Vilniaus r. Nors tėvai Joną Bernotą nuo ūkininkavimo atkalbinėjo, šiandien jis jau 16 metų savarankiškai eina šiuo keliu. „Pabandžiau vadinamąjį švarų darbą, bet man jis neprilipo“, – atskleidžia Jonas. 

Tuometėje Vilniaus teisės ir verslo kolegijoje įgijęs transporto įmonių valdymo specialybę ir vadybininko darbą transporto įmonėje išbandęs pašnekovas neslepia – tokia gyvenimo kryptis jo visiškai nesužavėjo. Jam artimesnis ūkininkavimas, nes čia savo rankomis gali sukurti apčiuopiamą rezultatą.

Pažintis su žemės ūkiu prasidėjo dar vaikystėje – Jono tėvas buvo rajono veterinaras. Subyrėjus kolūkiui, jis įkūrė mišrų ūkį.

Darbuotis ūkyje tėčiui J. Bernotas visada padėjo, tačiau sušlubavus jo sveikatai į veiklą įsitraukė vis aktyviau, o 2016 m. įkūrė nuosavą ūkį. 

Žemė – ne pati dosniausia

Vilniaus r., kur Jonas ir ūkininkauja, žemės kainos labai aukštos, tačiau ne dėl derlingumo, o dėl gyvenamųjų namų statybos perspektyvų. Dirvožemio našumas čia kai kur siekia vos 20 balų, o reali situacija dažnai neatitinka dokumentuose nurodytų skaičių.

Sudėtingiausia yra tai, kad į tokias žemes investuoti reikia tiek pat, kiek ir į derlingas, o kartais net daugiau, tačiau rezultatai būna gerokai kuklesni.

Šiandien pašnekovas dirba 200 ha žemės, tačiau ją sudaro daugiau nei 70 plotų. Didžiausias laukas siekia apie 30 ha, o mažiausias – vos apie 20 arų. „Tokie ploteliai dažniausiai yra prie stulpų, namų, sodybų, tad ten stengiuosi nieko rimto nesėti, dažniausiai facelijas, kad bitės turėtų kur pasiganyti“, – pasakoja ūkininkas.

Kviečių derlingumą padvigubino

Ūkyje auginami žieminiai kviečiai, žieminiai miežiai, žieminiai rapsai, žirniai ir pupos. Siekdamas išskaidyti rizikas, Jonas anksčiau sėdavo ir vasarinių kviečių, bet derlingumas būdavo prastas, todėl jų atsisakė. Vis dėlto jis svarsto, kad šiemet jais galbūt teks atsėti apie 10 ha rapsų. Didžiausią ūkio dalį užima žieminiai kviečiai – apie 70 hektarų.

Nors žieminiai miežiai nėra labai populiari kultūra, Jonas juos sėja dėl kelių priežasčių: „Taip susidėlioji vasaros darbus. Jie kuliami pirmi, tad gali anksčiau išbandyti techniką. Be to, juos nukūlęs ir pardavęs grūdus jau turi kažkiek pinigų.“ Ūkininkas džiaugiasi, kad praėjęs sezonas miežiams buvo neblogas – derlingumas siekė vidutiniškai 5 t/ha.

Per šešiolika savarankiško ūkininkavimo metų Jonui pavyko gerokai padidinti žieminių kviečių derlingumą. Anksčiau, dar tėčio ūkininkavimo laikais, 2–3 t/ha atrodė visai neblogas rezultatas. Vis dėlto tokių pokyčių neįvyko savaime.

„Tėvuko ūkininkavimo pradžioje 2–2,5 t/ha atrodė visai geras rezultatas – tuomet kovojome tik su piktžolėmis ir naudojome azoto trąšas. Vėliau, pradėjus taikyti platesnę augalų apsaugą ir kovoti ne tik su piktžolėmis, bet ir su ligomis, derlingumą pavyko padidinti iki 6 t iš hektaro. Kartu pagerėjo ir derliaus kokybė. Prieš 16 metų net nežinojau, kas yra insekticidai ir fungicidai“, – tikina Jonas ir trumpam surimtėja svarstydamas, kad tokį pokytį žmonės, neturintys nieko bendro su žemės ūkiu, greičiausiai palaikytų grėsme, nors iš tiesų tinkamai taikoma augalų apsauga yra viena iš saugios produkcijos sąlygų. Tiesa, prie ūkio pažangos reikšmingai prisidėjo konsultacijos su Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Širvintų biuro agronomais, mat pačiam agronominių žinių pradėjus ūkininkauti trūko.

Per laiką Jonas atsirinko jo ūkiui tinkamiausias augalų veisles. Daug metų dominavo kviečiai Skagen, tačiau neseniai juos pakeitė veislė Bright. Daryti išvadas apie naująją veislę dar per anksti, bet kviečių Bright laukai atrodė gražūs ir sveiki. Iš rapsų labiausiai pasiteisino veislė Dominator. Vis dėlto ūkininkas neslepia – net ir pasirinkus tinkamą veislę, ne visada pavyksta pasiekti norimą rezultatą, nes kartais nuvilia sertifikuotos sėklos kokybė. 

Visą straipsnį skaitykite balandžio žurnale „Mano ūkis“.