Dešimt karvių šeimai uždirba atlyginimus
2014-01-13

Kelmė. Pakėvio kaime ūkininkaujanti Rasa Šimalienė nuosavos žemės turi tik 9 hektarus. Dar apie 30 ha nuomoja. Pirkti žemės nėra. Ją jau supirkę. Jeigu žemės savininkas, pats nedirbantis tų laukų, sugalvotų juos parduoti užsieniečiams, Rasos šeima ir daugelis kitų smulkių kaimo ūkininkų, liktų be duonos kąsnio. 

Rasa Šimalienė nesėja javų. 35 nuosavus ir nuomojamus hektarus pavertė pievomis ir ganyklomis. Tokio ploto reikia nedidelės dešimties karvių ūkininkės bandos pievoms ir ganykloms.

Dėl kelių hektarų javų neapsimokėtų samdyti kombaino. Juolab, kad kombainą apylinkėse turi tik vienas stambus ūkininkas. Geriau apsimoka iš jo gyvuliams pigiau nupirkti miltų.

LYTAGRA 19 07 04 mob

Didesnių žemės plotų nei pirkti, nei nuomotis daugiau nebėra. Viskas išpirkta. Ūkininkė guodžiasi, kad bent Pakėviukų dvaro savininkų palikuonys, iš kurių ji nuomojasi apie dvidešimt hektarų, neparduoda žemės ne tik jai bet ir kitiems, norėjusiems pirkti. Nedideliam pieno ūkeliui 35 hektarų užtenka.

Ūkininkė Rasa Šimalienė - buhalterė. Moteris tiksliai apskaičiuoja visas savo nedidelio ūkio pajamas bei išlaidas ir tvirtina, kad ir nedidelio ūkio šeimininkai iš gyvulių gali užsidirbti neblogas algas

Prieš du dešimtmečius Rasos mama susigrąžino žemę gretimame Vikraičių kaime. Kai padalijo visiems vaikams, Šimaliams teko trys hektarai. Dar tris gavo iš valstybės, tris paliko Rasos mama.

Šimaliai sukūrė nedidelį pieno ūkį. Dabar laiko dešimt karvių. Jos uždirba neblogą atlyginimą.

Rasa Šimalienė užaugo Pakėvyje. Tėvai gyveno buvusio dvaro pastate. Baigusi Vilniaus prekybos technikumą, moteris dirbo buhaltere restoranų ir kavinių tinkle.

Praradę darbą plėtė ūkį

Su devyniais hektarais nuosavos žemės kurį laiką ūkininkai ir vertėsi. Kol nebuvo išardytos bendrovės, abu su vyru Vytautu dar dirbo Vikraičių kiaulių komplekse. Po truputėlį kūrė savo ūkį. Laikė dvi - tris karves ir prieauglio. Kai darbo neliko, stipriau ėmė kibtis į žemę. Išsinuomojo daugiau žemės. Iš viso dabar valdo 35 hektarus.

Nors dauguma ūkininkų kratosi gyvulių, Rasa Šimalienė sako, jog ferma - tai jos darbo vieta su neblogu atlyginimu. Kas dvi savaitės gaunamus pinigus už pieną ji vadina alga.

Buhaltere dirbusi moteris iki smulkmenų apskaičiuoja visas savo ūkio pajamas ir išlaidas. Vasarą kasdien parduoda apie 250 litrų pieno. Karvutės per mėnesį uždirba per keturis tūkstančius. Žiemą dalis karvių užtrūksta, pajamos - kuklesnės. Atmetus visas išlaidas, lieka šiek tiek daugiau negu minimali alga.

Rasa pasakoja, jog brangiausiai atsieina šienapjūtė. Už hektaro nupjovimą ima 100 litų. Už balton plėvelėn susuktos žalios masės ritinius sumoka puspenkto tūkstančio litų. Tų ritinių prisuka apie šimtą. O dar parsiveža po penketą rinktuvų sauso palaido šieno, dalį šieno susuka į rulonus. Tų ritinių irgi praverčia apie pusšimtis.

Dar kainuoja pašarą parvežti. Šienapjūtei išeina dviejų mėnesių už pieną gautos pajamos. Tačiau šeimininkei lieka per kitus dešimt mėnesių karvučių uždirbti pinigai. Dar parduoda prieauglį. Gauna tiesiogines išmokas. "Kaime galima neblogai gyventi. Tik reikia dirbti," - sako Rasa.

Pienas po antklode

Per porą dešimtmečių Šimaliai daugiausia investavo į gyvulius. Šiek tiek didino tvartus. Pasistatė medinius priestatus prie tvartų. Pirko šienavimo technikos. Įsigijo melžimo aparatų.

Neseniai mirė Rasos vyras Vytautas. Moteris liko viena ūkininkauti. Dabar padeda sūnūs.

Jaunėlis Justinas mokėsi statybininko restauratoriaus profesijos Kelmėje. Dabar mokosi dar ir administratoriaus specialybės. Gyvena namuose. Vidurinysis Nerijus buvo išvažiavęs uždarbiauti į Angliją, bet grįžo į kaimą. Apsigyveno daugiabutyje. Dirba fermoje, prie gyvulių.

„Mes griežtai pasiskirstę darbus, - pasakoja Rasa. - Rytą keliame šeštą ir visi trys žygiuojame į skirtingus tvartus. Melžiame aparatais, į baltus bakelius. Paskui pieną pristatome į pieno punktą. Septintą ryto išveža į pieninę." 16 valandą darbai vėl kartojasi. Tik pieno nešti į punktą žiemą nereikia. Palieka lauke. Jeigu stipresnis šaltis, pridengia vatine antklode. Į punktą nuveža kartu su rytiniu pienu.

Sunku prisiprašyti pagalbos

Rasa Šimalienė džiaugiasi, kol ūkininkauti padeda sūnūs. Motina baiminosi, kad juos gali pavilioti užsienis. Juolab, kad ir vyras kartais važiuodavo pinigų investicijoms į ūkį uždirbti užsienin.

Švedijoje jau penkeri metai dirba vyriausias Šimalių sūnus Linas. Ten gyvena su žmona ir sūneliu. Grįžti į Lietuvą neketina.

Kaime - didelis nedarbas, tačiau pasisamdyti prie sezoninių darbų nėra ko. „Kai kurios šeimos gauna po 1200 litų pašalpos. Tai tik ir zuja į parduotuvę. Pirmyn - atgal. Paprašyk padėti, ne veltui - už pinigus, sako: "Sveikatos neturim", - pasakoja Rasa.

Darbštesnieji patys turi smulkesnių ūkelių. Į mirusių tėvų namus vasaromis atvažiuoja pagyventi miestiečiai. Įsigyja gyvulį, augina daržovių.

Pasak Rasos Šimalienės, kaime kiekvienas žmogus galėtų išgyventi be valstybės paramos, tik reikia netingėti.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokių organizacijų veikla Jūs domitės?
Orai