Kyjivas. Kaip vystomas Ukrainos agroverslas karo sąlygomis, kokie praradimai ir atradimai, kaip bendradarbiaujama su Lietuva pasakoja Ukrainos agroverslo klubo viceprezidentė, įmonių grupės „Agro Region“ savininkė Kateryna Rybachenko. Ji – buvusio Ukrainos ekonominės plėtros ir prekybos ministro Aivaro Abromavičiaus sutuoktinė.

Kateryna Rybachenko prisimindama pirmąsias karo dienas pabrėžia, kad įmonės pagrindinėje būstinėje dar iki Rusijos invazijos pradžios parengtas nenumatytų atvejų planas, jog visiems būtų aišku, ką daryti, jei kas nors nutiktų.

„Pernai vasario pradžioje nusprendėme pervežti sėklas, trąšas, augalų apsaugos produktus, vertingą techniką į kitą regioną, – pasakoja K. Rybachenko. – Instruktavome darbuotojus, kaip elgtis blogiausiu atveju, parūpinome visiems savo ūkiams, padaliniams ir centrams palydovinį ryšį, vandens, sauso maisto, reikalingiausių daiktų, net grynųjų pinigų. Tačiau nebuvo jokio aiškaus nurodymo susikrauti daiktus, pasiimti šeimą ir kur nors važiuoti – žmonės turėjo veikti savo nuožiūra.

Tiems, kurie norėjo išvykti, nurodyti maršrutai ir adresai, kur galėtų įsikurti. Turime didelį Žytomyro-Chmelnickio klasterį ir galėjome ten priimti bendradarbių su šeimomis. Moterims, taip pat ir besilaukiančioms ar su mažais vaikais, siūlėme laikinai persikelti į Lietuvą.“

Sėjos sunkumai

Praėjusių metų sėja tapo dar vienu išbandymu – didžiausiu per visą ūkininkavimo laiką. „Prasidėjus plataus masto karui, beveik iš karto praradome normalų ryšį su Černihivo sritimi. Ten turime žmonių ir labai daug turto. Kas galėjo išvykti – išvyko, kas negalėjo – liko. Labai daug bendradarbių iškart įstojo į Teritorinės gynybos gretas.

Taip atsitiko, kad rusų kolona per Borznos rajoną pravažiavo tranzitu, o Kozeleco rajoną – šonu. Nebuvo taip, kad važiavo per mūsų kaimus, bet jie buvo labai arti“, – pasakoja verslininkė. Ji prisimena, kaip savo laukuose rado priešlėktuvinių raketų kompleksą „Tor“ ir kitos karinės technikos – rusams kažkas nesisekė, tad jie techniką paliko ant kelio.

„Tikriausiai kartais jie tyčia gadindavo savo įrangą, kad toliau nevažiuotų, ir tarsi benamiai vietos gyventojų prašė pinigų ar maisto. Mūsų žmonės visus rastus trofėjus dokumentavo ir perdavė Ukrainos kariuomenei“, – sako K. Rybachenko.

Pasak jos, iš tos teritorijos balandžio pradžioje rusai išvaryti, bet visus Boryspilio klasterio laukus (maždaug 12 tūkst. ha oro uosto pašonėje) reikėjo išminuoti, nes šalia jų buvo ukrainiečių kariuomenės ir rusų pozicijos. Be to, ten vyko mūšiai, Boryspilis buvo redutas, tvirtovė, todėl liko daug nesprogusių sprogmenų. Įmonės laukuose rasta nemažai aviacinių bombų. Išminavimo darbai prasidėjo paskutinėmis kovo–pirmomis balandžio dienomis.

„Supratome, kad tai reikia padaryti neišpasakytai greitai – per 2 savaites. Iš pradžių sprogmenų vietas ženklinome, vėliau specialistai juos išminavo. Kai buvo saugu, darbuotojai visa tai išvežė iš laukų krautuvais ir nugabeno į Hagos tribunolui skirtų daiktinių įrodymų sandėlį.

Černihivo padalinio laukuose radome kur kas mažiau karo technikos ir ginkluotės likučių, bet minų buvo daugiau. Galiausiai teritoriją išminavo. Ir jau maždaug balandžio viduryje paaiškėjo, kad galime sėti. Nebuvome tikri, kad pasėjus pavyks nuimti derlių“, – atvirauja pašnekovė ir priduria, kad labai jaudinosi dėl darbuotojų, nors kariškiai ir patvirtino, jog laukai išminuoti. Mat vis dar buvo 1 proc. tikimybė, kad išminuotojai ne viską rado ar pamatė. Tad kiekvienas mechanikas, agronomas, padalinio vadovas turėjo nuspręsti – eiti ar ne.

„Balandžio viduryje drąsi Černihivo klasterio direktorė Kateryna Moroz kartu su komanda kreipėsi į Stebėtojų tarybą, kad suteiktų leidimą pradėti sėją. Tai buvo labai patriotiška, juk visi girdėjome žemdirbiams skirtus prezidento žodžius: „Jūs – ekonomikos frontas. Sėkite, jei galite ir tai saugu.“ Suabejojome, bet matėme degančias žmonių akis – visi norėjo startuoti ir suprato, kad jei nepasės, nebus nei darbo, nei atlyginimo, nei verslo. Galiausiai nusprendėme sėti, tad į laukus sugrąžinę techniką ir viską, ko reikėjo sėjai, taip ir padarėme. Vienintelė permaina – nusprendėme sėti tai, kas būtų lengviau logistikos požiūriu, štai kodėl pasirinkome saulėgrąžas“, – aiškina pašnekovė.

Visą straipsnį skaitykite čia.