Geriausias žoliapjūties laikas eina į pabaigą
2013-06-06

Kaunas. Kai kurie ūkininkai, belaukdami geresnių orų, ryžtasi vėlinti žoliapjūtę. Aleksandro Stulginskio universiteto Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto doc. Evaldas Klimas vadina tai didele klaida, nes žolėms išplaukėjus ir pradėjus žydėti, jose sparčiai didėja ląstelienos kiekis ir blogėja virškinamumas. Žoliapjūtės vėlinti negalima - reikia pasirinkti tinkamą pašarų konservavimo technologiją. Geriau geras silosas, nei blogos kokybės šienainis ar visiškai prastas šienas.

Šis pavasaris labai skiriasi nuo kitų, nes vėlavo žolių vegetacija, ji prasidėjo tik balandžio 24 dieną. Buvo metų, kai augalų vegetacija prasidėdavo balandžio 2 d. Kadangi šį pavasarį buvo šilta (aukštos temperatūros) ir gegužės mėnesį iškrito pakankamai kritulių, žolynai sparčiai augo ir augalai per trumpesnį laiką perėjo visas augimo fazes. Pavyzdžiui, vėlyvos žolės - motiejukai -plaukėjo kartu su vidutinio ankstyvumo tikraisiais eraičinais ir pjūties brandą pasiekė kartu.

„Kai kuriuose Lietuvos regionuose gausiai palijus, bulvėms augti jau yra per daug drėgmės ir nepalankios per aukštos temperatūros, o žolynui priešingai - niekad drėgmės ir šilumos per daug nebūna, tuomet augalai žolynuose dar sparčiai auga. Tikėtina, kad geruose sėtiniuose žolynuose šią vasarą bus gausus žolių derlius, gal net 4 pjūtys", - prognozuoja E. Klimas.

LYTAGRA 19 07 04 mob

Šienapjūtės laikas

Svarbu ne tik įsirengti gerą žolyną, patręšti, bet ir laiku nupjauti. Būtina siekti pagaminti kokybišką pašarą. E. Klimas pataria pirmiausia pradėti šienauti savo ūkyje geriausius sėtinius žolynus, o paskui - visus kitus. Šienapjūtės pradžia - kai pradeda plaukėti ankstyvos varpinės žolės: pašiaušėlis, šunažolė, o plaukėjant vidutinio ankstyvumo žolėms, tikriesiems eraičinams - reikia jau baigti šienapjūtę. Šiemet eraičinsvidrės pradėjo plaukėti birželio 2 dieną.

Kokybiškiausius žolinius pašarus pasigamino ūkiai, baigę pirmosios žolės derlių doroti iki birželio pradžios. Vakarų ir šiauriniuose Lietuvos regionuose žolės plaukėti pradeda maždaug vieną dekadą vėliau, o tai reiškia, kad kokybiškus pašarus dar galima gaminti apie savaitę.

Žoliapjūtės darbus labai trikdo blogi orai. Kai kurie ūkininkai, belaukdami geresnių orų net ryžtasi vėlinti pjūties laiką. „Tai yra didelė klaida, nes žolėms išplaukėjus ir pradėjus žydėti, jose sparčiai didėja ląstelienos kiekis ir blogėja virškinamumas. Vadinasi, blogi orai nėra pateisinama priežastis žoliapjūtei vėlinti. Pasirinktą pašarų konservavimo technologiją diktuoja oro sąlygos. Geriau geras silosas, nei blogos kokybės šienainis ar visiškai prastas šienas", - sako E. Klimas.

Labai svarbu pašarų kokybė

Žoliniai pašarai - šienas, vytintos žolės šienainis ir šviežios nevytintos žolės silosas yra pagrindinė galvijų raciono dalis. Nuo jų kokybės priklauso gyvulių sveikata ir produktyvumas. Ūkininkai žino, jog šeriant galvijus geros kokybės žoliniais pašarais sunaudojama kur kas mažiau palyginti brangių kombinuotųjų pašarų, taip galima sutaupyti iki 50 proc. koncentratų.

„Maistingiausia ir geriausiai virškinama jauna žolė. Krūmijimosi tarpsnyje anksti pavasarį jos virškinamumas gali siekti net 80 proc. Ėsdama tokią žolę, produktyvi karvė gali duoti net 30 litrų pieno per dieną. Žolėms augant ir vystantis, jose nuolat didėja ląstelienos, mažėja pašarų virškinamumas. Prieš varpinių žolių plaukėjimą jų virškinamumas yra apie 75 proc., ėsdamos tokią žolę karvės duoda po 20 litrų pieno per dieną, o per sezoną pasiekiamas 6 tonų primilžis", - pasakoja E. Klimas. Vokietijos mokslininkai nustatė, kad šeriant karves labai kokybiškais žoliniais pašarais galima melžti net 8 t pieno per laktaciją. Tik tinkamai organizuojant pašarų gamybą, galima tikėtis aukštų primilžių ir mažesnės pieno savikainos ir didesnio ūkio pelningumo.

Dabar esant aukštai temperatūrai, augalai žolynuose labai greitai medėja. Ląstelienos kiekis žalioje masėje nuo tinkamiausios gyvulių įsisavinimui 20-22 proc. sparčiai didėja daugiau kaip iki 26 proc. Iš peraugusios žolės pagaminti pašarai jau nėra kokybiški, o jei ląstelienos kiekis dar didesnis 28-30 proc., pagaminti pašarai yra visiškai prastos kokybės.

„Pašarus su didesniu ląstelienos kiekiu patartina naudoti jaunų veršelių, auginamų mėsai jaučių, arklių šėrimui. Tokie pašarai produktyvioms karvėms visai netinka, nes sumažėja jo virškinamumas 2 proc., o kartu krenta pieno primilžis 4 proc.", - perspėja E. Klimas.

Maistingiausios yra ankstyvesnės varpinės žolės plaukėjimo fazėje su optimaliu ląstelienos kiekiu, aukšto virškinamumo ir ankštinės žolės - butonizacijos fazėje. Ankštinės žolės - pagrindinis baltymų komponentas šiene, jei baltymai seni - virškinamumas blogesnis.

Žolynai dažniausiai sudaromi iš 60 proc. varpinių žolių ir 40 proc. ankštinių augalų. Varpiniai augalai sukuria 9 proc. baltymų, ankštiniai - 20 proc. - pašare: šiene, šienainyje ar silose.

Kokius pašarus gaminti?

Giedrų orų žoliapjūtės metu tikimybė Lietuvoje yra apie 35 proc. Kokybiškam šienui pagaminti reikia 4 giedrų dienų. Deja, ruošiant šieną patiriama daug nuostolių, kurie labai priklauso nuo oro sąlygų. Net esant sausiems orams gaminant šieną prarandama apie 50 proc. maisto medžiagų, o kai orai lietingi, nuostoliai gali siekti apie 100 proc.

Gaminant šienainį, išsaugoma daugiau maisto medžiagų, negu gaminant šieną. Nuostoliai šiuo atveju siekia tik iki 25 proc., o gaminat silosą nuostoliai siekia apie 30 proc.

Anot E. Klimo, jei oro sąlygos nėra palankios, tuomet geriau gaminti šienainį. Šienainyje esama daugiau sausų maisto medžiagų negu silose, pašaras nerūgštus (pH 4,8). Tokių pašarų gyvuliai gali daugiau suėsti.

„Pagaminti kokybiškam šienainiui reikia apie 10 val. giedro oro. Po lietaus, padidėjus drėgmei 2 kartus, netenkama apie 25 proc. maisto medžiagų. Jei iš ryto labai anksti žolė nupjauta, tai giedros dienos pavakary galima sugrėbti į barus, tuomet naktį mažiau gaus rasos, nei palikta palaidai ant žemės. Kitą giedrą dieną žolė baruose dar vys, o antroje dienos pusėje gerai apvytintą žolę bus jau galima vynioti į ritinius arba smulkinti ir dėti į tranšėjas, - aiškina E. Klimas. - Sparčiau žolė džius naudojant šienapjovę su plaušintuvu, kuris žolę sutraiško ir ji greičiau išdžiūsta. Per 3 dienas būtina užkrauti tranšėją pilnai - dėti smulkintą masę į tranšėjas arba jei didesni atstumai transportuoti, tuomet dėti šalia lauko į kaupus. Kaupą sudėti galima dar greičiau - per 2 dienas. Šiam darbui reikia vieno smulkintuvo, 2 priekabų masei vežti ir vieno traktoriaus minimui".

Dedant į ritinius, vyksta momentinis vytintos žolės užkonservavimas. Į ritinius dėti tik labai gerą žolę, laiku nupjautą ir tinkamai suvytintą.

Silosas ruošiamas iš tos pačios žolės, tik ne iš vytintos, o iš šviežiai nupjautos. Silosas - maistingas, pašaras, bet rūgštesnis, pH apie 4,3. Racione naudojant daug siloso, pašarą tenka nurūgštinti, pavyzdžiui, naudojant kreidą. Tai negerina gyvulių sveikatos.

Gerame ūkyje visada yra šieno, jis naudojamas raciono pH subalansavimui. Kokybiško šieno naudinga duoti veršeliams, aukšto produktyvumo karvėms laktacijos pradžioje apie 2 mėn.

Esant nepalankiems šieno gamybai orams, tuomet geriau šieną pasigaminti vėliau iš atolo, o dabar gaminti šienainį arba silosą.

Tręšimas

Produktyvūs žolynai tręšiami anksti pavasarį, naudojant skystą mėšlą 25 m3/ha (saugi norma) arba kompleksines trąšas (NPK 1:2:3). Atolų tręšimui didžiausias skysto mėšlo efektas gaunamas išlaisčius po pirmos žolės pjūties, nes mėšle yra apie 4 proc. azoto, kuris yra mineralinis - amoniakinis ir nitratinis (judrus) bei organinis. Mėšle be azoto, fosforo, kalio yra taip pat kalcio ir magnio, reikalingų kokybiškam žolynui augti. Pavasarį judrus azotas prarandamas, dabar priešingai, kai vyksta žolyno vegetacija greitai augalų įsisavinamas, ypač esant drėgnam orui - dulksnai ir po trumpo lietaus tiesiog įplaunamas į dirvą.

Žolynus reikia ne tik anksti nušienauti, bet ir laiku tinkamai patręšti. Taip sudaromis geriausios prielaidos naujam derliui. Neturint skysto mėšlo gerai tinka ir amonio salietra 100 kg ha-1.

Kadangi žolyne apie 60 proc. sudaro varpinės žolės, azotas paskatina jų augimą, spartina naujo derliaus formavimą. Didinti azotinių trąšos normos nerekomenduojama, dėl auginamų ankštinių žolių. Skystu mėšlu, kaip minėjome, tręšiama vieną kartą siekiant išsaugoti žolyne ankštines žoles ir mažiau teršti aplinką.

Derlingumas

Geruose sėtiniuose patręštuose žolynuose gaunamas gausus žalios masės derlius - iki 70 t/ha ir paruošima šieno iki 15-16 t/ha, o prastuose žolynuose - šieno gaunama tik 2,5-3 t/ha. Su nedideliais azoto trąšų kiekiais galima išauginti ir pagaminti geros kokybės baltymingą pašarą ir mažiau pakenkti aplinkai.

„Su pjūties laiku tiesiogiai susijęs atolo ataugimo greitis. Vėlinant pirmąją pjūtį, didėja sausų medžiagų kiekis, bet naudos bus labai mažai. Atolo ataugimas labai priklauso nuo temperatūros -20oC vidutinės oro temperatūros. Naujas atolo derlius susiformuoja po 25 dienų, kai bendra vidutinių temperatūrų suma siekia 500 oC. Jei drėgmės bus pakankamai, tai gali būti derlius 2 kartus didesnis", - aiškina E. Klimas.

Ganyklose laiku nenupjovus perteklinės žolės, ji sensta ir medėja, mažėja virškinamumas ir primilžis. Geriausia galvijus ganyti, kai žolė būna 20-25 cm aukščio. Po pjūties patręšti, galvijus išginti į tą plotą po 3 savaičių į jauną paaugusią žolę.

Pasenus ganyklinei žolei, sutrinka visas ūkio ganiavos organizavimas, mažėja pieno primilžiai, nepagrįstai daug lėšų išleidžiama koncentratams, didėja pieno savikaina.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokių organizacijų veikla Jūs domitės?
Orai