Tik susikooperavę gamintojai išvengtų perdirbėjų diktato
2008-03-13

Kaunas, kovo 13 d. Vakar Žemės ūkio rūmuose vykusiame Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) pasitarime išsakyti priekaištai dėl drastiškai mažėjančių pieno supirkimo kainų perdirbėjų neišgąsdino. Argumentuodami mažėjančiomis eksportuojamų produktų kainomis, jie sutartinai laikėsi vieningos pozicijos nesupirkti pieno, neva, nuostolingai. Jei kainos ir toliau mažės, pieno gamintojai pasiryžę protestuoti ir dalį pieno išpilti prie įmonių vartų.

Tyla prieš audrą – taip būtų galima apibūdinti pastaruoju metu tvyrojusį stabilumą pieno sektoriuje. Pernai padidėjusi pieno supirkimo kaina tenkino ir gamintojus, ir perdirbėjus. Palyginti su praėjusių metų tuo pačiu laikotarpiu, ji ūgtelėjo apie 50 proc. ir beveik priartėjo prie europinės. Tačiau pusmetį trukusią ramybę nutraukė prasidėjęs kainų mažinimo vajus: pernai keletą mėnesių palaipsniui didinę kainas (po 0,05 Lt/kg per mėn.) perdirbėjai vienu kirčiu jas nusprendė sumažinti beveik trečdaliu.

Pieno gamintojų pasipiktinimo banga kilo, kai viena po kitos perdirbimo įmonės paskelbė nuo kovo vidurio daugumai tiekėjų sumažinsiančios supirkimo kainas. Raseinių rajono ūkininkas Gintautas Lukošiūnas, auginantis 34 melžiamas karves, rodė praėjusią savaitę iš pieną superkančios įmonės gautą raštą, kuriame nurodoma, kad nuo kovo 16 d. pieno supirkimo kaina sumažės 0,22 Lt/kg. „Jokio siūlymo tartis ar derėtis pranešime nėra, įmonė vienašališkai mažina kainą nė nebandydama išsiaiškinti, ar tai mane tenkina“, – piktinosi G. Lukošiūnas.

LPGA valdybos pirmininko Jono Vilionio teigimu, pieno gamintojų padėtis katastrofiška: investavę milijonus į ūkių modernizavimą, jie atsidūrė aklavietėje, nes įsipareigojo nemažinti gamybos. Be to, pieno gamybos sąnaudos gerokai padidėjo, nes pabrango trąšos, pašarai, energetiniai ištekliai. „Rinkoje susiklostė paradoksali situacija: mažėjant pieno gamybai, mažėja ir jo supirkimo kaina“, – stebėjosi J. Vilionis, pridurdamas, kad, nors perdirbėjai deklaruoja mažinantys pieno produktų kainas, jos prekybos tinkluose kol kas nesikeičia.

Apie katastrofišką padėtį kalbėjo ir pieno perdirbėjai. Pasak AB „Rokiškio sūris“ Žaliavų skyriaus direktoriaus Evaldo Dikmono, per pastaruosius du mėnesius įmonė negavo 15 mln. Lt pajamų. „Pieno miltelių kaina sumažėjo 40, sūrių – 27 proc., o mes žaliavų supirkimo kainas mažiname tik dabar. Eksportuojamų produktų kainų sumažėjimo nuostolius du mėnesius dengėme iš savo kišenės“, – tikino E. Dikmonas. Esą, nesumažinę žaliavos kainos perdirbėjai taps nemokūs. Kokią kainą numatyta mokėti Lietuvos ūkininkams ir ar ji dar mažės, jis nepasakė, ironizuodamas, kad pasitarime dalyvauja ir kitų įmonių atstovai, todėl jie gali būti apkaltinti karteliniu susitarimu.

AB „Pieno žvaigždės“ filialo „Kauno pienas“ žaliavų direktorius Henrikas Volkavičius tvirtino, kad įmonės sandėliuose susikaupė tūkstančiai tonų produkcijos. „Produkciją krauname į sandėlį, laukdami kainų padidėjimo, bet sandėliai ne guminiai. Bandydami išgyventi, net tik mažiname pieno supirkimo kainas, bet ieškome ir kitų būdų taupyti – gali tekti sumažinti etatų skaičių“, – sakė H. Volkavičius. Kiek moka Latvijos ir Lenkijos gamintojams, iš kurių pieną perka „Pieno žvaigždės“, jis nedetalizavo, tačiau patikino, kad užsienyje perkamos žaliavos kaina ne didesnė negu mokama Lietuvos tiekėjams.

Pasaulio rinkoje didelio kainų mažėjimo ženklų nematyti

Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys, apžvelgdamas pieno rinkos pasikeitimus, nepateikė skaičių, kurie patvirtintų perdirbėjų teiginius apie stipriai sumažėjusias pieno miltelių, sūrių ir kitų produktų kainas. „Kainos sumažėjo, bet ne tiek, kiek Lietuvos įmonės mažina žaliavos supirkimo kainas“, – sakė A. Gapšys. Pasak jo, perdirbėjai tikrai neturėtų skųstis, nes eksporto apimtys pernai išaugo beveik dvigubai. Net 4 kartus padidėjo kondensuoto pieno pardavimai.

A. Gapšio teigimu, pieno supirkimo kainoms net pasiekus rekordinį Lietuvoje lygį, jos išliko mažiausios, lyginant su Latvija, Estija ir Lenkija. Šių metų sausį latviai už pieną gavo po 1 176, estai – 1 155, lenkai – 1 158 Lt/t. Vidutinė ES-15 kaina sausį siekė 1 317 Lt/t.

Geriamojo pieno kainos struktūroje didžiausia dalis (apie 45 proc.) tenka perdirbėjams, prekybininkai atsiriekia apie 10, o gamintojai 29 proc. PVM mokestis – 15 proc. Sūrio kainoje daugiausia (33,9 proc.) sudaro gamintojų dalis, prekybos įmonėms tenka 29,5, o perdirbėjams – 21,4 proc. (15,3 proc. kainos sudaro PVM mokestis).

LAEI specialistas nedrįso prognozuoti, į kurią pusę pakryps kainų svarstyklės per artimiausius mėnesius. „Kol neturime tikslių duomenų, negalime vertinti dabartinės padėties ir teikti prognozes“, – sakė A. Gapšys.

Išeitis – burtis į kooperatyvus ir kurti savo įmonę

Įsiaudrinusių pieno gamintojų emocijas apmalšino ŽŪR pirmininkas Bronius Markauskas, sakydamas, kad belstis į perdirbėjų sąžinę, gėdinti juos ir tikėtis, kad jie atsižvelgs į ūkininkų skundus, nėra prasmės. „Perdirbimo įmonės, būdamos privataus kapitalo akcinės bendrovės, darys viską, kad pasiektų didesnių pelnų ir pajamų, nepaisydamos mūsų dejonių. Šiandien mes turėtume kalbėtis apie kitką. Kokių dar įrodymų reikia, kad suprastume, jog tik susivieniję galime priversti perdirbėjus paisyti mūsų reikalavimų“, – būtinybę kooperuotis akcentavo ŽŪR pirmininkas.

Jis priekaištavo tiems ūkininkams, kurie ketinimų stoti į kooperatyvą atsisako vos tik perdirbėjai pasiūlo keliais centais didesnę kainą negu gauna kooperatyvo nariai. Pasak pirmininko, perdirbėjai manipuliuoja pieno tiekėjais, o pastarieji leidžiasi kvailinami, nes kaina padidinama laikinai. B. Markauskas įsitikinęs, kad jei daugiau kaip 50 proc. viso Lietuvoje pagaminto pieno būtų gaunama iš kooperatyvui priklausančių ūkių, perdirbėjai nedrįstų gamintojams primesti savo žaidimo taisyklių.

Kooperatyvo „Pieno gėlė“ valdybos pirmininkas Andriejus Stančikas patvirtino ŽŪR pirmininko žodžius, kad kainos susivienijusiems pieno gamintojams nukrito gerokai mažiau negu pavieniams tiekėjams. „Žaliavos reikia visiems. Tai įrankis, kuriuo mes galime keisti padėtį savo naudai“, – neabejojo A. Stančikas.

B. Markauskas dar kartą priminė ketinimą statyti naują pieno perdirbimo įmonę. Jo nuomone, turėti savo įmonę verta vien dėl to, kad šalies ūkininkai galėtų ramiai gyventi ir dirbti, nes tik patys perdirbdami pieną žinotų, jog gauna už jį tikrai rinkos kainą. „Pirmas žingsnis – kooperuotis ir įsigyti pienvežius, kad pieną būtų galima išvežti į kitas šalis“, – akcentavo ŽŪR vadovas.

Bemaž vienbalsiai priimtą nutarimą LPGA išsiuntė Vyriausybei ir Žemės ūkio ministerijai. Rašte pabrėžiama būtinybė ne tik atnaujinti eksporto subsidijas, bet ir tiesiogines išmokas už kvotinį pieną susieti su gamybą. „Turime siekti, kad papildomos nacionalinės išmokos atitiktų tokį lygį, kokį leidžia ES. Išmokos už žalienas turi būti diferencijuotos auginantiems ir neauginantiems galvijų“, – siūlymus švelninti padėtį dėstė J. Vilionis.

Pieno sektoriaus padėtis šiandien aptariama ŽŪM vyksiančiame posėdyje, į kurį pakviesti ir Konkurencijos tarybos atstovai.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ką planuojate ūkyje 2020-aisiais?
Orai