Vasaros karščiai gyvuliams nepaliko atolo
2013-08-13

Kelmė. Butkiškėje ūkininkaujantis Romualdas Karpas savo arklius jau šeria šienu. Vasaros karščiai kalvotose Žemaitijos pievose išdžiovino besikalantį atolą, neauga žolė. Vietomis ji parudusi ir tokia sausa, kad net traška. Ūkininkai jau nesitiki iš atolo papildomai paruošti pašaro žiemai.

R. Karpas laiko 250 galvijų ir 20 arklių. Žindenės karvės su mažesniais veršeliais dar ganosi ganykloje, tačiau kasdien turi perkelti į kitą vietą, nes jie tuoj pat nuėda menką žolę. Arklius irgi laiko lauke, bet turi papildomai šerti žiemai paruoštu šienu.

Anksčiau turėjęs pieno ūkį Romualdas Karpas sako, jog laikyti nereiklias ir nelepias žindenes karves daug paprasčiau

Penimus šarolė veislės jautukus ūkininkas laiko tvarte. Mat, baiminasi, kad puslaukiniai gyvūnai gali pabėgti, susimaišyti su kaimynų bandomis. Juos taip pat šeria sausais pašarais, nes žolės jau beveik nėra kur pjauti.
Ūkininkas džiaugiasi, kad bent iš pirmosios vešlios pavasarinės žolės spėjo priruošti daug šienainio ir šieno. Tačiau, jeigu situacija nesikeis, nuo rugpjūčio pradėjus naudoti pašarus, pavasariop gali jų pritrūkti, gali tekti daugiau duoti grūdinių pašarų.

R. Karpas 50-60 ha apsėja grūdinėmis kultūromis. Savo gyvuliams sunaudoja 150-200 t grūdų. Deja, šiųmetė sausra iš kiekvieno hektaro žemės pasiglemžė mažiausiai po toną derliaus.

Zootechniko specialybę buvusioje Lietuvos veterinarijos akademijoje įgijęs Romualdas Karpas sako, jog dirba pagal specialybę. Butkiškėje beveik visi ūkininkai verčiasi gyvulininkyste. Tam šiose vietovėse, kur nelabai derlingos žemės, palankesnės sąlygos.

LYTAGRA 19 07 04 mob

Šarolė veislės karvių banda laikoma ganykloje

Šiuo metu ūkininkas laiko šimtą žindenių prancūziškos šarolė veislės karvių ir pusantro šimto įvairaus amžiaus prieauglio bandą. Anksčiau pieno ūkį turėjęs ūkininkas nesigaili pienines karves pakeitęs į mišrūnes. Jas pirko iš bankrutuojančios Pakruojo rajono bendrovės.

Šios karvės apie 15 metų gali vesti veršiukus. Jų nereikia melžti. Pusę metų, kol pieningos, jas žinda veršiai. Todėl ūkininkui nereikia samdyti melžėjų. Sutaupoma ne tik melžėjų alga, bet ir nemažai sveikatos.

„Dabar ūkininkauti daug paprasčiau, – pasakoja R.Karpas. – Lengviau rasti darbuotojų, nes penimiems galvijams reikia tik paduoti pašaro ir išvalyti tvartą. Tai sugebančių žmonių kaime dar yra. O sąžiningų melžėjų būdavo sunku rasti. Be to, daug jėgų reikėdavo kovojant dėl pieno kokybės. Perdirbėjai, nenorėdami mokėti už pieną realios kainos, menkina pieno kokybę, pripaišo somatų ir kitokių negerumų“.

Baltos, stambios laukinius gyvūnus šiek tiek primenančios veislės karvės – nelepios, nereiklios pašarams. Joms nereikia šiltų tvartų. Užtektų tik pastogės ir sausos vietos atsigulti. Nereikia sėklintojo paslaugų. Susikergia bandoje, nes ūkininkas tam tikslui laiko porą bulių. Zootechniko specialybę turintis R.Karpas pats išmoko priimti veršelius. Pats leidžia vaistus, kai gyvulys suserga.

Dabar pagrindinės R.Karpo ūkio pajamos – iš jautukų. Pusę metų jaunikliu paprastai rūpinasi motina. Prieauglis maitinasi motinos pienu, greitai sustiprėja. Žmogaus priežiūros reikia nedaug.. Pasitaiko, kad gimsta negyvi veršeliai arba vėliau krenta. Tačiau dauguma užauga sveiki, gyvybingi.

Ūkininkas juos šeria iki pusantrų metų. Tuomet jautukas sveria apie 700-800 kilogramų. Už kilogramą gyvo svorio supirkėjai moka po 6 litus.Taigi, už kiekvieną jautuką galima gauti po 4 – 4,5 tūkst. litų.

Arklius jau reikia papildomai šerti

R. Karpo ūkyje veisiami ir arkliai. Ūkininko bandoje nuolat yra apie 20 arklių.
Prieš keletą metų apsimokėjo suaugusius traumuotus arklius, netgi jaunus kumeliukus vežti parduoti į Italiją. R.Karpas tuo užsiimdavo. Tačiau Lietuvoje gerokai sumažėjus arklių ir sugriežtėjus pervežimo sąlygoms, tuo verstis neapsimoka. Dabar ūkininkas užaugina kumelių atvestus kumelaites ir kumeliukus ir juos parduoda.

„Mažų kumeliukų ir kumelaičių parduoti neapsimoka, – sako R.Karpas. – Už kelių mėnesių kumelaitę ar kumeliuką gali gauti 1-1,2 tūkst. litų, o už suaugusią kumelę – iki 3 tūkst., už eržiliuką – 2,5 tūkst. litų“.

Tačiau ūkininkas apgailestavo, jog po skandalo, kai jautienos dešrose buvo rasta arklienos, arklius parduoti sunkiau.

Nuo 1996 metų ūkininkaujantis R.Karpas sako, jog jo ūkis, kai veisiami ir auginami galvijai bei arkliai, duoda neblogą pelną. Tačiau tai nereiškia, kad visas pelnas lieka pačiam ūkininkui ir jo šeimai. Į žemės ūkį reikia nemažai investuoti. Reikia atnaujinti šienavimo techniką. Šiuolaikinės technikos remontas ir detalės labai brangiai atsieina. Javų kombaino ūkininkas nė neturi. Neapsimokėtų pirkti, nes augina palyginti nedaug javų.

Šiuo metu R. Karpas valdo 300 hektarų. Tačiau tik 120 hektarų nuosava žemė, kita nuomojama. Šiemet R.Karpas perka 500 hektarų žemės iš valstybės. Vieno ha vidutinė kaina 2 tūkst. litų. Žemė nėra pati geriausia, išsimėčiusi atskirais gabalais, tačiau visa Butkiškės kadastrinėje vietovėje.

Ūkininko nuomone, pirkti iš valstybės žemės apsimoka, nes privatūs savininkai šiuo metu paprašo gerokai daugiau. Pavyzdžiui, iš vieno savininko pirko 44 ha, už hektarą teko mokėti po 7 tūkst. litų. Pirko todėl, kad šie plotai – arti jo fermų.

„Technika niekur nepabėgs, – sako R.Karpas. – O žemė gali pabėgti. Iš panosės ims ir nupirks kas nors kitas“.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokių organizacijų veikla Jūs domitės?
Orai