Akademija (Kauno r.). Paroda „Gyvulininkystė 2025“ be gyvulių tapo nemenku iššūkiu visiems sektoriaus dalyviams – jiems teko ieškoti būdų, kaip prisistatyti be gražiausių gyvų eksponatų, kurie pritraukdavo ir lankytojų.

Nors situaciją gelbėjo žirgų pasirodymai, taip pat triušių, paukščių ekspozicija, vis dėlto galvijų, avių ir ožkų augintojams paroda kėlė nemažai rūpesčių: kaip atstovauti savo sektoriui, ką parodyti ir kuo sudominti lankytojus?

Pirmiausia jie nutarė į žmonių širdis keliauti seniai patikrintu būdu – per skrandį. Juk Lietuvos ūkininkai maistą gaminti moka labai gerai.

Įvairių sūrių degustaciją rengė ožkų augintojos Dalia Andžela Ėmužytė ir Renata Petkevičienė, Lietuvos juodgalvių avių augintojai iš Šeduvos avininkystės vaišino kepta ėriena, ūkininkai Milišiūnai – avių pieno produktais, mėsinių galvijų augintojai lankytojų gomurius glostė skaniausia jautiena.

Visas parodos paviljonas buvo skirtas triušių ir paukščių ekspozicijai

Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) stende buvo įvairiausių gausių vaišių – sūrių, žuvies, mėsos, daržovių, kurias ragauti galėjo visi, kurie tik užsuko. Parodos dalyvių išradingumą įvertino ir penktadienį ją aplankęs naujasis žemės ūkio ministras Andrius Palionis.

Vartotojams siuntė žinutę: lietuviška produkcija – pati geriausia

LŽŪT stendas šioje parodoje subūrė visas tarybai priklausančias asociacijas, tad žmonių ir gėrybių čia buvo per akis. Mėsinių galvijų augintojas Algirdas Salyklis ruošė ypatingą delikatesą – kepė kolegos ūkininko Mindaugo Balčiauskio užaugintą wagyu galvijų mėsą.

Monika ir Raimondas Pareigiai, jau žinomi savo prekės ženklu „MR. Ūkis“, vaišino įvairių jautienos dalių mėsa, dalijosi kepimo patirtimi, Mindaugas Kinderis surengė jautienos pristatymą. O ūkininkė Rasa Rutkauskienė kartu su kolegomis Inga ir Pauliumi Urbikais išvirė katilą jautienos sriubos parodos dalyviams ir lankytojams.

Monika ir Raimondas Pareigiai, jau žinomi savo prekės ženklu „MR. Ūkis“, apie savo produkciją turėjo ir papasakoti

LŽŪT pirmininkas Jonas Vilionis pripažino – parodoje gyvulių trūksta. „Tačiau vartotojui siunčiame žinutę, kad mes, ūkininkai, gaminame labai gerą ir kokybišką maistą, pirkite lietuviškus produktus tiesiai iš ūkių, o ne įvežtinę produkciją prekybos centruose. Todėl ir šitos parodos skirtos miesto žmonėms, kad jie ateitų, pamatytų, sužinotų, kokį sveiką, skanų ir gerą maistą gaminame, kas mes tokie esame. Nei miestas be kaimo, nei kaimas be miesto gyventi negali“, – kalbėjo J. Vilionis.

„Maistas suartina“, – Jonas Vilionis, Dalia Ėmužytė ir Eimantas Bičius rado bendrų temų

J. Vilionis taip pat akcentavo ir galimybę parodoje susitikti, pabendrauti žemdirbiams, aptarti rūpesčius ir džiaugsmus. Aptarti buvo ką – per parodą nuskambėjo žinia, kad Lietuvoje jau įtariama mėlynojo liežuvio liga (MLL).

Šalia LŽŪT stendo buvo įsikūrusi Lietuvos ūkininkų sąjunga, Ožkų augintojų asociacija su charizmatiškąja Dalia Ėmužyte priešakyje ir Anglų Nubijos (Anglo-Nubian) ožkas auginančia R. Petkevičiene.

Moterys pasistengė iš peties – prigamino tiek sūrių, kad jų paskanauti galėjo visi norintys. Renata rodė, nuo kokio skonio šviežių sūrių pradėti ir kokiais užbaigti – išskirtinio stipraus skonio brandintais.

Į parodą – su karalienės Viktorijos laikų kostiumu

Avių augintojų asociacijos stende nuolat sukosi aktyviausi nariai, mielai diskutavę ir pasakoję apie savo veiklą. „Nes kai nėra gyvulių, parodoje daugiau nelabai ką turime ir veikti“, – juokėsi tekselių veislės avis auginantis Gintautas Činskis. Kai dar avys džiugindavo lankytojų akis, jis būdavo atsakingas už avių šėrimą, tad tuomet nuobodžiauti netekdavo.

Sufolkų veislės avis auginanti Giedrė Balčienė sakė, kad paroda avių augintojams – didelė šventė, kai gali susitikti bendraminčiai. „Augindami avis turime įvairiausių rūpesčių, tad susitikę praskaidriname vienas kitam nuotaiką. O lankytojams galime papasakoti, kad, nepaistant rūpesčių, mūsų veikla turi ir daug žavesio“, – kalbėjo Giedrė.

Ji avininkystę nutarė pristatyti originaliai – specialiai parodai pasisiuvo karalienės Viktorijos laikų kostiumėlį, papuoštą iš vilnos veltomis avelėmis.

„Čia yra mano sugalvota idėja ir norėjau būti avyčių fėja“, – tokiu ketureiliu prisistatė augintoja.

Kadangi augina britiškos veislės avis, jai kilo mintis, kad parodoje, ypač kai nėra gyvų gyvulių, būtų gražu ir pačiai pasipuošti anglišku stiliumi. Kostiumėlį siuvo dizainerė, avytes iš vilnos pagal Giedrės viziją nuvėlė liaudies meistrė.

Originaliu kostiumėliu prisistačiusi Giedrė Balčienė sakė, kad paroda avių augintojams – didelė šventė

To, kad parodoje negali demonstruoti gyvų avių, ji pernelyg nesureikšmino. „Gyvenime visada vyksta pokyčių ir nežinome, kas mūsų laukia rytoj. Šiandien dar laikome avis, bet rytoj jų galime neturėti dėl siaučiančių ligų. Todėl, norėdami apsaugoti, jas palikome namuose, bet juk visada yra alternatyvų kitaip parodyti tai, ką norime parodyti. Šiuo atveju – savo produkciją, vilnos gaminius“, – svarstė G. Balčienė.

O jai nuotaiką praskaidrinti išties reikėjo – pirmąją parodos dieną Giedrė sulaukė skambučio, kad į jos bandą įsisuko vilkas ir papjovė būrį avių ir ėriukų. Nelengvai su savivaldybės klerkais sutvarkiusi formalus, ji grįžo į parodą ir stengėsi šypsotis.

Bendrai kalbėdama apie avininkystės sektoriaus padėtį G. Balčienė sakė, kad labai pasigenda industrijos. „Paskerdus avį ar avinuką reikėtų išnaudoti viską, ką jis gali duoti – išdirbti kailį, suverpti siūlus, gaminti produktus. Bet bent jau Pietų Lietuvoje avininkystės industrijos nėra visiškai, o vilnos plovyklos apskritai Lietuva neturi. Ne avių pardavimai, o šie, sunkiai sprendžiami dalykai, kelia mums problemų. Manau, pagal Lietuvoje auginamų avių kiekį bent jau minimali struktūra išsilaikytų“, – svarstė augintoja.

Aktyvi ūkininkė, į savo ūkį ir Asociacijos veiklą įdėjusi daug širdies, laiko, jėgų, šiemet iš Gyvulininkystės instituto nupirko visus 44 vietinius šiurkščiavilnius avinukus. Apsiėmusi juos auginti pripažino, kad yra pasirinkimo, ar toliau auginti avis, kryžkelėje. Ne tik minėtos problemos, bet ir biurokratija, atėmusi galimybę pasinaudoti parama smulkiems ūkiams, didina nusivylimą.

„Guodžia mūsų užauginti gražūs, kokybiški ėriukai. Bet kai randi juos išpjautus... “, – visada ir visur ieškančiai pozityvo Giedrei tai buvo didelis smūgis.

Skanaudami skaniai pagamintą Šeduvos avininkystės moterų paruoštą ėrieną lankytojai galėjo įsitikinti, kiek pastangų, laiko, meilės savo darbui reikia įdėti, kad ant jų stalo niekada nepritrūktų kokybiškos lietuviškos produkcijos.

D. Šimkevičienės, E. Rudžio, E. Vilkevičiaus nuotr.