Naujas tyrimas: pieno sektoriaus konsolidacija yra pavojinga
2020-08-26
shutterstock.com nuotr.

Vašingtonas. Pandemija sukėlė tikrą audrą JAV pieno pramonėje, o to priežastis – pernelyg didelė šio sektoriaus konsolidacija, teigiama Naujojo ekonominio mąstymo instituto (INET) tyrime „Išpiltas pienas: COVID-19 ir pieno pramonės konsolidavimo pavojai“. Tyrimą paskatino krizė pieno sektoriuje, kai gamintojai buvo priversti dalį žaliavos paprasčiausiai išpilti.

Tyrimo autoriai išanalizavo beveik 40 metų JAV pienininkystės istoriją, konsolidacijos ir specializacijos procesus, ir savo išvadose įspėja apie pavojus, kylančius dėl situacijos, kai sektoriuje dominuoja keletas stambių pieno perdirbėjų, kurie yra nelankstūs ir nesugeba prisitaikyti prie sunkesnių sąlygų, informuoja dairyreporter.com.

Technologijų pažanga leido dideliems pieno gamintojams tapti produktyvesniais ir pajėgiais gaminti pieną pigiau nei mažuose ūkiuose. Kartu atsirado sąlygos plataus masto pieno produktų gamybai. Tačiau 1982 m. antimonopolinės taisyklės (jos turėjo apsaugoti nuo kelių įmonių dominavimo rinkoje) buvo pakeistos taip, kad labiau apsaugotų vartotojų gerovę, kuri, anot tyrimo autorių, buvo gana siaurai interpretuojama – vien kaip vartojimo kainų mažėjimas. Anot tyrimo autorių, tai sukėlė konsolidacijos bangą, kuri tęsiasi iki šiol.

Linas Agro 20 09 01

Ataskaitoje nurodoma, kad, investuotojams priklausančios korporacijos, pavyzdžiui, „Dean Food“, ilgainiui pradėjo supirkti konkurentus. Iki 2001 m. „Dean Food“ tapo antra pagal dydį JAV pieno gamintoja.

Pieno kooperatyvai ėjo panašiu keliu: stambieji kooperatyvai supirko smulkiuosius ir papildomai mokėjo nepriklausomiems pieno gamintojams, kad šie taptų kooperatyvo nariais. 1998 m. keturi dideli regioniniai kooperatyvai susijungė į „Dairy Farmers of America“ (DFA) ir išsiplėtė, įtraukdami į savo veiklą ir kitas pieno tiekimo grandis.

Tyrime teigiama, kad DFA, „Dean Food“ ir „Borden Dairy“ yra dominuojančios XXI amžiaus JAV pieno pramonės įmonės.

Anot autorių, pieno perdirbimo monopolizacija daugelį šeimos ūkių įtraukė į konsolidacijos ir perprodukcijos ciklą, nes perdirbėjai nustatė smulkesniems gamintojams tokias žalio pieno supirkimo kainas, kurios buvo mažesnės už savikainą.

Siekdami išgyventi, ūkininkai didino karvių skaičių ir gamybos mastą, kad sumažintų gamybos sąnaudas ir padidintų pieno tiekimą, o tuo metu pieno paklausa mažėjo.

Ūkininkų pastangos didinti gamybą siekiant didesnio produktyvumo ir didesnio pieno kiekio lėmė pieno perprodukciją. Dar prieš pandemiją, 2014–2019 m., šis perteklius nulėmė, kad žalio pieno supirkimo kainos krito 40 proc. Tai sukėlė tūkstančių mažų ūkių bankrotą.

„Prasidėjus pandemijai, didieji pieno pirkėjai, pavyzdžiui, restoranai ir mokyklos, užsidarė, o labai specializuoti pieno perdirbėjai ir nelanksčios tiekimo grandinės „užduso“, kai kuriems ūkininkams neliko nieko kito, kaip nutraukti veiklą“, pažymi tyrimo autoriai.

Jie taip pat teigia, kad nors pieno pramonė gavo iš valstybės 16 milijardų JAV dolerių paramą, tačiau šios lėšos buvo skirtos stambiesiems pieno ūkiams.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 20.05.14

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ar reikia riboti tiesiogines išmokas (nustatyti „lubas“)?
Orai