Vilnius. Šalies žemės ūkio laukia naujas ES finansinis laikotarpis, tebegaliojančios žaliojo kurso ambicijos ir augantys reikalavimai. Kokį kelią rinksis Lietuvos ūkininkų sąjunga, kokios transformacijos būtinos, o kur glūdi stiprybės?

Kokia naujojo ūkininkų bendruomenės vadovo vizija, kai šiame sektoriuje krizė keičia krizę? Apie tai kalbamės su naujuoju Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) pirmininku Gedu Špakausku.

Esate pasakojęs, kad kai teko priimti sprendimą, ar toliau dirbti samdomą darbą ir bandyti laviruoti, ar tiesiog susikoncentruoti į ūkį, apsisprendėte greitai. Vėliau ne tik aktyviai įsitraukėte į LŪS veiklą, bet ir tapote vicepirmininku, o dabar žengėte dar vieną žingsnį aukštyn. Ar buvo dvejonių?

Tikriausiai viskas įvyko natūraliai. Niekas manęs nepaskatino įsitraukti į LŪS veiklą. Tiesiog pajutau, kad ne sezono metu turiu laisvo laiko, o pradėjęs gilintis pamačiau, kad žemės ūkyje yra tam tikrų problemų. Pastebėjau galbūt ir didžiausią jų – ūkininkams stigo vieningumo. Visi po vieną bandėme spręsti problemas, o tai buvo sunku. Taip natūraliai įsitraukiau į LŪS veiklą, o vėliau po truputį kilau tais laiptais.

Raimundas Juknevičius dar prieš porą metų užsiminė, kad mato mane pirmininko pareigose, bet aš tos minties kračiausi. Atrodė, kad nesusitvarkysiu, o tokios pareigos – per aukštos. Kračiausi tos minties ir sakiau, kad tikrai atsiras naujų lyderių ir viskas susidėlios savaime. Bet aplinkybės susiklostė taip, kad man, kaip vicepirmininkui, teko prisiimti daugiau įsipareigojimų, visur dalyvauti. Kartu plėtėsi akiratis, atsirado gebėjimas skaityti tarp eilučių.

Kai Raimundui aplinkybės susidėliojo taip, kad jis pradėjo galvoti apie pasitraukimą, natūraliai dingo ir baimė prisiimti atsakomybę. Niekas manęs neįkalbinėjo – tiesiog pamačiau, kad atėjo laikas, aplinkui susibūrė kolegų, bendraminčių ratas. Šalies žemės ūkio laukia naujas ES finansinis laikotarpis, tebegaliojančios žaliojo kurso ambicijos ir augantys reikalavimai.

Eiti vienam ir daryti naudingus darbus visuomenei būtų sudėtinga. Reikia pripažinti, kad tai yra papildoma veikla, o pagrindinė išlieka žemės ūkis. Nors ir gali sustyguoti procesus, visiškai palikti ūkio neįmanoma – privalai jame dalyvauti. Todėl labai reikalingas komandos, norinčios padėti ir dirbti kartu, palaikymas. Kai susideda visa ši dėlionė, atsiranda ir noras, nes matai, kur galima kažką pakeisti, patobulinti pačią organizaciją.

Pabrėžiate, kad LŪS yra tvirta komanda. Greta to, kokias dar šiandien įžvelgiate sąjungos stiprybes, ką norite keisti? Kokia jūsų vizija?

Didžiausia mūsų stiprybė – esame gausiausia tikrų ūkininkų sąjunga. Tai lengva įvertinti, nes mūsų nariai moka nario mokestį, o ne tik egzistuoja sąrašuose. Tokių egzistuojančių narių galima turėti ir 10 ar 20 tūkst., mes dabar turime apie 5 tūkst. tikrų LŪS narių.

Sąjunga turi aiškią struktūrą: yra kiekvieno rajono pirmininkas, valdybos. Turime didelę dirbančių žmonių komandą, atsakomybės yra perleistos į rajonus. Mūsų organizacija tikrai didelė, tačiau tai kelia ir iššūkių: kaip visa tai teisingai suvaldyti, kaip parodyti dėmesį kiekvienam rajonui, kiekvienam nariui. Tai labai svarbu. Čia matau tobulintinų dalykų. Svarbu, kad būtų kuo mažiau informacijos vakuumo tarp LŪS vadovybės, rajono pirmininko ir kiekvieno mūsų nario. Tai matau kaip silpnąją grandį, tačiau didelėje struktūroje viską teisingai sustyguoti nėra paprasta. Turiu minčių ir pasvarstymų, kaip šiuos procesus būtų galima patobulinti.

Dar viena stiprybė – komanda jau nėra naujokė, esame žinomi ir tarp ūkininkų, ir tarp valdžios atstovų. Įvairiausiuose protestuose pasižymėjome kaip kultūringa bendruomenė, su kuria galima sėstis prie vieno stalo, šnekėtis ir ieškoti geriausių sprendimų žemės ūkiui ir Lietuvai. Prie stipriųjų pusių priskirčiau ir tarptautinį atstovavimą, aktyvų dalyvavimą Europos skėtinių organizacijų veikloje. Taip gauname pačią šviežiausią informaciją apie tai, kas vyksta, kokie dokumentai rengiami Europos Komisijos – juk nuo ten viskas ir prasideda.

Ką reikėtų sustiprinti? Manau, viešuosius ryšius ir informacijos sklaidą visuomenei apie tai, kaip mes atrodome, kas yra tie ūkininkai. Miesto žmonėms vis dar sunku suprasti, kuo ūkininkai gyvena, dar gausu mitų apie mus. Mano tikslas – kad organizacijoje po truputį vyktų evoliucija. Norėčiau, kad man pasitraukus iš šių pareigų, jau būtų įvykusios reikiamos transformacijos, o kitas pirmininkas galėtų dar lengviau tęsti pradėtus darbus.

Žvelgiant į šalies žemės ūkį, kas daugiausia kelia rūpesčių, o kas teikia vilties?

Tvyro nesibaigiančios krizės jausmas. Prasidėjęs karas Ukrainoje supurtė ir, atrodo, iš šios krizės mes vis dar neišlipame. Statistika labai paprasta – kasmet ūkininkų skaičius mažėja ir toliau mažės, mes to nebesustabdysime. Ūkininkų pajamos mažėja, ūkiai stambėja, bet šie procesai vyksta per greitai, nors turėtų klostytis natūraliai: su kartų kaita turėtų atsirasti galimybės jaunesniems ūkiams augti, sustiprėti, išlikti rinkoje.

Vienas neramiausių dalykų – ES žalioji politika, kuri mums kainuoja brangiai, todėl konkuruoti pasaulyje tapo tikrai sudėtinga. Nerimą kelia rinkų bangavimas, sutampantys pikai, trąšų ir degalų krizė. Prie viso to prisideda žaliasis kursas bei naujas, pasikeitusios finansinės struktūros paramos laikotarpis. Taip pat baugina tendencija, kad kiekvienais metais reikia vis didesnio ploto ir daugiau dirbamų hektarų, kad ūkininkas su šeima galėtų oriai pragyventi.

Vilties teikia tik tikėjimas, kad situacija pasitaisys. Ūkininkai myli savo darbą ir juo nesiskundžia, apskritai mato prasmę dirbti. Gal kartais viskas atrodo tarsi vaikystės strateginiame žaidime, kur gali nuolat augti, tobulėti. Žemės ūkyje taip pat jaučiu savotišką azartą: net jei šie metai prasti, galvoju, ką galėčiau patobulinti, ką geresnio pastatyti, nupirkti, tikėdamasis, kad kiti metai bus geresni. Šis judėjimas į priekį teikia vilčių, nors galų gale ūkininkai vis tiek atsimuša į realybės sieną.

Organizacijose, tokiose kaip LŪS, nuolat ieškome sprendimų, galimybių, kaip palengvinti situaciją. Visokių krizių buvo ir bus, bet buvimas bendruomenėje suteikia vilties ir palaikymo. Supranti, kad nesi vienas – gali apie tas pačias problemas pasikalbėti su kitais, o gal kas nors pasiūlys visiškai naujų minčių.

Visą interviu skaitykite čia – birželio mėn. žurnale „Mano ūkis“.