Basf A1 01 02 24 Basf 01 02 24 m1
Pasaulyje
Ukrainos laukuose: kova už derlių, laisvę ir gyvybę
„Amazone Ukraine“ generalinis direktorius Dmytro Davydenko pasirinko kario kelią

Kyjivas. Ukrainos kariuomenės gretose kariaujantiems ūkininkams ir agroverslininkams žodis „žemė“ reiškia daugiau nei garsų sąskambį. Apie kariaujančius ir žūstančius Ukrainos agrarininkus pasakoja „Mano ūkio“ talkininkai Kyjive Oleksijus Ryžkovas ir Aleksandras Karpenka.

Nemažai žinomų Ukrainos agroverslo vadovų dalyvauja ne tik maisto fronte, bet ir karo veiksmuose. Tai žmonės, kurie įmonių valdymą perdavė kitiems (pabrėždami, jog „laikinai“), bet net būdami priešakinėse karo linijose, apkasuose, seka, kas vyksta žemės ūkyje.

Pelną suvalgo logistika

Valerij‘us Martyško‘a, ūkio „Rodyna 2007“ įkūrėjas ir generalinis direktorius, šiuo metu yra ir Kyjivo srities Boryspilio apygardos 137-ojo teritorinės gynybos bataliono vado pavaduotojas. Kariuomenėje jo veikla susijusi su moraline ir psichologine pagalba kariams. Būdamas garbaus amžiaus, jis net pradėjo studijuoti psichologiją universitete.

Bioversija m7 2024 02 22

„Kyjivo srities Brovarų rajone dirbame 1 500 ha, auginame visas pagrindines kultūras, išskyrus cukrinius runkelius, – pasakoja Valerij‘us. – Turime kviečių, kukurūzų, saulėgrąžų, pasėjome ir avižų – šiemet jų kaina labai patraukli. 2022-ųjų sėjai vadovavau iš Boryspilio rajono administracijos pastato, nes, prasidėjus karui, pusantro mėnesio gyvenau prie kabineto durų tiesiogine prasme, ir nurodinėjau, ką daryti, kartais tekdavo ir balsą pakelti.

Valerij‘us Martyško yra žinomas poetas, dainų autorius, pagal jo eiles sukurti karinių vienetų, pasienio kariuomenės himnai. Augalų apsaugos agronomas Valerij‘us juokaudamas vadina save tryliktos kartos žemdirbiu

Okupantai stovėjo 12 km atstumu nuo mūsų. Situacija buvo įtempta: mūsų sandėliuose – 2 tūkst. tonų grūdų ir 40 kub. m. degalų. Sakiau vaikinams, kad padegtų ir bėgtų, nes priešas viską suvalgys. Bet vaikinai neskubėjo, tad viskas išėjo į gerą. Mūsų žemė buvo išlaisvinta, sėjame ir pjauname.

Pirmieji karo metai žemės ūkiui buvo sunkūs, o antrieji daug sunkesni. Pelną suvalgo logistika, po velnių! Kad ir ką pasėsi – beveik viskas nuostolinga! Tai ne verslo, o gyvenimo ir mirties klausimas.

Žinome, kad jei būtume nugalėti, mus mobilizuotų ir varytų prieš europiečius - taip ne kartą buvo nutikę. Tikiu, kad esame visos Europos skydas! Patriotizmas? Žinote, mūsų puikusis publicistas ir ūkininkas Jevhen‘as Čikalenko‘a kartą pasakė, kad „neužtenka mylėti Ukrainą iki sielos gelmių, reikia mylėti ją ir iki kišenės gelmių“. Verta pagalvoti apie šiuos žodžius.

Esame optimistai! Ukrainos ginkluotosios pajėgos, kuriose tarnauju, išvarys okupantus iš mūsų krašto. O agrarininkai nėra silpni, atlaikysime šį smūgį. Juk atlaikėme pokomunistinį griovimą. Patikėkite, blogiau nebus! Asmeniškai stengiuosi padaryti viską, kad laimėtume“.

Sunkiausia vadyboje – pažinti žmones

Dmytro Davydenko‘a – „Amazonen Werke“ dukterinės įmonės „Amazone Ukraine“ generalinis direktorius, turi tris aukštojo mokslo diplomus, sąmoningai pasirinko karo tarnybą, ir ne bet kur, o „Laisvės“ batalione, kuris siunčiamas į karščiausias fronto vietas...

„Apsispręsti nebuvo lengva, nes kitoje svarstyklių pusėje – mano paties gyvenimas, šeimos likimas, karjera. Be to, žinojau, kas yra karas, nes daug draugų kariavo: tai sunkus, nešvarus ir labai pavojingas darbas, reikėjo realiai įvertinti savo fizines ir psichologines galimybes. Nulėmė iš draugų gauta žinia, kad kariuomenei labai trūksta viduriniosios grandies vadų. Maniau, kad ten pravers mano vadovavimo patirtis, – sako Dmytro. – Pagrindinis dalykas, kuris man tenka per karių adaptacijos laikotarpį (jis trunka mažiau nei mėnesį) – pažinti kovotojus, suprasti, ką jie sugeba fiziškai, o svarbiausia, psichologiškai.

Dmytro Davydenko pasirinko karo tarnybą „Laisvės“ batalione

Turime savanorių, mobilizuotųjų, yra gana jaunų vaikinų, kurie pasirašė sutartis, kad galėtų ginti Ukrainą, nes kitaip nepatektų dėl amžiaus. Kiekvienas turi savo motyvaciją ir gyvenimo patirtį. Vienam reikia smulkiai paaiškinti, ką ir kodėl daryti, kitam reikia duoti įsakymą, o dar kitą – sutramdyti. Nuo sprendimų priklauso žmonių gyvenimas, tuo karo vadyba reikšmingai skiriasi nuo civilinės vadybos.

Būtinas individualus požiūris, nes grupės formuojamos atsižvelgus į užduotis. Į žvalgybos ar šturmo grupes neima 60 metų dėdžių su reumato negalavimais. Kartais net 40+ amžiaus kategorijos kovotojai tokiems veiksmams netinka. 35 metai – tai riba, nes fiziniai krūviai yra didžiuliai. Taigi vadyboje sunkiausia pažinti žmones.

Per kariuomenės papildymą atvyksta naujų karių, nežinau, ką jie veikė civiliame gyvenime, kaip elgdavosi ekstremaliose situacijose. Jie man – baltas lapas. Vado užduotis yra ne tik kuo greičiau pažinti jų stipriąsias ir silpnąsias puses, bet ir suteikti jiems kovinių įgūdžių, todėl intensyviai treniruojamės poligone.

Šio proceso metu pateikiame apytikslį asmens įvertinimą. Kartais galvoji: „Taip, tai bus stiprus kovotojas, galima su juo eiti į puolimą, o šis bus šaulys, anas galbūt kulkosvaidininkas ir t. t.“ Tačiau priešakinėje linijoje rezultatas gali kardinaliai pasikeisti: tie, iš kurių per daug nesitikėjote, tampa herojais, o tie, kurie, jūsų manymu, galėjo būti vieneto ramstis, ištižo. Tiesa, tokių metamorfozių retai pasitaiko, dažniausiai kare žmogus demonstruoja tas pačias savybes, kaip ir civiliame gyvenime“.

Negalime nepaklausti Dmytro, ar jis armijoje sutiko daug ūkininkų ir kuo jie, įpratę arti, sėti, nuimti derlių, išskiria iš kitų karių. „Mano būryje yra vienas Zaporižios srities mechanikas, kovojęs per antiteroristinę operaciją, buvęs tarp išvykusiųjų iš Ilovaisko, bataliono oro žvalgyboje tarnauja bendrovės „Kvitkar“ (augina daržoves ir gėlių sodinukus) savininkas, ugniagesių paramos būryje yra ūkininkas iš Vinicos, tarp mechanikų-vairuotojų daug žemės ūkio mechanikų, – pasakoja Dmytro. – Negaliu sakyti, kad ūkininkai yra geresni kariai už kitus, bet jų motyvacija didesnė. Toks jausmas, kad jie tikrai sąmoningai kovoja už savo žemę, labai drąsiai ir pasiaukojamai! Galbūt tai ženklas, kad jiems posakis „mūsų žemė“ nėra tuščias sąskambis.

Ramaus gyvenimo ir įprastos profesinės veiklos ilgesys yra visiškai natūralus jausmas. Jį išgyvena ir Dmytro. „Stengiuosi, kiek įmanoma, sekti technikos naujoves, rinkos tendencijas, – sako jis. – Jau dabar matome pokyčius, kurie lems žemės ūkio ateitį po 5-10 metų: maksimali autonomija, dirbtinio intelekto, dronų, robotų panaudojimas. O jei pažvelgsite kelis dešimtmečius į priekį, pamatysite, kad atviro grunto reikšmė maisto gamyboje mažės. Žemė nustos būti itin svarbiu ištekliu, nuo kurio priklauso žmonijos aprūpinimas maistu. Šį vaidmenį perims biotechnologijos, vertikalūs ūkiai ir kt., sumažės bendras maisto suvartojimas, mažės pasaulio gyventojų skaičius, bet tuo pačiu augs ekologinių ūkių ir amatų produkcijos paklausa“.

Amžiams rikuotėje!

Karas negailestingas. Tarp žuvusių Ukrainos didvyrių yra daug agrariniuose sluoksniuose žinomų žmonių. Oleksandr‘as Polivodskij‘us, ilgametis Ukrainos teisininkų asociacijos Agrarinės, žemės ir aplinkos teisės komiteto pirmininkas, padarė puikią teisininko karjerą. Įkūrė teisinių paslaugų įmonę, ne kartą buvo kviečiamas Tarptautinės finansų korporacijos, Pasaulio banko, Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko patarėju. Daug kartų klausėmės puikių jo pranešimų mokslinėse konferencijose – jis mokėjo patraukti auditorijos dėmesį. Buvo kone geriausias agrarinės teisės specialistas Ukrainoje. Buvo…

Nuo pirmųjų karo dienų įstojo savanoriu į teritorinės gynybos gretas. Šių metų vasarį Oleksandr‘as atsistatydino iš Ukrainos teisininkų asociacijos Agrarinės, žemės ir aplinkos teisės komiteto pirmininko pareigų. Pirma, komiteto reikalams pristigo laiko. Antra, buvo tikras, kad kolegos „gali ir tikrai padarys daug naudingo darbo šiose pareigose“.

„Jau dabar yra aktualių temų ir klausimų, kuriuos reikėtų kelti ir aptarti ekspertinėje aplinkoje. Jūs neturėtumėte praleisti tokios galimybės. Be to, verta atiduoti duoklę rotacijos tradicijai. Manau, kad 2-3 metai yra pakankamas laikas specialistui atsiskleisti ir nuveikti ką nors naudingo. Tegul įpėdiniai pasinaudoja šia galimybe“, - pasitraukimo priežastis argumentavo Oleksandr‘as. Ir pridūrė: „Aš neatsisveikinu. Po pergalės ketinu grįžti ir imtis naujų iniciatyvų, turiu daug minčių apie tai. Tačiau šiuo metu yra ir kitų prioritetų“.

Likimas nusprendė kitaip. Balandį Luhansko srityje, netoli Kreminos miesto, Oleksandr‘as Polivodskij‘us kovėsi paskutinį kartą...

Vėliau advokato Oleksandr‘o Polivodskij‘aus vardo labdaros fondas, siekdamas paskatinti talentingus jaunuolius studijuoti ir plėtoti Ukrainos agrarinę teisę, paskelbė konkursą stipendijai magistrantams ir teisės studentams gauti.

Vasyl‘is Yakiv‘as Kapustinsky‘is dirbo bendrovės „Continental Farmers Group“ socialinio ir investicijų skyriaus vadovu (ši kompanija įvairiuose Vakarų Ukrainos regionuose dirba apie 200 tūkst. ha). Pernai jis vadovavo socialiniam projektui „Išmanusis sodas“, kurio metu 12 metų ir vyresniems jaunuoliams buvo teikiama sėklinė medžiaga. Projekte dalyvavo pusantro šimto vaikinų ir merginų, o kai kurie jaunuoliai per vieną žemės ūkio sezoną sugebėjo uždirbti daugiau nei jų tėvai!

Vienas iš „Continental Farmers Group“ kuruojamų įmonių projektų – mėlynai geltona arbata iš džiovintų dedešvų žiedų, kuriuos užplikius arbata nusidažo sodriai mėlyna spalva (vienas iš nedaugelio augalų pasaulyje, suteikiančių tokią spalvą), ir sodriai geltonos spalvos vaistažolių. Ukrainos vėliavos spalvų arbata kelia karių kovinę dvasią!

O vėliau pats Vasyl‘is Yakiv‘as išėjo į frontą kaip savanoris. Vasario pradžioje jis žuvo Kreminoje, Luhansko srityje. O spalio pabaigoje Berežnicos kaime, Verchovynos rajone, Ivano-Frankivsko srityje, jam atminti pasodino ąžuolą.

Šių metų spalio pabaigoje kare žuvo agrarinės rinkodaros specialistas ir agronovatorius Kostjantyn‘as Ilčenko‘a. Dirbo žemės ūkio leidykloje, vėliau buvo atsakingas už „Agricom Group“ (avižų be glitimo auginimo lyderė) viešuosius ryšius. Prisimename, kokį įspūdį padarė jo parengtas prekės ženklo „Dobrodia“ gaminių pristatymas.

Kostjantyn‘as taip pat žinomas kaip „AutoBI“ startuolio kūrėjas (tai efektyvaus įrangos parko valdymo, atsarginių dalių ir agregatų apskaitos, baudų stebėjimo, draudimo polisų sistema). Neįsivaizduojame jo nesišypsančio: kiekvieną kartą, kai su juo kalbėjomės, sulaukdavome daug teigiamų atsiliepimų. Tokių žmonių neįmanoma užmiršti!

***

Karas Ukrainoje tęsiasi. Ūkininkai dirba, kad aprūpintų šalį maistu, o prie to prisideda aukštųjų technologijų tiekėjai. „Ar įmanoma laimėti kariaujant dviem frontais vienu metu? – paklausėme vieno pernai karinėse operacijose dalyvavusio ūkininko, kuris demobilizavosi ir vėl grįžo ūkininkauti. „Neįmanoma situacija, kad mes nelaimėtume iš karto dviejuose frontuose, patikėkit patyrusiu kariškiu ir žemdirbiu“, – atsakė jis. Nėra priežasties juo netikėti.

Autorius: Oleksiy RYZHKOV, Oleksandr KARPENKO
Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Apklausa
Kokių priemonių imatės dėl užmirkusių žieminių pasėlių?
Visos apklausos