Kiaulių augintojams atėjo sunkūs laikai
2014-02-17

Lietuvos kiaulių augintojai niekada ramiai negyveno. Tačiau Lietuvą pasiekus pavojingajam afrikinio kiaulių maro virusui (AKM), gyvenimas apskritai apsivertė aukštyn kojomis. „VETinfo" žurnalas apie susidariusią padėtį ir Lietuvos kiaulininkystės ateitį kalbėjosi su šalies kiaulių augintojų asociacijos direktoriumi Algiu BARAVYKU.

Afrikinis kiaulių maras, nors dar nepasiekė kiaulių ūkių, bet jau sukėlė daugybę rūpesčių. Ar galėjo viskas būti kitaip, jeigu praėjusių metų birželį, kai virusas pasireiškė Baltarusijoje, būtų įsiklausyta į jūsų siūlymus?

Tam tikras sujudimas tuomet buvo. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, su kuria ir šiuo metu labai glaudžiai dirbame, suprato padėties rimtumą. Mūsų asociacija, įvertindama situaciją, iškart pateikė būtinų veiksmų planą premjerui, aplinkos ministrui ir visiems su ta problema susijusiems atsakingiems asmenims. Kalbėjome apie tvoros statymą pasienyje su Baltarusija, būtinybę sumažinti laukinių šernų populiaciją, buferinę zoną ir kitas priemones. Kai kas buvo padaryta.

LYTAGRA 19 07 04 mob

Gerai, kad mūsų prašymu 10 km nuo Baltarusijos sienos, kur kiaules augina smulkūs ūkininkai, buvo nustatyta buferinė zona, joje esantiems kiaulių augintojams mokama dalinė kompensacija, kad jie trejus metus neaugintų kiaulių, o turimas paskerstų. Toje zonoje buvo apie 8 tūkst. kiaulių, dabar liko apie 3 tūkst. Ten sustiprinta biosauga, nors 100 proc. garantijos nėra.

Tačiau du itin svarbūs dalykai nebuvo padaryti:  nebuvo įrengtas fizinis barjeras, o šernai - nemedžiojami. Medžiotojai atsisakė masiškai mažinti šernų skaičių, nes, pasak jų atstovų, tai neetiška.

Taip pat labai norėčiau paklausti Europos Sąjungos atsakingų asmenų: ką padarė ES, kai mes pusę metų trimitavome apie Lietuvos pašonėje plintantį AKM? Viso labo surengė konferenciją. Jie gydo ligas ir rūpinasi prevencija konferencijomis. Bet mums reikia ne konferencijų, o tvoros apsaugoti nuo šernų iš Baltarusijos, kapitaliai įrengtų dezinfekcinių barjerų ir panašių dalykų. Ir nebe laikas galvoti, ar yra pinigų. Jeigu ūkininkui Veterinarijos tarnyba liepia skersti kiaules, jo niekas neklausia, ar jis turi pinigų.

Dabar jau reikia 6 mln. litų išmokoms už sumedžiotus šernus, bet pinigų reikėjo rasti praėjusią vasarą. Už juos ir tvorą buvo galima pastatyti. Galbūt mes ne visai teisingai mąstome, kad pastačius tvorą liga neateis. Mąstantys globaliai sako, jog tvora nepadės. Turbūt savaip teisūs ir jie, tačiau ir mes turime savo loginį paaiškinimą:  tvora ypač sumažintų riziką į Lietuvos miškus ateiti šernams, lygiai kaip ir naudojamos dezinfekcinės priemonės pasienio punktuose. Nes nei suopiai, nei varnos viruso taip neplatina, kaip šernai ar žmogus.

Apie erkes iš viso kalbėti sudėtinga, nes marą perneša tik vienos rūšies erkės, kurių paplitimo arealo niekas netyrė, tačiau vis tiek jos turi keliauti ant šerno. Jeigu šiuos du didžiausius rizikos veiksnius - žmogaus veiklą (transportą, maisto produktus, avalynę ir pan.)  bei šernų migraciją eliminuotume, tai būtume bent padarę viską, kas nuo mūsų priklauso. O visa kita, kaip sakoma, jau Dievo rankose. Niekas nebus apsaugotas nuo netyčinio  atvejo pernešant virusą, kai atsitiktinai sutampa kelios nelaimingos aplinkybės vienu metu.

Lietuviškoms kiaulėms ir kiaulienai jau užsidarė durys į Rytus, ko gero, užsidarys ir į Vakarus...

Stebime situaciją Europoje. Šiuo metu vyksta derybos, ar dėl šernams nustatyto afrikinio maro trejiems metams uždaryti tik Lietuvą, ar tokiam periodui kartu su Lietuva uždaryti Latviją, Estiją, Suomiją, Lenkiją ir Vengriją. Tokį kąsnį Europa siūlo Rusijai - imkite, kad tik nebūtų uždaryta Danija, Vokietija, Ispanija ir kitos ES šalys. Aišku, tos šalys klausia: o  kodėl mus? O mes klausiame - kodėl visą Lietuvą?

Neleiskime kiaulių ir kiaulienos išvežti iš Alytaus krašto, juk pagal Europoje galiojančias taisykles galima uždrausti mėsos išvežimą tik iš to regiono, kuriame nustatytas virusas. Bet rusai nesutinka, nes 2006 m. ES su Rusija suderino veterinarinius sertifikatus kiaulėms, kiaulienai bei gaminiams ir nustatė tvarką: jeigu kiaulių maras yra nustatomas kurioje nors ES vietoje, 3 metus  nuo ligos likvidavimo negalima išrašyti veterinarinio sertifikato vežant gyvulius, mėsą ir pan. iš visos Europos Sąjungos. Tad dabar užkulisiuose kalbama, kad sutartį reikia skubiai perrašyti ir neleisti mėsos išvežti tik iš Sardinijos (joje yra afrikinis kiaulių maras) ir Lietuvos.

Privalome turėti galvoje santykius su Rusija - kelio atgal į jos rinką gali nebebūti. Nors mūsų apsaugos  nuo maro sistema realiai veikia - užsikrėtusius šernus aptikome, juos likviduojame, bet Rusijai tai yra motyvas teigti, kad ir mes jau infekuoti. Kažkas turi su jais derėtis dėl to, o ne paprasčiausiai mus, lietuvius, paaukoti.

Jeigu trejus metus absoliučiai negalėtume išvežti kiaulių mėsos iš Lietuvos, Europai tai būtų geras variantas, bet kas mums kompensuotų visus nuostolius? Tad, jeigu jau būtų taikomos sankcijos Lietuvai, vienas problemos sprendimo būdų - kompensuoti nuostolius iš ES lėšų. Kitas galimas variantas - turėtų būti rasti atitinkami importo reguliavimo mechanizmai arba kainos subsidija. Kito kelio nematau. Jeigu į Lietuvą bus masiškai gabenama kiauliena iš kitų šalių, o mes negalėsime išvežti, mūsų kiaulių augintojai išnyks.

ES kiekvieną dieną eksportuoja kiaulienos už 14 mln. eurų, trečdalis jos išvežama į Rusiją. Kuo ilgiau vyks derybos, tuo daugiau kiaulienos nebus išvežta. Taigi laukia kainų kritimas vidaus rinkoje, iš tos situacijos gali panorėti naudos išpešti Kinija, Honkongas ir visi kiti, nes Rusijos rinka europiečiams užsidarė ir gauname tokį „gražų kolapsą" visoje ES. Aišku, niekas nuostolių patirti nenori ir derybos  vyksta itin griežtai. Iš tiesų apie tokias derybas aukštuose sluoksniuose mes sužinome tik iš šono, bet išgirdę tokius mums nenaudingus apribojimus bandome valdžiai siūlyti Lietuvai naudingus sprendimus.

Taigi, kas toliau?

Jeigu dabar viruso plitimo nesustabdysime, liga mūsų regione taip ir suksis. Tada būtų išmintinga iš principo keisti ūkininkavimo struktūrą. Ispanija ir Portugalija apie 1960-1970 m. turėjo AKM, kovojo su tuo 20-25 metus taip: ten, kur įsiplieksdavo liga, kiaulės būdavo sunaikinamos, ir taip viename, antrame, trečiame šalies taške ir t. t., kol visi pavargo nuo tų židinių gausos ir pagaliau nusprendė imtis griežtų biosaugos priemonių, kurios buvo nepakeliamos smulkiems laikytojams. Turime diskutuoti apie tai ir su visuomene, kuri yra itin suklaidinta įvairiausių mitų ir stereotipų apie kiaulininkystę, ekologinį auginimą, kiaulių šėrimą ir panašius pastaraisiais metais žiniasklaidoje išpūstus dalykus.

Diskutavome, kokie turi būti biosaugos reikalavimai, kad juos būtų galima suprasti ir įvykdyti. Lietuvoje didieji ūkiai kiek galėjo investavo į  biosaugos priemones. Bet iš mažų laikytojų to nereikia tikėtis, nes yra ir tokių, kurie net savo vaikų neprižiūri, tad būtų naivu tikėtis, kad paisys kiaulių biosaugos reikalavimų. Visų žmonių mentaliteto ir supratimo staiga nepakeisime. O užkrečiama liga - jau visai šalia.

Todėl apsispręskime, ar mes norime su virusu žaisti žaidimą, kuris kiekvieną kartą pasireikšdamas taps sensacija, kainuos milžiniškus pinigus ir truks kelerius metus, kol išnaikinsime visas kiaules? Tai gal geriau iškart susėsti ir nutarti, kad kiaules augina tik stambūs ūkiai, o smulkiesiems kompensuojame nuostolius ir pasakome - viskas, klausimas nebediskutuotinas. Suprantu, kad tai radikalu, bet maro virusas yra taip pat radikalus - žudo gyvulius ne po vieną.

VISĄ INTERVIU SKAITYKITE JAU IŠĖJUSIAME PIRMAJAME ŠIŲ METŲ ŽURNALO „VETINFO" NUMERYJE

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kokių organizacijų veikla Jūs domitės?
Orai