Prienų r. Ūkininkė Rasa Rasimaitė, proteste prie Žemės ūkio ministerijos kvietusi ministrą pagaliau pateikti atsakymus į jauniesiems žemdirbiams rūpimus klausimus, sako, kad labiausiai trukdo žemės ūkio politikos trumparegiškumas.

Mišriame (augalininkystės ir mėsinių galvijų) ūkyje Prienų r. kartu su tėvu besidarbuojanti R. Rasimaitė dar vadovauja ir žemės ūkio kooperatyvui. Nors gyveno ir Vilniuje, ir Vokietijoje, tačiau galiausiai savo gyvenamąja ir darbo vieta pasirinko kaimą.

Atsiradus galimybei prisijungti prie artimos tėvo vystytos veiklos, ji nedvejojo ir jau penkerius metus dirba tik čia.

Lapkričio viduryje R. Rasimaitė, kartu su ūkininku ir Kelmės r. ūkininkų sąjungos pirmininku Martynu Puidoku, protesto scenoje prašiusi ministro atsakymų aktualiais klausimais, sakė norinti, kad kaimas išlikų gyvas.

Anot jos, labai svarbu nemažinti kaimo, kuriame taip pat kuriamas verslas, ir ūkininkų (kaip verslininkų) konkurencingumo. „Čia galima sukurti darbo vietų, yra ką veikti. Bet kada galima dirbti iš namų tiesiog gyvenant kaime. Ir po 10 ar 20 metų kaimas neturėtų prarasti patrauklumo. Tai svarbu“, – sako R. Rasimaitė.

Aktyviai prisidėjusi prie neformalaus Žemdirbių organizacinio štabo judėjimo, ji sako, kad ir 2023-ieji bus aktyvūs. Jaunieji žemdirbiai neketina nuleisti rankų ir turi planų. „Tikriausiai dėl to ir atsidūriau ten – kad pasakyčiau garsiai tai, ką galvoja kiekvienas tyliai“, – apie protestą ir dalyvavimą štabo veikloje kalba ūkininkė. 

Stinga vienybės

R. Rasimaitės teigimu, labai svarbu jausti palaikymą ir būti tarp bendraminčių, suprasti, kad esi ne vienas, tačiau žemdirbių bendruomenėje ji pasigenda vienybės, pavyzdžiu laiko Lenkijos ūkininkus, kurie geba susitelkti.

Anot jos, formaliose žemdirbių savivaldos asociacijose yra susiskaldymo, nepasitikėjimo, stringa informacijos sklaida, ne visur žmonės buriami ir motyvuojami veikti kartu. Šiuo metu R. Rasimaitė nepriklauso jokiai formaliai žemdirbių savivaldai, nors nuolat girdi raginimų eiti ir ką nors keisti.

„Labai daug girdėjau pastabų ir komentarų, kad reikia eiti ir keisti, jeigu matai, jog nevyksta, bet kol kas manau, kad reikia padaryti vieną ar porą darbų iki galo, o ne stengtis visur ką nors keisti. Ir pati dar neturiu aiškios vizijos, kaip turėtų būti keičiama, dėl to neskubu ir nesiveržiu“, – sako R. Rasimaitė, pabrėžianti žemdirbių vienybės siekiamybę.

Nori kuo daugiau aiškumo

Moters teigimu, žemdirbius neramina tai, kad labai daug jiems aktualių politinių sprendimų ir reikalavimų popieriuje atrodo gražiai, tačiau įgyvendinti juos sudėtinga arba įmanoma tik turint ar įsigyjant tam tikrų priemonių. O tam turimų lėšų dažnai neužtenka.

„Popieriuje parašyta, kad reikia laikytis 3 m nuo melioracijos griovių, juos šienauti ir priežiūrėti. Viskas atrodo gražiai, bet kai pagalvoji, su kokia technika teks įtilpti į tuos metrus, neišdarkant pasėlių, tai tas popierinis variantas tampa sunkiai įmanomas. Ir taip galima detalizuoti daugybę momentų“, – kalba ūkininkė.

Pasak jos, itin sunku planuoti ūkio veiklą, kai priimami trumpalaikiai politiniai sprendimai. Pavyzdžiui, jau patvirtinus Strateginį planą sakoma, kad bus pakeitimų, tačiau visiškai neaišku, kada ir kokia kryptimi tai bus daroma.

„Pavasarį sėsime, tręšime, bet nežinome, kokias trąšų normas mums leis naudoti, nežinome, kaip bus su grioviais. Dirbame sezonais, bet gauname nurodymus ir nežinome, ar jie kitą sezoną dar galios.

Trumpalaikiai sprendimai, kai dirbi ūkyje, yra labai baisus dalykas, nes nežinai, kam ruoštis. Nežinai, ar tai, ką pasėjai šį rudenį, kitais metais nebus laikoma kenksminga, ne laiku ar per dideliame plote pasėta kultūra. Visi nori kuo daugiau aiškumo. Nežinia kelia labai didelį stresą, ypač laukiant sezono pradžios pavasarį“, – sako R. Rasimaitė.

Primindama kasmetines dramas dėl suartų pievų atkūrimo, ji svarsto, kur valdžia ir tarnautojai buvo anksčiau. Esą buvo akivaizdu, kad problema iškils, tačiau niekas neįspėjo, viską paliko ūkininkų valiai. Ieškodami ekonominės naudos, jie pievas suarė, ploto pasidarė per mažai ir staiga visi susizgribo. „Kodėl valdžia nieko nedarė anksčiau? Galėjo bausti, įspėti arba tiesiog su mumis kalbėtis“, – svarsto ūkininkė.

Kalbėdama apie ilgalaikės vizijos stoką ji pateikia dar vieną pavyzdį. „Darbus planuoji metus, investicijas – bent penkerius į priekį. Štai atsinaujinome, pirkome naują traktorių, bet gali būti, kad šiandien standartus atitinkantis dyzelinis traktorius po kelerių metų jau netiks arba reikės mokėti taršos mokesčius. Nežinia, kai reikia planuotis labai ilgam laikui, tikrai gąsdina ir sutrikdo visų ūkininkų darbą“, – problemas vardija R. Rasimaitė.

„Būsime griovių matuotojai“

Ūkininkė žemdirbių bendruomenės vienybės stygių laiko silpnybe, bet kantrybę įvardija kaip stiprybę. Juokauja, kad ir tai atėjo iš vargo: sukuriamos darbui nepalankios sąlygos, o ūkininkai sukanda dantis ir vis tiek įgyvendina reikalavimus, stengiasi padaryti geriausia.

Kantrybė leidžia įveikti ir tokius valdžios sprendimus, tačiau dažnu atveju pavyktų išvengti visai nereikalingo streso, jeigų jie būtų lengviau įgyvendinami ir naudingesni.

„Joks darbas nėra lengvas ir nereiškia, kad pinigai turi kristi iš dangaus, bet norint padaryti darbą iki galo, įgyvendinti projektą, tenka nueiti kryžiaus kelius ir priimti įsipareigojimus, kuriuos įgyvendinti sudėtinga“, – kalba ji.

Pasak R. Rasimaitės, ūkininkai nori dirbti, skirti laiko savišvietai, inovacijų paieškai ir taikymui ūkiuose, savivaldos veiklai, bet dabar, panašu, visą laisvą laiką teks skirti kitkam.

„Jei reikės įgyvendinti kiekvieną IKOK ir GAAB reikalavimą, tai mes nieko daugiau ir neveiksime. Matuosime metrus nuo griovių, skaičiuosime ir seksime, kitaip grės baudos. Biurokratinė našta sunki. O šiaip reikalingi esame daug kur – ir kelius žiemą nustumdyti, ir ką nors iš griovio ištraukti... Jei skaičiuosime metrus nuo pagriovių, tai ir būsime griovių matuotojai, o ne ūkininkai“, – kalba moteris.

Vis dėlto jaunoji ūkininkė nepraranda vilties, kad pokyčiai ateis, galbūt ūkininkų bendruomenę suburs jaunimas. Ji viliasi, kad pavyks rasti kalbą su įstatymų priėmėjais, o popieriai pagaliau priartės prie praktikos.