Naujoji ES paramos programa: dvarams ar šeimos ūkiams?
2013-09-02

Vilnius. Nors ir menkesnis šių metų grūdų derlius atgaivina kasmetinę problemą, kaip apsirūpinti vagonais ir kitais pajėgumais, pervežant naują derlių, o ypač - sklandų krovimą į laivus. Galima būtų džiaugtis, kad daug užauginame ir eksportuojame, bet žvelgiant į ateitį, pats laikas susirūpinti, ar taip jau viskas gerai.

Grūdus kaip žaliavą išvežame, iš šiaudų vis daugiau gaminame granulių, o atliekamus šiaudų ritinius stumdome į pašalius. Taip ūkininkaudamas kai kas ir praturtėjo, bet vien imdami iš dirvos, o nieko jai negrąžindami, iš tiesių apvaginėjame savo vaikus ir ateinančias kartas.

Po Nepriklausomybės atgavimo, grįžtant į rinkos ekonomiką, žemės ūkio mokslininkai, ekonomistai, o ir patys žemdirbiai kalbėjo, kad Lietuvos klimatas ir žemė palankiausia gyvulininkystei ir pienininkystei. Tikrovėje atsitiko, kad šios šakos vis labiau menksta, tuo metu augalininkystės ūkių daugėja ir jie plečiasi ne vien Suvalkijoje, bet ir mažiau derlingose Dzūkijos žemėse.

LYTAGRA 19 07 04 mob

Žemės ūkis yra remiamas, tačiau jeigu grūdus nori auginti dauguma, o gyvulininkyste užsiimti - ne, vadinasi, parama suplanuota ir skirstoma neteisingai, ją būtina keisti. Palyginę gyvulininkystės ir javų ūkius įdėto darbo ir kitų investicijų požiūriu, pamatysime, kad jų  pajamingumas skiriasi ne procentais, o kartais.

Tas netolygus rėmimas neatsirado per vienus metus. Iš pradžių, prieš stojant į ES, labai blogą pavyzdį parodė Vyriausybė, leidusi „pasiimti" perdirbėjams apie 90 proc. SAPARD lėšų, nors jos buvo skirtos ūkininkų ūkiams modernizuoti. Vėlesnės, 2004-2006 m. Bendrasis programavimo dokumentas ir 2007-2013 m. Kaimo plėtros programa buvo labai palankūs žemės ūkio bendrovėms (ŽŪB) ir stambesniems ūkininkams.

Pagal šias programas, investicinės paramos gavimui reikėjo kvalifikuotai paruošti verslo planus, o bankai reikalavo užstatui solidaus turto. Kadangi finansavimo eilutė paramai gauti buvo bendra visiems, todėl smulkesnieji konkurencinėje kovoje visuomet pralaimėdavo stambiesiems. Kartu reikia pastebėti, kad, nepaisant kvalifikuotai ir motyvuotai paruoštų verslo planų, labai daug ŽŪB bankrutavo, o jų vietoje, tarsi feniksai iš pelenų kilo, stambūs ūkininkai.

Sparčiai ūkių diferenciacijai padėjo ir egzistuojanti šešėlinė ekonomika, korupciniai ryšiai, atėję dar iš ankstesnių, posovietinių laikų. Taip anksčiau buvo sužlugdyti linų ūkiai ir visa linininkystė, rimtus išbandymus patyrė cukrinių runkelių augintojai. Klaidų ir piktnaudžiavimo nacionaline ir ES parama  sąrašą galima tęsti,bet didžiausia bėda yra tai, kad iš klaidų nesimokome ir jas vis kartojame.

Dabar rašoma ir derinama naujoji 2014-2020 m. Kaimo  plėtros programa.Yra gera proga ištaisyti anksčiau padarytas klaidas ir numatyti  kuo didesnę paramą smulkiems ir vidutiniams ūkiams. Ne mažiau svarbu numatyti saugiklius, kad programoje įrašytos tikslinės lėšos pasiektų numatytus ūkinius subjektus, o ne nuolatinius paramos gavėjus. Tai ko gero paskutinė dosni ES paramos programa ir paskutinė galimybė pasiekti, kad Lietuvos kaimo pagrindą sudarytų modernūs vidutiniai šeimos ūkiai. Jeigu praleisime šią progą, išsipildys nelinksmos, šviesaus atminimo prof. A. Stancevičiaus prognozės, kurios ne mažiau aktualios ir šiandien.

Tenka apgailestauti, kad 2007-2013 m. Kaimo plėtros programos autoriai neatsižvelgė į tai, ką A. Stancevičius ir kiti ne kartą rašė ir kalbėjo, t. y., kad Lietuvos kaime turi įsivyrauti vidutiniai šeimos ūkiai, o ne dvarai ir akcinės bendrovės. Ir tai nėra jokia nostalgija praeičiai ar pavydas, o nevienadienės kaimo ekonominės perspektyvos suvokimas. Jos esmė yra tai, kad mes negalime lygintis žemės derlingumu su Ukraina ar Rusija ar ištisus metus žaliuojančiomis pievomis Naujojoje Zelandijoje.

Mes negalime orientuotis į kiekybę, į ką orientuojasi mūsų grūdininkai, eksportuodami grūdus, bet savo žemės ūkį turime orientuoti į sveiką ir saugią produkciją, kuo gilesnį produkcijos perdirbimą (didesnę pridedamają vertę), gamindami sveiką maistą. Šį tikslą gali pasiekti tik vidutinis ūkininkas, nes jis visiškai kontroliuoja visą gamybą; kooperuoti ūkininkai įsipareigoja vieni kitiems ir vieni kitus savotiškai kontroliuoja. Tokia yra Baltijos regiono valstybių išbandyta praktika. Tuo tarpu kuo didesnis ūkis, tuo daugiau savininkas darbų  priežiūrą perduoda vadybininkams, specialistams, kad jie prižiūrėtų samdinius, kuriems galutinė produkto  kokybė ne taip ir rūpi.

Tų argumentų ir motyvų šeimos ūkio naudai yra daugiau. Ne veltui visos partijos ir vyriausybės pasižada remti šeimos ūkį. Šeimos ūkio pranašumą demonstruoja Lenkija, kuri su savo produkcija vis labiau įsitvirtina Vakarų Europos rinkose, o dabar džiaugiasi savo daržovių ir mėsos eksportu į Angliją, kuris kasmet didėja po 15 proc.

Mūsų eksportuotojai didžiuojasi, kad Rusijos rinkose lietuviai kartais lenkus nukonkuruoja. Galbūt pasitaiko ir taip, tačiau reikia lygiuotis į tuos, kurie orientuojasi į stabilią Vakarų rinką, nes Rusijoje galimas ekonominis nuosmukis, Rusija vis sieja ekonomiką su politika, Rusija, padedant Vakarų firmoms, gana sparčiai didina žemės ūkio produkcijos apimtis ir modernizuoja gamybą. Nepraeis ir 10 metų, kai Rusija taps solidžia grūdų eksportuotoja, o jų grūdų savikaina bus mažesnė nei Lietuvos ūkininkų, nes ten žemės našesnės, o degalai ir trąšos pigesni.

Greitai sukaks stojimo į ES dešimtmetis, o mes savo žemės ūkiui reikalaujame vis naujų išimčių. Už tų reikalavimų stovi kai kurios interesų grupės, o tai jau rimtas minusas Lietuvai kaip valstybei ES narei. Taip norima dar kartą pratęsti žemės ūkio paskirties žemės nepardavimą užsieniečiams, nors stojimo sutartyje numatytas tik venas pratęsimas. Suprantant, kad tai nerealu, jau organizuojamas naujas vajus, kad reikia keisti Lietuvos Konstituciją, kad žemė galėtų priklausyti tik Lietuvos piliečiams.

O juk Lietuvos žemę užsieniečiai iš Rytų ir Vakarų, kaip juridiniai asmenys, supirkinėja nesivaržydami ir per daug nesislapstydami, nors draudimas užsieniečiams pirkti žemę galioja. Šis informacinis triukšmas ir mitinginės laidos kaip tik naudingos visokio plauko spekuliantams žeme ir stambiesiems žemvaldžiams, norintiems dar labiau praplėsti savo dvarus. Tuo tarpu neteko matyti ar girdėti laidų apie tai, kaip pasidalinsime ES paramos milijardus per artimiausius septynerius metus. Išeina, kad ant kilimo vyksta „nuožmi kova" dėl žemės, o po kilimu dalijamasi pinigais.

Štai ŽŪB ruošiasi teistis su Lietuva dėl moduliacijos principo pritaikymo. Ši moduliacija -  jokia naujovė ES šalyse, kai stambiausiems ūkiams, gaunantiems didžiausią paramą, pasiekus tam tikrą išmokų dydį, jos pradedamos riboti. Šitie ES taikomi principai buvo žinomi ir Lietuvos stambiesiems ūkininkams ir žemės ūkio bendrovėms, bet jų taikymas vis atsidėliojo. Bet jeigu Europos senbuvės supranta, kad kaimo ateitis yra ne dvarai ir žemvaldžiai, o kooperuoti šeimos ūkiai, tai kodėl Lietuvoje turėtų būti priešingai?

Žemės ūkio bendrovė ruošiasi prisiteisti iš Lietuvos valstybės negautą paramos dalį, kuri susidarė pritaikius moduliaciją. Teismui tiktų pateikti visus duomenis, kiek, kokie ūkiai gavo ES ir nacionalinės paramos, apibendrinti, kiek jos gavo 2 proc. Lietuvos stambiųjų žemvaldžių ir 98 proc. smulkiųjų žemdirbių, o Vyriausybė iš to turėtų padarytų atitinkamas išvadas.

Labai atidžiai perskaičiau XVI-osios Vyriausybės programos dalį, skirtą žemės ūkiui „Konkurencingas žemės ūkis ir įvairiapusė kaimo plėtra". Ten iš esmės, kaip ir ankstesnių Vyriausybių programose, numatyta parama konkurencingiems ūkiams, gaminantiems aukštos kokybės sveiką ir saugią produkciją. Numatyta paremti vidutinio dydžio prekinius šeimos ūkius, smulkių ūkių kooperaciją, kad jie galėtų pasinaudoti modernia, valstybės dotuojama technika, remiamas smulkaus bei vidutinio verslo kūrimasis kaime. Stambūs ūkiai programoje neminimi, o iš prioritetinių žemės ūkio šakų minimas gyvulininkystės vystymas nenašiose žemėse.

Galima ginčytis dėl vieno ar kito Vyriausybės programoje įrašyto punkto ar teiginio, bet jeigu į 2014-2020 m. Kaimo plėtros programą bus perkeltos į Vyriausybės programą įrašytos nuostatos, tai bus didelis žingsnis į priekį, keičiant iki šiol buvusią protekcionistinę ES paramos paskirstymo tvarką. Svarbu tik, kad kiekvienam ūkio tipui, specializacijai, atsižvelgiant į žemės našumą ir t. t., atsirastų konkreti investicinė parama, kurios pagrindu būtų ruošiamos paramos realizacijos programos ir kad į tas programos eilutes negalėtų kėsintis nuolatiniai paramos gavėjai.

Situaciją dėl esminės paramos smulkiesiems komplikuoja  tai, kad Žemės ūkio rūmai, kurie turėtų atstovauti visiems žemdirbiams, labai pesimistiškai vertina smulkiujų galimybes, nes jie neturi patikimo užstato banke ir negauna paskolų. Be abejo, stambiesiems bankams žemės ūkio paskirties žemė kaip užstatas yra nepatraukli, bet turėtume išnaudoti kredito unijas, Valstybės žemės fondą, Paskolų garantijų fondą, konsoliduoti jų galimybes ir išnaudoti visas finansinės inžinerijos galimybes.

Reikia išnaudoti ir smulkiojo ūkio kooperaciją modernios technikos panaudai, kaip tai įrašyta Vyriausybės programoje. Svarbu nenuleisti rankų, išbandyti visas priemones, nes dvarai yra naudingi tik dvarininkams, bet ne Lietuvai ir Lietuvos žemdirbiams. Beje, kuo greičiau savo kalbose, raštuose ir programose pradėsime skirti žemvaldį nuo žemdirbio, tuo pastarajam ir mums visiems bus geriau.

Iki šiol mums nepavyko taip paskirstyti išmokas ir kitus paramos teikimo elementus, kad pajamos iš ūkio daugiausia priklausytų nuo įdėto darbo, inovacijų, kad kompensacijos nekliūtų už smulkmenų. Todėl neužtenka makro lygiu parašyti gerą paramos programą; būtina, kad atskirų Vyriausybės priemonių ir galimybių remti ūkininką adekvačiai įdėtam darbui ir tinkamai kompensuoti įdėtas investicijas.

Sąlygos pasukti Lietuvos žemės ūkį europine linkme yra palankiausios. Šios Vyriausybės koalicijos partneriai vienaip ar kitaip dalyvavo ankstesnių ES paramos programų rengime, todėl turi patyrimą, kaip veikia interesų grupės ir kaip išvengti lobistų įtakos.

Naujas 2014-2020 m. programavimo periodas, tiksliau jo paruošimas ir tvirtinimas, beveik sutampa su naujos Vyriausybės atėjimu. Vyriausybės programa deklaruoja paramą vidutiniam  šeimos ūkiui, ką iš esmės deklaravo ir visos ankstesnės Vyriausybės. Todėl opozicija tegali reikalauti preciziškai laikytis Vyriausybės programos ir tai, kas joje parašyta, kad būtų perkelta į 2014-2020 m. Kaimo plėtros programą.

Jeigu Vyriausybė ir Žemės ūkio ministerija dirbs stabiliai bei vykdys tai, ką pažadėjo savo programoje, ji dar turės galimybę pati įgyvendinti naujus paramos teikimo principus ir tuo užkariauti tų 98 proc. žemdirbių simpatijas.

Edvardas RAUGALAS

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ką svarbiausio turėtų nuveikti ministras A. Palionis?
Orai