Vilnius. Gytį Kauzoną galima vadinti lyderiu iš prigimties. Didžiąją karjeros dalį, beveik 30 metų, jis vadovavo įvairiems verslams, ėjo vadovaujančias pareigas „KG Group“ įmonėse, o 2022 m. tapo Lietuvos paukštininkystės asociacijos vadovu.

Kalbamės su G. Kauzonu apie lyderystę – kokių savybių reikia tokios organizacijos lyderiui, kad įtikintų, patrauktų paskui save Asociacijos narius, kurių dauguma yra didelės, stiprios bendrovės ir įmonės, pačios turinčios stiprius vadovus? Aptarėme ir paukštininkystės sektoriaus padėtį.

Jau trejus metus vadovaujate Lietuvos paukštininkystės asociacijai. Iki tol daugiau iš kitų reikalavote rezultatų, o kaip parodyti lyderystę nekomercinėje organizacijoje, kur rezultatų reikalaujama iš jūsų?

Taisyklės ar versluose, ar asocijuotoje struktūroje yra labai panašios. Pirmas dalykas – tai kelti aukštus tikslus pačiam sau, nes kitaip nematysi kelio į priekį, kur tu nori nueiti ir visos pastangos bus bevaisės.

Turi turėti komandą, su kuria dirbi. Jeigu įmonėje tai būna kolegos, dirbant Asociacijoje mano komanda, kolegos yra jos nariai, kurie aktyviai įsijungė į veiklą ir mato tame prasmę. Per diskusijas su jais gimsta išgrynintas vaizdas, kelias, kuriuo turime eiti. Iš kitos pusės, labai aktyviai tenka bendradarbiauti su kitomis asocijuotomis struktūromis, konfederacijomis, kur irgi diskutuojame ir sugebėjimas tarp nuomonių skirtumo pamatyti aukso grūdą yra didžioji stiprybė.

Kokių savybių reikia lyderiui? Ar turite autoritetą, iš kurio mokėtės lyderystės?

Teko sutikti nemažai tiek Lietuvos, tiek užsienio verslo atstovų, iš kurių mokiausi ir mokausi. Tarp jų – Pranas Dailidė (įmonės „DOJUS agro“ įkūrėjas – red. past.), Darius Samuolis (Konsultacijų ir mokymų kompanijos „Ledo mintys“ įkvėpėjas, – red. past.), Andrius Pranckevičius (AB „Kauno grūdai“ generalinis direktorius, – red. past.), su kuriuo ir šiandien bendraujame. Tą sąrašą vardyti būtų galima dar ilgai. Jeigu nori mokytis, judėti į priekį, semtis idėjų, tai tikrai atrasi tžmones, kurie gali būti tavo švyturiu.

Šiais laikais žodis populiarus žodis charizma, bet vien jos turbūt neužtenka – juk mokėjimas vadovauti yra menas.

Žodis charizma pasako ir labai daug, ir nieko nepasako. Charizma yra konkrečios charakterio savybės. Man svarbu leisti kitiems šnekėti, reikšti nuomonę ir bandyti tas nuomones apjungti. 

Esant tam tikroms situacijoms, krizės atveju, reikia būti ir tuo autokratiniu vadovu, kuris ateina ir pasako – bus taip. Bet normaliomis sąlygomis būtent sugebėjimas patraukti paskui save žmones, pajungti bendrai idėjai, bendram judėjimui, diskutuoti, kiekvienam leisti ir sudaryti sąlygas daryti kryptingus veiksnius, išklausyti, sakyčiau, ir yra didžioji charizma.

Perėmėte Asociacijos vairą iš prof. Vytauto Tėvelio, kuris vadovavo daugybę metų, bet buvo, matyt, visiškai kitokio stiliaus vadovas. Kaip pavyko pritapti?

Esu dėkingas gerbiamam V. Tėveliui už ilgametę lyderystę Paukštininkystės asociacijoje, padaryta daug gerų darbų. Dabar vyksta ne revoliucija, o darbų tęstinumas, kuris užtikrinamas vienu keliu – šnekantis su Asociacijos nariais apie lūkesčius, labai aiškiai juos įvardijant, diskutuojant, ką mes norime pasiekti, kur norime būti ir ta kryptimi judėti.

Reikia šnekėtis su žmonėmis, nesvarbu, ar tai būtų Asociacijos nariai, ar oponentai, ar netgi tavo priešininkai, nes tik diskusijoje gimsta tiesos. Tas gebėjimas surasti tokį visoms pusėms priimtiną ar net truputėlį nepriimtiną, bet bendrą matymą, ir yra ta stiprybė, kurios reikia iš žmogaus, esančio šitoje pozicijoje.

Kokie principai padeda palaikyti konstruktyvų dialogą su ūkininkais, verslu, institucijomis?

Tikėjimas, šnekėjimas, aiškus problemų įvardijimas, kas laukia, jeigu priimsi tokį ar kitokį sprendimą. Žemės ūkio specifika galbūt šiek tiek kitokia, žemdirbiai labai kantrūs ir, kol kažkas neatsitinka, ne visada nori priimti sprendimų. Todėl dirbant asocijuotose struktūrose būtina matyti į priekį. Kaip pavyzdys gali būti kelių apmokestinimo įstatymas – šiandien ir daugelis pramonės įmonių, ne tik žemės ūkio atstovų, net nesupranta, ką tai reiškia, ką tai duos ir kokią įtaką turės. Todėl labai svarbu turėti drąsos kalbėti, kas bus, priėmus sprendimus, po metų, dvejų ar trejų.

Kokie šiuo metu didžiausi paukštininkystės sektoriaus iššūkiai?

Iššūkių yra tikrai daugiau negu pakankamai. Vienas iš didžiausių – skirtingų standartų taikymas Europos gamintojams ir trečiųjų šalių produktų tiekėjams į ES rinką. Turiu omenyje Lotynų Amerikos šalis ir „Mercosur“ susitarimą. Būkime atviri – ten reikalavimai gyvūnų gerovei ir naudojamoms medžiagoms yra visiškai kitokie nei Europoje. Europos politikai, siekdami apsaugoti automobilių pramonę, paaukoja žemdirbių interesus. Tai, švelniai tariant, atrodo keistai, nes iš Europos gamintojų reikalaujama laikytis itin aukštų gyvūnų gerovės ir antimikrobinių medžiagų naudojimo standartų, o iš Lotynų Amerikos atvykstanti produkcija šių standartų dažnai neatitinka.

Deja, panaši situacija susiklosto ir su artimesnėmis šalimis. Europos Komisija peržiūrėjo reikalavimus Ukrainos maisto produktų importui, teigdama, kad taip siekia padėti Ukrainai. Tačiau įsigilinus matyti, kad po šiais gražiais lozungais slypi kiti interesai. Ukrainos žemės ūkio specifika ta, kad didžioji dalis nuosavybės priklauso tarptautiniams fondams ir finansinėms institucijoms, o po Ukrainos vėliava dažnai stengiamasi apsaugoti būtent šių fondų investicijas.

Visa tai lemia nevienodas žaidimo taisykles, ir šiandien tai – vienas didžiausių iššūkių sektoriui. Be to, laukia naujas ES biudžeto laikotarpis, kuris bus svarbus ne tik paukštininkystei, bet ir visam žemės ūkiui.

Yra populistinių prekybos centrų sprendimų, priimtų spaudžiant „Tuštiems narvams“ atsisakyti dedeklių laikymo narveliuose. Populistiniai sprendimai vadovaujasi lozungais ir ne visada pasverti, neįvertinant investicijų poreikio. Už tai moka vartotojai, bet tai jų pasirinkimas. Beje, Japonija, kurios reikalavimai produktams patys aukščiausi, kaip tik prašo narveliuose laikomų vištų kiaušinių, nes yra saugesni maisto saugos atžvilgiu.

Kokius darbus, kuriuos pavyko nuveikti jums Asociacijoje per trejus metus, įvardintumėte kaip svarbiausius, ką dar labiausiai norėtumėte įgyvendinti?

Galima vardyti begalę priimtų sprendimų. Svarbiausia, kad paukštininkystė sugrįžo į bendradarbiavimo santykius ne tik su Žemės ūkio ministerija, kurie, natūralu, buvo visą laiką, bet dalyvauja diskusijose ir Aplinkos, Ekonomikos ir inovacijų ministerijose, tapome diskusijų partneriu tiek Vyriausybėje, tiek ir Seimo komitetuose, prisijungėme prie Žemės ūkio tarybos, dalyvaujame konfederacijų veikloje. Dalyvaudami tose struktūrose esame girdimi, tai leidžia kelti sau ambicingus tikslus ir jų siekti, ir tai yra didelis pasiekimas.

Kaip įvertintumėte paukštininkystės sektoriaus padėtį šiuo metu?

Sakyčiau, esame tokioje transformacijos būsenoje. Situacija tikrai geresnė, negu buvo COVID-19 pandemijos metais ar karo Ukrainoje pradžioje.

Dabar darome tuos darbus, kurių bent jau paskutinius 10 metų paukštininkystė negalėjo sau leisti. Tai yra atsinaujinimas, investicijos į paukščių gerovę, naujus jų laikymo principus ir naujas fermas. Paukštininkystei svarbu 3 dedamosios: kuo žemesnės pašarų kainos, žemos energetikos kainos ir atitinkamas produkcijos kainų lygmuo. Šiandien situacija yra palanki paukštininkystei, nes taip susiklostė aplinkybės, bet, nepamirškime, kad beveik 10 metų iš eilės buvo ypač įtempti, ir jeigu nebūtų buvę tiek kantrūs akcininkai, kurie padėjo įmonėms išgyventi, tai šiandien daugelio tų įmonių tikrai neturėtume.

Pastaruoju metu kai kurie grūdų augintojai diversifikuoja veiklas – pradeda auginti vištas, ateina į Lietuvą ir investuotojai – Švedijos vištienos maisto produktų gamybos bendrovė „Scandi Standard“, vienas stambiausių Šiaurės Europos rinkos žaidėjų. Tai rodo, kad Lietuvos paukštininkystė eina teisingu keliu, nors tas kelias dar ilgas. Bet paukštininkystė yra pagrindinis mėsos gamintojas Lietuvoje, be to, paukštiena yra vienas iš prieinamiausių gyvulinių baltymų šaltinių, tad yra labai svarbi šaka šaliai apsirūpinant maisto produktais. Aišku, politikai galbūt daugiau žiūri, kuriame sektoriuje daugiau rinkėjų, į socialines funkcijas. Lietuvos paukštininkystėje dirba apie 2 tūkst. žmonių, bet, kalbant apie tai, kiek kiekvienas žmogus, dirbantis sektoriuje, sukuria pridėtinės vertės, tai kartu su kiaulininkyste mes sukuriame didžiausią pridėtinę vertę, paukštininkystės sektorius per metus pagamina ir vartotojams pateikia virš 80 tūkst. tonų mėsos.

Lyderystės jūsų sektoriui dar reikės ir turėsite kur pasireikšti?

Tikrai, juo labiau, kad ta lyderystė išeina ir už Lietuvos ribų. Dirbame tiek ir su europinėmis paukštininkystės asociacijomis, tiek ir patys aktyviai vienijame Baltijos šalių paukštininkystės asociacijas. Vykstame į Briuselį derėtis dėl aktualių klausimų.

Veikla plečiasi, klausimai vis globalesni, stengiamės būti labai aktyvūs, dalyvauti, neatsilikti. Kai kažką darai, kažkas ir pavyksta. Revoliucijų nepadarėme, bet vyksta kryptingas darbas, kažkas pasiseka daugiau, kažkas mažiau, gerai, kad dabar Vyriausybėje ir Seime yra žemės ūkio šalininkų, vyksta diskusijos. Nuo tada, kai Žemės ūkio ministerija buvo vadinama antrąja Aplinkos ministerija, paveikslas pasikeitęs ir, manau, žemės ūkio sektorius ir visa šalis iš to tik laimi.

Dėkoju už pokalbį.