Vilnius. Europos priklausomybė nuo įvežtinių pašarinių baltymų tampa vis didesne problema, nes auga įtampa pasaulinėse rinkose ir grotėja prekybos sąlygos. Tai aktualu ir Lietuvai – kaip ir kitos ES šalys, ji siekia didinti vietinių pašarinių baltymų gamybos apimtis. Tai pasiekti gali padėti žemės ūkio inovacijas ir geresnis vietinių augalų potencialo išnaudojimas.

„ES importuoja net 66 proc. aukštos baltymų koncentracijos pašarų, o sojų rupinių atveju – net 96 proc. gaunama iš užsienio – Brazilijos, Argentinos ir kt. Europa taip pat yra pagrindinė JAV sojos pramonės rinka, į kurią eksportuojamos ir neskaldytos sojos pupelės, ir sojos rupiniai.

ES savarankiškumas šioje srityje yra išties ribotas, o priklausomybė nuo importuotų pašarinių baltymų šaltinių daro ES pažeidžiamą dėl pasaulinės rinkos svyravimų, įskaitant kainų pokyčius ir tiekimo grandinių sutrikimus. Tai savo pranešime, viešėdamas Vilniuje, pabrėžė ir Europos Žemės ūkio komisaras Christophe Hansen“, – sako asociacijos „CropLife“ vadovė Zita Varanavičienė.

Pupinių dalis išlieka nedidelė

Remiantis Valstybės duomenų agentūros duomenimis, pupinių pasėlių plotai Lietuvoje po ankstesnių didelių svyravimų mažėja lėčiau, tačiau vis dar nepasiekė stabilumo, o jų dalis bendrame pasėlių plote išlieka nedidelė. Tad būtina skatinti šių augalų auginimą, siekiant didinti vietinės produkcijos kiekį.

Pupiniai vertingi ne tik dėl baltymų.Jie gyvena simbiozėje su gumbelinėmis bakterijomis, kurios gyvena ant pupinių augalų šaknų ir sugeba pasisavinti azotą, esantį ore. Šios bakterijos paverčia azotą augalams tinkamomis medžiagomis, taip natūraliai praturtindamos dirvožemį ir mažindamos poreikį naudoti trąšas. Dėl to pupiniai augalai yra itin tvarus pasirinkimas tiek ekonomine, tiek aplinkosaugine prasme.

Be žirnių ir pupų, Lietuvoje jau gali būti auginamos ir sojos. Iki šiol neperspektyvia Lietuvoje laikyta kultūra jau sėkmingai auginama kai kuriuose vietiniuose ūkiuose. Keičiantis klimatui, sojos gali būti puikus pasirinkimas, ypač jei pasirenkamos atsparesnės veislės ir taikomos pažangios žemdirbystės technologijos. Tai atveria dar daugiau galimybių didinti vietoje užauginamų pašarinių baltymų dalįir mažinti priklausomybę nuo importo.

Čia pavyzdį rodo ir kaimynė Lenkija, kur siekiama ženkliai išplėsti sojų auginimo plotus ir visiškai apsirūpinti šia baltymine medžiaga be GMO, taip sumažinant ar visai atsisakant sojos importo. Šiai strategijai įgyvendinti Lenkijoje veikia speciali Baltymų programa, skatinanti ir remianti sojų bei kitų baltyminių kultūrų auginimą. Tuo metu Lietuvoje nuo 2024 m. numatytas sojos įtraukimas į baltyminių augalų sąrašą, tinkantį susietajai paramai gauti.

Didžiausią derliaus kokybę užtikrina skirtingi įrankiai

Pupiniai augalai yra gana jautrūs aplinkos veiksniams bei kenkėjams, tad siekiant apsaugoti bei išauginti kokybišką derlių –rekomenduojama naudoti visą augalų apsaugos įrankių rinkinį. Visapusiška augalų apsauga yra būtina tam, kad sumažėtų kenkėjų daroma žala, būtų išvengta ligų, kurios gali susilpninti augalus, ir būtų užtikrintas didesnis bei kokybiškesnis derlius.

Šiuolaikinėje augalų apsaugoje derinamos įvairios priemonės: biologinės, cheminės, agronominės ir mechaninės. Tokia ūkininkavimo sistema leidžia ne tik efektyviau apsaugoti augalus nuo kenkėjų, ligų ir piktžolių, bet ir išvengti atsparumo pesticidams susiformavimo. Svarbu reguliariai stebėti pasėlių būklę, laiku taikyti prevencines priemones, pasirinkti atsparias veisles, taikyti sėjomainą. Taip pat svarbu laiku naudoti efektyvius cheminius produktus ir tai daryti tiek, kiek būtina ir tada, kada būtina.

Naujausi tyrimai rodo, kad būtent įrankių derinimas užtikrina didžiausią derliaus kokybę ir tvarumą. Be to, vis dažniau pasitelkiamos inovatyvios technologijos, tokios kaip skaitmeninė pasėlių būklės stebėsena, leidžiančios tiksliau nustatyti rizikas ir operatyviai reaguoti į besikeičiančias sąlygas laukuose.

„Norint užtikrinti tiek ekonominį savarankiškumą, tiek aplinkosaugos tikslus, turime skatinti vietinių kultūrų auginimą, kad apsirūpintume maistu, ir diegti pažangias žemdirbystės technologijas. Tai yra kelias į tvaresnį ir nepriklausomą žemės ūkį Europoje“, – sako Z. Varanavičienė.