Vilnius. Parlamentinis Kaimo reikalų komitetas vėl sugrįžo prie melioracijos klausimo. Keičiasi valdžia, koreguojami problemų sprendimo keliai, tačiau vis dar nėra būdo, kaip iš esmės sutvarkyti kasmet vis labiau nusidėvinčią melioracijos sistemą.

Iš gausiai į nuotolinį Seimo komiteto posėdį prisijungusių asmenų ne kartą skambėjo mintis, kad norint tai išspręsti, pirmiausia valstybei reikėtų nuspręsti, reikia to ar ne, nes šiuo metu yra pavyzdžių, kai aplinkosaugininkai renatūralizuoja upelius, keičia vagas ir kelia grėsmę laukams uždrėkti, o žemdirbiai bando tvarkyti bent jų žemėse esančias sistemas, kad tik laukai liktų kaip buvę. Galiausiai, kasmet planuojant kitų metų biudžetą, Žemės ūkio ministerija papildomai prašo solidžios sumos melioracijai tvarkyti, bet kasmet lėšų skiriama kelis kartus mažiau nei reikia bent minimaliai.

Posėdyje dalyvavęs žemės ūkio viceministras Donatas Dudutis priminė, kad daugiau nei pusė melioracijos statinių šiuo metu priklauso valstybei, jų nusidėvėjimas siekia apie 74 proc., o privačių savininkų statinių – 72 procentus.

Anot jo, rekonstrukcijai finansuoti reikėtų virš 1 mlrd. Eur, išdėsčius metinį poreikį – virš 120 mln. per metus vien tik valstybei priklausantiems įrenginiams. Tad ir toliau esminiu problemos sprendimu išlieka melioracijos fondo steigimas.

Pasak D. Dudučio, šiuo metu pirminiai fondo planai derinami su socialiniais partneriais, atsižvelgiama į jų siūlymus ir pastabas, tad išsamus viešas pristatymas galėtų įvykti kiek vėliau, suderinus bent pradines esmines pozicijas.

Seimo nario Juozo Baublio paklaustas, ar tai netaps tik dar vienu eiliniu mokesčiu žemdirbiams, jis išvardijo pagrindines gaires. Anot D. Dudučio, fondas būtų kuriamas išimtinai tik melioracijos reikmėms, tą aiškiai numatytų teisės aktai, tad fondo lėšų nebūtų galima perkelti kitur.

Kaip planuojama dabar, fondo įmokų mokėtojais turėtų būti ne tik de facto melioruotos žemės naudotojai, bet ir kiti ja besinaudojantys ūkio subjektai (geležinkeliai, kariuomenė ir pan.).

Diskutuojant su socialiniais partneriais, anot viceministro, labiau aiškėja, kaip lėšas reikėtų panaudoti. Šiuo metu krypstama link to, kad didžioji dalis turėtų likti savivaldybių, kurioje surenkamas mokestis, diskrecijoje, o kita dalis perskirstoma, pavyzdžiui, savivaldybėms, kuriuose yra polderiai  ar kiti visuotinai svarbūs objektai. Vis dėlto, pasak D. Dudučio, tai visų pirma reikėtų išsamiai aptarti su socialiniais partneriais.

Posėdyje kalbėta ir apie upių renatūralizaciją. Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės patarėjas Tomas Želvys priminė, kad renatūralizavimo projektams skirta 7 mln. Eur, panaudota tik 760 tūkst. eurų.

„Paminėtina, kad iš šių lėšų vadinamosios kietosios renatūralizacijos (keičiant vagas, kreivinant ir pan.) nebuvo, vyksta tik minkštieji projektai. Šiuo metu baigti devyni ir dar keli vyksta. (...) Kiek kolegos informavo, prižiūrint ir derinant projektus nepastebėtas esminis poveikis melioracijos sistemai ar drenažui“, – kalbėjo T. Želvys.

Vis dėlto patys žemdirbiai jau ne kartą viešai išsakė skeptišką nuomonę apie renatūralizaciją, o tai, kad įvykdyti projektai neturi vietos gyventojų palaikymo, patvirtino ir Panevėžio r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėja Zita Bakanienė.

Nemažai posėdyje kalbėjusių žemdirbių organizacijų atstovų iš esmės pasisakė už tokio fondo įkūrimą, tačiau dalis klausė, kodėl jau dabar tam negalima skirti kasmet savivaldybėms skiriamų lėšų, kurių jos nespėja panaudoti, ar renatūralizacijai skirtų ir nepanaudotų milijonų.

Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos vadovas Jonas Venslovas teigė, kad Asociacija nepritaria Melioracijos fondui, nebent jis būtų pagrįstas savanoriško dalyvavimo principu. Jis taip pat ragino į problemą žiūrėti plačiau.

„Griovius kreiviname, užtvenkiame... Bet kai reikia melioracijos – reikia fondo. Jei griovius užtvenksime, skęs laukai, tai kam fondas? Viskas bus užtvindyta“, – apie lėšų paskirstymą vieniems projektams ir nesuradimą kitiems kalbėjo J. Venslovas.

„Kas gali sugalvoti taip durnai, kad vienas tvenkia, kitas – sausina?“, – svarstė ir Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (LŽŪBA) generalinis direktorius Jonas Sviderskis.

Jis priminė, kad fondo idėja grįžta jau ne pirmą kadenciją ir savu laiku žemdirbiai pritarė, jog jis būtų sudarytas iš žemės mokesčio atskaitymų. „Kas kadenciją kuriant naują fondą galiausiai tos melioracijos neliks“, – priimti sprendimus ir veikti ragino LŽŪBA atstovas. 

Tai, kad visų pirma reikėtų apsispręsti, kokiu lygmeniu ir kam bus naudojamos surinktos lėšos (visos valstybės, savivaldybių, upių baseinų lygmeniu), pabrėžė ne vienas posėdžio dalyvis.

Lietuvos nederlingų žemių naudotojų asociacijos vadovė Danutė Karalevičienė ragino nepamiršti, kad melioracija ne visur vienodai naudojama, tad efektyviausia apie fondus kalbėti savivaldybių lygmeniu, nes būtent jos geriausiai žino, kur ir ką tvarkyti.

Lietuvos žemėtvarkos ir hidrotechnikos inžinierių sąjungos viceprezidentas doc. dr. Vilimantas Vaičiukynas priminė, kad drenažo sistemos formuotos pagal upių baiseinus, o ne savivaldybių ribas. Taigi, nusprendus apsiriboti rajonų lygiu, gali nutikti taip, kad dalis sistemos bus sutvarkyta, o dalis – ne.

Diskutuojant, kaip ir kokios lėšos turėtų būti skirstomos, tiek Lietuvos ūkininkų sąjungos vicepirmininkas Marijus Kaktys, tiek Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacijos vadovas Algis Gaižutis ragino nepamiršti, kad dabar kalbama apie tai, jog fondas numatytas tik valstybės nuosavybėje esantiems įrenginiams tvarkyti. 

Prie melioracijos klausimo, matyt, bus grįžta dar ne kartą, o Melioracijos fondo steigimo ir kriterijų klausimus dar aptars ir parlamentinio Kaimo reikalų komiteto nariai.