Profesionalus žvilgsnis į dirvožemių tausojimą
2021-04-06

Kaunas. Viena yra žinoti, o kita – tas žinias taikyti ūkininkaujant. Nė vienas žemdirbys nesiginčytų, kad dirvožemį būtina tausoti ir turtinti, tačiau tikrai ne visi padaro visus maksimaliai įmanomus žingsnius, vedančius našesnių dirvų link.

Praėjusią savaitę VDU Žemės ūkio akademija organizavo nuotolinę konferenciją „Nualintų ir eroduojamų dirvožemių tvarumo atstatymo galimybės augalininkystės ūkiuose“, kurioje dalyvavo daugiau kaip pustrečio šimto klausytojų.

Docentas Evaldas Klimas kalbėjo apie dirvožemių tvarumo problemas mūsų šalyje. Tvarumas – tai pirmiausia gebėjimas išlikti. Pasak docento, nemaža dalis mūsų šalies dirvožemių yra nualinti ir degraduojantys, humuso kiekis kai kur nebesiekia ir 2 proc., o siekiamybė turėtų būti daugiau kaip 3 procentai. Dulkių audros virš laukų grėsmingai signalizuoja, kad dirvožemis netenka organikos.

Linas agro mob 21 06 04

E. Klimo nuomone, kiekvienas žemdirbys turėtų atsakyti į du klausimus. Pirmasis – ar ūkyje yra sėjomaina ir kokią dalį joje sudaro daugiametės žolės ir ankštiniai augalai? Antrasis klausimas – kaip sprendžiama organinių trąšų stygiaus problema, kuo bandoma kompensuoti organinių trąšų trūkumą?

Profesorius Vaclovas Bogužas priminė sveiko dirvožemio formavimo principus, kuriais siekiama didinti organinės medžiagos įnašą. Tai – tarpiniai pasėliai, tinkama sėjomaina, pastangos sugrąžinti į žemę kuo daugiau augalų liekanų, kitų organinės medžiagos šaltinių naudojimas. Iš kitos pusės, būtina sumažinti organinės medžiagos nuostolius – stabdyti eroziją ir mažinti žemės dirbimo intensyvumą.

Įpratusieji dirbti žemę tradiciškai ir vengiantys drastiškų pokyčių, gali pabandyti arti sekliai, 15–18 cm gyliu, ir tik kas keleri metai padaryti visą arimo gylį. Intensyvus žemės dirbimas lemia organinės anglies praradimus, todėl dabar aktyviai ieškoma kitų žemės dirbimo būdų.

Tausojamoji žemdirbystė – tai minimalus dirvožemio ardymas, nuolatinės dirvožemio paklotės arba daugiamečių pasėlių laikymas (tai apsaugo dirvą nuo erozijos ir pristabdo piktžolių augimą), įvairi moksliškai pagrįsta sėjomaina.

Rekomenduojama sekliai įterpti augalų liekanas ir taip skatinti biologinius procesus dirvos paviršiuje, kuo daugiau naudoti kompostus, žaliąją trąšą, mėšlą. Visa tai padaręs žemdirbys paprastai gali atsipūsti, nes visus likusius darbus padaro žemėje esantys gyviai.

„Visas tiesas seniai žinome, bet ar viską padarome iki galo?“, – retoriškai klausė V. Bogužas. Pasak jo, tradicinis ūkininkavimas paremtas žemės dirbimu, o tausojamasis – biologinėmis priemonėmis.

Neužtenka tik įsigyti ražieninę sėjamąją

Kalbant apie minimalų žemės dirbimą, būtina išsigryninti sąvokas. Tarkime, ar visi vienodai supranta, kas yra no-till technologija? Tai reiškia, kad neatliekamas joks žemės dirbimas, žemė nedirbama nė vieno centimetro, sėjama į neįdirbtą dirvą. Taikant šią technologiją, naudojamos tik 4 žemės ūkio mašinos: ražieninė sėjamoji, trąšų barstytuvas, purkštuvas ir kombainas.

„Tai kodėl daug kas aria? Gal todėl, kad arti yra paprasta, nors ir neteisinga. Kitaip tariant, teisingas kelias ne visada yra paprastas. Kai no-till daroma teisingai, ji veikia!”, – patikino V. Bogužas. Galima gauti netgi didesnį derlių, negu žemę įdirbant, reikia mažiau trąšų (tik ne pirmus 2–3 metus), mažiau fungicidų, insekticidų, kartais net herbicidų (tik ne pirmus 2–3 metus), taip net lengviau ūkininkauti (išskyrus pelių plitimo metus), mažiau darbo ir technikos, o dirvožemyje daugėja organinės medžiagos.

Taigi, kaip teisingai taikyti no-till? „Reikia matyti šią technologiją kaip sistemą ir ją suprasti, o ne tik nusipirkti ražieninę sėjamąją. Vienais metais arti, o kitais jau taikyti no-till yra rizikinga, prieš tai būtina pasirūpinti dirvožemio gyvybingumu“, – pabrėžė V. Bogužas.

Tarkime, anksti pasėtas ir per žiemą paliktas tarpinių pasėlių mišinys iš 7 ir daugiau augalų rūšių gali praturtinti dirvožemį, o pasirūpinus, kad mikroorganizmams netrūktų maisto, jie pradeda dirbti savo naudingą darbą. Kad dirvožemis gerėtų, būtina pasirūpinti anglies (C) įnašu, nes tai energija ir maistas visai dirvožemio gyvybei.

Taikant tausojamojo ūkininkavimo principus, būtina kontroliuoti slėgį žemės ūkio mašinų padangose, vengti dirvos suspaudimo, išlaikyti pastovias technologines vėžes, naudoti kompostą arba organines trąšas.

Dirvą ištisus metus turėtų dengti augalai

Dirva turėtų būti uždengta augalais 365 dienas per metus. Geriausia iliustracija kaip tai veikia – natūrali pieva: žemė nedirbama, tačiau derlingumas nemažėja. Vienas pagrindinių tokio tikslo įgyvendinimo instrumentų – tarpiniai pasėliai.

ŽUA Bandymų stotyje atliekama daug tarpinių pasėlių tyrimų ir yra sukurta speciali nemokama programėlė, kuri padeda pasirinkti konkretaus ūkio sąlygomis tinkamiausius tarpinius pasėlius. Efektyviausia, kai tarpiniai pasėliai užima 35–50 proc. naudmenų ploto.

Mūsų klimato sąlygomis tarpiniams pasėliams gali tikti šie augalai: baltosios ir rudosios garstyčios, aliejiniai ir šakniniai ridikai, vasariniai ir žieminiai rapsai, žieminiai rapsukai, gausiažiedės ir daugiametės svidrės, šunažolės, motiejukai, eraičinai, žieminiai rugiai, žieminiai kviečiai, sėjamosios avižos, avižos netikšės, grikiai.

Mišiniuose su šiais augalais gali būti auginami ir pupiniai tarpiniai augalai: dobilai, gargždeniai, vikiai, žirniai, lubinai ir kt. Laikyti juodą pūdymą yra pats baisiausias dalykas, nes tokiu atveju labai intensyviai eikvojasi organika.

Žemdirbiai pasigedo Dirvožemio įstatymo – kada jis pagaliau bus priimtas?

Ukmergė r. ūkininkas Valentinas Genys dar 1996 m. sužinojo apie tausojamąjį žemės dirbimą, o nuo 2000 m. nenaudoja plūgo, tačiau visiškam no-till jis dar nesijaučia pribrendęs. Pasak jo, vienas svarbiausių dalykų – susidaryti ir laikytis sėjomainos (jo ūkyje taikoma 9 laukų sėjomaina). Jo manymu, visiškai pereiti prie minimalaus žemės dirbimo reikia daug laiko – net 25–30 metų. Tiesa, dabar, kai žemdirbiams siūloma itin daug biologinių preparatų, tą procesą gal ir galima sutrumpinti iki 15–20 metų.

„Atrodo, kad valdžia dar neatšaukė fotosintezės proceso, ji vyko, vyksta ir vyks, o CO2 yra pagrindinis augalų maistas. Įdomiai atrodo teiginys, kad žemės ūkis pasidarė pagrindinis teršėjas anglies dvideginiu. Juk turi būti aišku, kad kuo didesnis derlius, tuo didesnė CO2 neigiama emisija, nes vienam gramui organinės medžiagos asimiliuoti augalas sunaudoja 1,83 g CO2. Todėl šioje vietoje jokios taršos nėra“, – įsitikinęs V. Genys. Jis linkėjo sėkmės akademinei visuomenei, kad jų žodžiai pasiektų biurokratų ausis.

Patirtimi, įžvalgomis, pasiūlymais dalijosi ir kiti ūkininkai bei agronomai. Lietuvos neariminės tausojamosios žemdirbystės asociacijos vadovas, Rokiškio r. ūkininkas Jonas Venslovas pakvietė mokslininkus atvykti daryti tyrimų į Rytų Lietuvą ir pažadėjo atvirai pasidalyti savo sukauptomis žiniomis.

Agronomas, bendrovės vadovas Virginijus Beinoras priminė dar ne taip seniai aktyviai svarstytą, o pastaruoju metu tyliai užmirštą Dirvožemio apsaugos įstatymą, kuris daug ką sustatytų į savo vietas. „Ką mes visi galėtume padaryti, kad šis įstatymas pagaliau atsirastų? Kodėl taip sunku jį „pramušti“?“, – klausė V. Beinoras, o kolegos pasiūlė to pasiteirauti Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininko Viktoro Pranckiečio.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 21.03.14 +NMA

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip įvertintumėte savo ūkį tvarumo požiūriu?
Orai