Kaišiadorių rajone mišrų ūkį valdantis Eugenijus Cikanavičius sutinka, kad ūkininkaujant reikia žinoti ir mokėti daug dalykų, tačiau, jo įsitikinimu, pačios svarbiausios yra inžinerinės žinios ir suvokimas – tai jis vadina ūkio pagrindu.

Neatsitiktinai tiek jis, tiek kartu ūkininkaujantis sūnus Mindaugas – mechanikai inžinieriai. Beje, Mindaugas, trečiasis iš šešių Eugenijaus ir Gitanos Cikanavičių vaikų, mechanikos inžinerijos studijas VDU Žemės ūkio akademijoje baigia šiemet.

„Agronominiai ir zootechniniai dalykai daug lengviau įkandami ir išmokstami dirbant, įgyjant patirties, o štai inžinerija – tikslusis mokslas, čia būtinas suvokimas ir specifinės žinios. Tai ūkio, kuriame daug mechanikos, techninių produktų, pagrindas. Ji apima ne vien žemės ūkio techniką, bet ir visą melžimo įrangą, įskaitant vakuumą, linijas, mechaniką, pneumatiką, elektroniką, taip pat sandėlių, džiovyklų įrengimus – elevatorius, valomąsias, transporterius. Išsiaiškinti, kodėl vienas ar kitas mechanizmas neveikia taip, kaip turėtų, be inžinerinio išsilavinimo nėra taip paprasta“, – įsitikinęs E. Cikanavičius.

Tiek Eugenijų, tiek Mindaugą, jų teigimu, metalas ir technika traukė nuo mažens. Ūkininkavimo pradžioje Eugenijui teko nemažai konstruoti ir ūkiui techniką gamintis iš kolūkio metalo laužo, dabar Mindaugas noriai CNC metalo pjovimo staklėmis pjausto reikiamų formų detales. „Tenka dar ir dabar pakonstruoti, pvz., prikabinimo įtaisus perdaryti, reikia ir papjaustyti, pavirinti. Gerai, kai gali pats pasidaryti. Žinoma, svarbu ir tai, kad daugelį technikos gedimų galime patys sutvarkyti“, – sako Eugenijus, servisą kviečiantis tik dėl tokių problemų, kurioms spręsti būtinos specialios programos ir įranga.

Širdgėlą kelia gyvulininkystės nykimas

Lankakiemio kaime pagal Valstiečių ūkio įstatymą skirtuose 18 ha kurti mišrų ūkį 1989 m. pradėjo Eugenijaus tėvai Elena ir Vytas Cikanavičiai. Nuo pat pradžių jame talkinęs Eugenijus tėvų ūkį perėmė 2004 metais ir pradėjo pamažu plėsti, aktyviai naudodamasis europine parama įgyvendino ne vieną investicinį mišraus ūkio modernizavimo projektą, sukurdamas gyvulininkystės ir augalininkystės ūkiams būtiną bazę ir infrastruktūrą – nuo fermų, mėšlidžių, tranšėjų, iki grūdų džiovyklos ir sandėlių.

Šiuo metu jis su sūnumi Mindaugu – jaunuoju ūkininku – bendrai dirba per 600 ha, dar maždaug 100 ha naudmenų skiria pievoms ir ganykloms. Apie 250 ha sudaro nuosava žemė. Nors anksčiau ūkyje buvo meldžiama 60 holšteinizuotų juodmargių, investuota į melžimo aikštelę ir bandos valdymo programą, net svarstytos melžimo roboto įsigijimo galimybės, tačiau dabar pieninių karvių banda po truputį mažinama, o jų vietą užima mėsiniai galvijai. Šiuo metu melžiamos 40 karvių jau sėklinamos su mėsiniais, kergimui ir bandai gryninti ūkininkai turi įsigiję ir grynaveislį angusų veislės bulių.

„Melžiamas karves vis dar laikome, bet tai jau paskutinės, ši šaka mirties fazėje – negali daryti to, ko niekam nereikia. Beveik nuo 2013 m. dirbame nuostolingai, baigiasi ištekliai ir noras, be to, ir perspektyvų nematyti. Valstybė nuėjo ne ta linkme, ne ten prioritetus sudėliojo, pasirinkdama lengvesnį kelią. Skaudu, kad taip masiškai nyksta gyvulininkystės ūkiai, būtent tai, o ne išorinius dalykus, aš įvardyčiau kaip realią grėsmę nacionaliniam saugumui, nes liekame be pagrindinių maitintojų“, – nusivylimo dėl nykstančios šakos neslepia ūkininkas.

Jis atkreipia dėmesį į beveik dvigubai sumažėjusias pajamas iš pieno ir gerokai išaugusias darbo užmokesčio, energijos išlaidas. „Buvo periodų, kai galėjom gyventi iš pieno. Dabar žiemą karvės visas pajamas suėda“, – pastebi E. Cikanavičius ir prisimena pokalbį su lenkų ūkininku, atvažiavusiu pirkti ūkyje naudoto ritinių vyniotuvo. „Jis verkia, prašo kainą nuleisti, nes už pieną mažiau moka. Klausiu, kiek gauni? Sako – 44 ct/kg. Tai, sakau, pabandyk už 21 ct/kg padirbti. Tiesą sakant, nesuprato lenkas, kaip mes iš viso dar karves laikome“, – pasakoja ūkininkas.

Nors didelių perspektyvų jis nemato ir auginant mėsinius galvijus, ypač parduodant juos pigiai kaip žaliavą, tačiau visiškai atsisakyti gyvulių kol kas nežada. Šiuo metu E. Cikanavičiaus bandoje apie 100 mėsinių galvijų. „Esu kaimo žmogus, negaliu leisti, kad liktų vien pasėliai. Koks žemės ūkis be gyvulių? Be to, per kelis dešimtmečius sukūrėme reikalingą infrastruktūrą, turime pastatų, žmonių, technikos, taip pat tokių žemės gabaliukų, kur nei išarsi, nei pasėsi, tik gaila, kad prasmės iš gyvulininkystės nebėra. O gaminti žaliavą – išvis pati nedėkingiausia veikla, nes visi viską ant mūsų nurašo“, – atsidūsta ūkininkas ir priduria, kad ieško būdų ir sprendimų, kaip iš mėsinės galvijininkystės padidinti pajamas ir uždarbį. Pasak jo, šiuo metu mokama didžiausia kaina – tik 1,6 Eur/kg skerdenos, nors jautienos kepsniai kainuoja kelis kartus brangiau.

„Tad norėdamas uždirbti, turi parduoti paruoštą mėsą. Pokyčiai būtini ir reikia ieškoti sprendimo, kaip mėsą subrandinti, klientų ratą suburti. Kitaip iš mūsų darbo tik kiti pelnysis“, – liūdną tiesą konstatuoja augintojas, per metus parduodantis po 15–20 galvijų. Planavo jis, kooperuodamasis su dar dviem ūkiais, skerdyklą įsirengti, bet gavus statytojų ir įrangos (mėsos šaldymo, brandinimo) tiekėjų komercinius pasiūlymus teko šios minties atsisakyti dėl protu nepaaiškinamų didžiulių kainų. Daug vilčių teikė ir kalbos apie mobiliąsias skerdyklas, deja, jos nutilo, pasikeitus valdžiai...

Jo įsitikinimu, apskritai daugybė šalies problemų kyla dėl biurokratijos ir komplikuoto viešojo administravimo, o, kalbėdamas apie Žemės ūkio ministeriją, ūkininkas pasigenda apie kaimą nusimanančių sprendimo teisę turinčių valdininkų.

Žinomas artojas perėjo prie tiesioginės sėjos

Siekis mažinti darbo ir degalų sąnaudas paskatino E. Cikanavičių – ilgametį artoją ir arimo varžybų dalyvį (beje, varžybose yra dalyvavęs ir Mindaugas) – atsisakyti plūgo savo ūkyje ir pereiti prie tiesioginės sėjos. Šiemet trečią sezoną žemės ūkio augalai Cikanavičių ūkyje sėti juostine Mzuri sėjamąja su lokalaus trąšų įterpimo įranga. Nors išbandė ne vieną tiesioginės sėjos mašiną, ši sėjamoji Eugenijui pasirodė technologiškai rimčiausia, nes išsiskyrė žemės išdirbimo, kopijavimo ir sėjos kokybe.

„Visus laukus ariant, daug padargų reikėdavo ir darbo bei triukšmo netrūkdavo: du ardavo, vienas lygindavo, trąšas barstydavo, sėdavo, dar žmonių reikėdavo akmenims nurinkti, sėkloms ir trąšoms atvežti. Dabar vienas išvažiuoja į laukus su sėjamąja ir keturias operacijas vienu važiavimu atlieka: išdirba juostomis žemę, patręšia, tiksliai pasėja ir privoluoja. Antro žmogaus reikia tik trąšoms ir sėkloms privežti“, – dviejų technologijų skirtumus vardija ūkininkas, pabrėždamas veiklos optimizavimo būtinumą.

Jis neabejoja, kad ilgainiui žaliosios direktyvos arimą vis vien uždraus, tad ūkiai nori nenori turi prisitaikyti ir geriausia tai padaryti nelaukiant nurodymų. Be darbo sąnaudų mažinimo, kitas tiesioginės sėjos privalumas – dirvožemio ir jo gyvūnijos tausojimas, taip saugant dirvą nuo erozijos.

Kaip vieną iš būdų taupyti jis mato ir lokalų kompleksinių trąšų įterpimą sėjant, vėliau planuoja sėjamąja terpti ir vienanares trąšas. Tuo tikslu šiemet ūkyje pradėti atlikti dirvožemio tyrimai, tad ateityje mažinti pasėlių auginimo savikainą ir trąšų sąnaudas tikisi tręšiant kintama norma pagal dirvožemio žemėlapius.

Juostine sėjamąja Cikanavičiai sėja beveik visas pardavimui ar pašarams auginamas kultūras – kviečius, rugius, rapsus, pupas, avižas, miežius, bandė net ir grūdams augintus kukurūzus. Tiesa, jų derlius buvo mažesnis nei sėjant į artą dirvą. Kukurūzams, kuriuos augina jau daugiau kaip 20 metų, skiria maždaug 5 proc. bendro pasėlių ploto, t. y. apie 30 ha. „Sėjame jų su rezervu, nes būna kritinių metų, kai nėra iš ko pašarų gaminti, o kukurūzai bet kuriuo atveju užauga ir garantuoja stabilų pašarų kiekį. Pasėji ir esi ramus, kad turėsi kelis šimtus tonų masės“, – sako ūkininkas. Iš kukurūzų gamina silosą gyvuliams šerti, iš likusios dalies kulia grūdus – juos noriai perka medžiotojai, paukščių augintojai. Žolės šienainį taip pat gamina tranšėjose, ritinius suka tik dėl pardavimo, jų pagrindiniai pirkėjai – žirgynai.

Svarbu technikos prekės ženklas

Eugenijaus sako, kad renkantis žemės ūkio techniką jam svarbus yra prekės ženklas ir tai, kurios srities mašinų gamyboje vienas ar kitas gamintojas yra stiprus. „Traktoriai – tik John Deere, žemės dirbimas – Kverneland, sėja – Väderstad, purškimas – Hardi, derliaus nuėmimas – New Holland“, – atsirinktus prekės ženklus, kuriais pasitiki, vardija ūkininkas. Neseniai ūkio technikos parką papildžiusi 3 m darbinio pločio Mzuri sėjamoji taip pat pateisino jo lūkesčius, tad svarsto ateityje įsigyti 4 m darbinio pločio mašiną, kartu – ir galingesnį 8 serijos traktorių.

Grūdams džiovinti ūkyje įrengta džiovykla, kūrenama šiaudais. Šiaudais džiovinami ne tik grūdai, bet ir šildomi tėvų namai, visi ūkiniai pastatai – garažai, fermos. Iš atskirai stovinčios katilinės šiluminė energija keliauja požeminiais vamzdynais. Beje, ūkyje šiaudai naudojami ne tik kūrenimui, bet ir gyvulių kraikui, dalis jų paliekami laukuose, dalis, pagal poreikį, parduodami paukštynams.

Grūdams sandėliuoti Cikanavičiai pasistatė du didžiulius angarus. Tiesiai į uostą nuosavu krovininiu automobiliu išvežę grūdus, į juos vėliau suvaro visą ūkio techniką. Vienas iš angarų javapjūtės metu naudojamas kaip kompensacinė talpykla, į kurią pilami valymo ir džiovinimo laukiantys grūdai, nes, pasak Eugenijaus, negali kombainas stovėti lauke vien dėl to, kad nėra kur grūdų išpilti.

Prakalbus apie statybas, ūkininkas neslepia pasipiktinimo esama tvarka ir ilgomis iki 5 metų trunkančiomis dokumentų tvarkymo procedūromis, nors patį objektą galima pastatyti per du mėnesius. „Toks vaizdas, kad žmogus valstybei priešas pasidarė. Prigalvojama absurdų, kliuvinių pridaroma. Štai, pavyzdžiui, statant antrąjį angarą, užkliuvo per didelis sklypo užstatymo koeficientas, pasiūlė sklypą didinti arba dalyti, nors viešojo intereso nepažeidžiau, nes visur aplink mano žemė. Taip sklypo dalybos užtruko metus, o leidimo išdavimas iki dviejų, registre atsirado dar vienas to paties savininko sklypas su atskiru adresu. Dabar reikės 3 metų priduoti“, – piktinasi ūkininkas.

Didėjančios sąnaudos verčia skaičiuoti

Kaip ir daugeliui ūkininkų, nemalonia staigmena E. Cikanavičiui šiemet tapo pakeistos SODROS mokesčių lubos, dėl kurių gerokai išaugo gyventojų pajamų mokesčio suma. Paprastai mokėdavęs apie 6 tūkst. Eur, šiemet turėjo susimokėti 27,5 tūkst. Eur mokesčių. Tiesa, jis pripažįsta, kad mokesčius didina ir sąskaitomis nepateisintos išlaidos. „Buhalterijai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys, kad išvengtum nemalonumų ir nebūtų riesta. Būtina atsakingai skaičiuoti, rinkti visas sąskaitas, nes už kiekvieną nepateisintą eurą reikia po 30 ct mokesčių sumokėti“, – pastebi ūkininkas.

Nemažą galvos skausmą ūkininkams kelia ir vis augančios žemės nuomos kainos, tam nemažai įtakos turi ir kituose rajonuose ūkininkaujantieji, dėl išmokų didinantys plotus, nekreipdami dėmesio į žemių našumą. Tad, Eugenijaus įsitikinimu, vis dar per aukštos išmokų lubos siūlomos – jos turėtų būti ne 150, o 100 tūkst. eurų.

Apie dirbamų žemės ūkio naudmenų plėtrą Cikanavičiai negalvoja, net ir atsisako kai kurių laukų, jei jų dirbti ekonomiškai neapsimoka, nes gaunamos pajamos nepadengia nuomos kainos. „Su senaisiais žemės savininkais, kaimo žmonėmis, buvo paprasčiau susitarti. Dabar jas perima anūkai, kurių galvose skaičiai su daug nulių, nors net nežino, kur ta žemė yra ir kaip realiai ji atrodo“, – naujas tendencijas žemės rinkoje įvardija Kaišiadorių r. ūkininkas.

Daug jėgų ir pastangų Cikanavičiai skiria dirbamų laukų melioracijai tvarkyti ar naujai drenažo sistemai įrengti, tam turi reikiamą įrangą. Pasak Eugenijaus, jokios naudos iš lauko, jei dėl prastai veikiančios ar iš viso neveikiančios melioracijos negalima į jį įvažiuoti. „Kad gaučiau produkciją, turiu dirbti, todėl negaliu rizikuoti, kad laukas užmirks – tai nei pasėsiu, nei nupjausiu. Geriau vieną sezoną tokį lauką palikti, išvalyti iš jo medžius ir krūmus, pakeisti sistemą. Negaliu žiūrėti į laukus su balomis viduryje, aplink kurias važinėjama, užuot sutvarkius melioraciją“, – tvirtą nuomonę šiuo klausimu turi E. Cikanavičius.