invaziniai šliužai – didžiulė problema, jų populiacija labai didėja, kai drėgna, ir kenkia jie tiek žieminiams, tiek vasariniams rapsams. Tad pasėjus reikia iš karto granules, kurios labai brangios, bet veiksmingos, barstyti, o jei šiltas ruduo – ir dar kartą po mėnesio“, – apie šiuolaikinio ūkininkavimo iššūkius pasakoja Gradeckai.

Jonas svarsto, kad efektyviausia ir patogiausia būtų sukonstruoti prie sėjamosios atskirą bunkerį, išvedžioti vamzdžius, kad, sėjant rapsus, kartu būtų beriamos ir granulės nuo šliužų. Beje, Gradeckų įsitikinimu, išlaidas mažina ir taupyti trąšas padeda lokalus tręšimas sėjant, tad sėdami rapsus į dviejų dalių sėjamosios bunkerį pila trąšas, o sėklas – į ant traktoriaus priekinės pakabos sumontuotą sėkladėžę. Pasak Jono, lokalaus tręšimo nauda didžiulė, nes leidžia sutaupyti apie 30 proc. trąšų, patręšiama tikslingai, trąšas augalai geriau pasisavina. Paklaustas apie trąšų neigiamą poveikį mašinai, nusijuokia: „Šiuolaikinių sėjamųjų bunkeriai plastikiniai, tad tik technika reikia rūpintis, ją tinkamai prižiūrėti, išplauti. Štai Amazone trąšų barstomąją jau 7 metus naudojame ir ji nė kiek nesurūdijusi, nes prižiūrima, plaunama, tepama.“

Nors juostine technologija rekomenduojama sėti į nedirbtą dirvą, tačiau sunkias ūkio žemes Gradeckai minimaliai vis dar įdirba prieš sėją diskiniu skutikliu dirvos įtampai sumažinti, nes, jų žodžiais, galingiausias 400 AG ūkio traktorius molinguose dirvožemiuose 6 m sėjamosios nepatraukia. Ūkininkai sako, kad šiai mašinai traukti reikėtų 500 AG traktoriaus, tačiau kol kas apie jo pirkimą, tikina, negalvojantys, nes pernai investavo į naują savaeigį Agrifac Condor Endurance II purkštuvą su 8 t rezervuaru ir 36 m pločio sijomis.

Ar savaeigis purkštuvas racionali investicija per 500 ha dirbančiam ūkiui? Tiek Jonas, tiek Justinas tvirtina, kad savaeigė purškimo mašina pasiteisina net ir gerokai mažesniame ūkyje, tik rinktis reikia naudotą ir mažesnės talpos. Tai jie gali patvirtinti iš savo patirties, nes tai jau ketvirtas savaeigis purkštuvas daugiau kaip tris dešimtmečius gyvuojančiame Gradeckų ūkyje.

„Pirmąjį savaeigį naudotą purkštuvą su 2 t rezervuaru įsigijome apie 2004 m. ir dirbdami apie 250 ha pamatėme jo naudą. Vėliau naują anglišką 5 t Househam įsigijome ir 5 metus juo dirbome, o pakeitėme jį naudotu 5 t Agrifac. O pernai įsigijome dar našesnę ir technologiškai pažangesnę mašiną“, – kaip keitėsi purkštuvai ūkyje, pasakoja Jonas. O štai Justinas, atsakingas už pasėlių priežiūrą ir pats purkštuvu dirbantis, sako, kad svarbiausias šio purkštuvo pasirinkimo kriterijus buvo naujosios technologijos, tarp kurių svarbiausia – pažangi išpurškimo sistema, taupanti ir vandenį, ir chemikalus.

Traktoriai ūkyje naudojami ilgai

Ūkininkavimo pradžioje J. Gradeckas dirbo baltarusiškais traktoriais, o namų ir ūkio pastatų statyboms traktorių buvo pats susikonstravęs, pritaikydamas jam karinės technikos vikšrus ir kitus mazgus. „Konstravau kaip traktorių, išėjo kaip krautuvas, nes priekyje dar autokaro strėlę sumontavau. Naudojau jį prie statybų plytoms, skiediniui vežti, taip pat miške medienai traukti“, – rodydamas savadarbės mašinos nuotrauką, juokiasi ūkininkas. Ir priduria, kad traktorių susikonstravo per porą mėnesių, tuo metu turėdamas tik metalo pjovimo ir virinimo aparatus.

Pirmieji vakarietiški buvo du seni iš Vokietijos parsivaryti Fortschritt traktoriai, kuriuos vėliau pakeitė nauja New Holland technika. Ūkininkų žodžiais, technika jų ūkyje išdirba palyginti nedaug motovalandų, yra gerai prižiūrima, tai ir prasmės dažnai keisti nėra. Šiuo metu Gradeckai turi New Holland CX8.85 kombainą, JCB teleskopinį krautuvą ir 5 traktorius: 3 New Holland, įsigytus 2008, 2009 ir 2012 metais, vieną seną Fendt, naudojamą ūkyje kaip pagalbinį traktorių pakelėms šienauti ir kombaino pjaunamajai į laukus tempti, ir JCB Fastrac. Šį traktorių beveik naują, tik 300 motovalandų išdirbusį, ūkininkai susirado Lenkijoje. Pasak jų, įsigijo šį priekinių ir galinių vairuojamų ratų traktorių specialiai trąšoms barstyti, kad važiuojant technologinėmis vėžėmis netrintų dirvos. Tiesa, pirmiausia nusipirktą traktorių ūkininkai pagal save perdarė, t. y. pagal ūkio technologines vėžes traktorių išplatino, ant ašių sukonstruodami pačių pagamintus intarpus.

Transporto darbams skirtą, nes gali važiuoti 60 km/val. greičiu, JCB Fastrac traktorių Gradeckai naudoja ir grūdams vežti. Nors šeimos ūkis turi visą reikiamą įrangą grūdams paruošti ir saugyklas, tačiau grūdų nesandėliuoja – išvalytus ir išdžiovintus grūdus parduoda, vėliausiai iki lapkričio, ir per žiemą nelaiko.

Dirbtuvėse – atskiros zonos kiekvienai operacijai

„Viską, ko reikia prie ūkio iš metalo, patys pasidarome, kad tik lengviau, patogiau dirbti būtų. Jei reikia, patys ir įrangą susikonstruojame“, – sako Jonas, aprodydamas šildomas ūkio dirbtuves, suskirstytas į atskiras zonas pagal atliekamas operacijas ir ten įkurdintą įrangą.

Vienoje zonoje stovi metalo tekinimo ir frezavimo staklės, įvairiausi suvirinimo aparatai, kitoje, kurią Jonas įvardija mažosios mechanizacijos zona, – pjūklai, frezos, gręžimo įrankiai. Atskira vieta skirta hidraulinių žarnų presavimo įrangai, kita – kabeliams ir elektros prietaisams, dar viena – spalvotiesiems metalams, pvz., aliuminiui, bronzai, variui, virinti su argonu.

Didžiausią dirbtuvių dalį užima plazminio pjovimo staklės, kurių rėmą Gradeckai patys susikonstravo, taip pat ir mechanizmą metalo lakštams ant staklių užkelti. Jie skaičiuoja, kad patiems pasidaryti pavyko kelis kartus pigiau nei pirkti gatavus. Jonas pasidžiaugia, kad ir Vilniuje gyvenantis bei dirbantis vyriausias sūnus Paulius, informacinių technologijų specialistas, padeda įrangą programuojant, be to, jis 3D spausdintuvu reikiamas plastikines detales išlieja.

Šios žiemos Gradeckų darbas – tokių, kokių jiems reikia, grūdų sklendžių ir nerūdijančio plieno lankelių grūdų transportavimo vamzdžiams sujungti gamyba. „Pirmiausia pasidarėme reikiamą įrangą, o tada pridarėme tų lankelių, kad galėtų darbuotojai sandėliuose darbuotis ir vamzdžius sujungti. Taip ir darbuotojai turi ką per žiemą veikti“, – sako Jonas, dirbtuvėse, ypač žiemą, besisukantis kartu su sūnumi Justinu. Tiesa, Justinas prisipažįsta, kad jam darbas su technika laukuose daug mielesnis nei dirbtuvėse ir didele aistra konstruoti jis nedega.

Paklaustas apie artimiausius konstravimo planus Jonas sako, kad iš anksto nežino, ko ūkiui gali prireikti, tačiau prasitaria galvojantis 6 m darbinio pločio diskinį skutiklį pasigaminti, tiksliau, iš dviejų trimetrių vieną sukonstruoti. „Bet pirma dar reikia pagalvoti ir paskaičiuoti, ar apsimoka“, – sako darbštus ir nagingas Birštono savivaldybės ūkininkas Jonas Gradeckas.