Kaunas. Grūdininkystės sektoriuje vyraujant neapibrėžtumui dėl žemų supirkimo kainų, „Swedbank“ Žemės ūkio verslo finansavimo grupės vadovas Paulius Liubancas sako, kad jos panašiame lygyje gali išsilaikyti ir kitąmet.

Su P. Liubancu kalbamės apie grūdų rinkos situaciją, galimus kainų pokyčių scenarijus ir ūkių perspektyvas.

Grūdininkystės sektoriuje – niūrios nuotaikos dėl žemų grūdų supirkimo kainų. Kuris veiksnys šiai situacijai galėjo būti lemiamas?

Vienas iš pagrindinių veiksnių, lėmusių žemesnes grūdų supirkimo kainas, yra išaugusi pasiūla pasaulinėje rinkoje. Pastaraisiais metais daugelyje pagrindinių grūdus auginančių regionų fiksuotas geras derlius, dėl to reikšmingai padidėjo atsargos.

Tiek kviečių, tiek rapsų rezervai 2025 m. Europoje išaugo daugiau nei penktadaliu. Metų pabaigoje rapsų atsargos siekė apie 285 mln. t, kviečių – apie 105 mln. tonų. Tai aukščiausi rodikliai nuo 2018 m., o panašaus lygio avižų atsargos paskutinį kartą fiksuotos dar 2013 metais.

Papildomą spaudimą kainoms daro ir sumažėjusi paklausa iš tokių didžiųjų importuotojų, kaip Kinija, Egiptas ar Indonezija. Šios šalys dalį poreikio dengia anksčiau sukauptomis atsargomis arba riboja pirkimus dėl prastėjančios finansinės padėties.

Kokie scenarijai grūdų supirkimo kainas galėtų staiga kilstelėti į viršų? Ar tie scenarijai dabartinėmis aplinkybėmis įmanomi?

Didžiausios rizikos, galinčios lemti staigesnį kainų augimą, siejamos su klimato kaita ir ekstremaliais gamtos reiškiniais: sausromis, potvyniais ar kitais nepalankiais orais, galinčiais reikšmingai sumažinti būsimą derlių.

Taip pat svarbiu veiksniu išlieka geopolitinė situacija – didėjanti įtampa ar nauji sankcijų paketai gali sutrikdyti tiekimo grandines ir laikinai kilstelėti kainas.

Vis dėlto, nors šie scenarijai teoriškai įmanomi, šiuo metu rinka juos vertina kaip rizikas, o ne bazinį scenarijų.

Kaip dabartinė grūdų kainų rinkos situacija gali veikti ūkių konkurencingumą? Ar gali kilti bankrotų grėsmė? 

Lietuvos ūkininkai susiduria su panašiais iššūkiais, kaip ir kiti Europos Sąjungos grūdininkai, nes jų produkcija konkuruoja pasaulinėje rinkoje. Esant aukštai savikainai, galimybės didinti pardavimo kainas yra ribotos, todėl spaudimas pelningumui išlieka.

Tiesa, ūkių situacija skiriasi. Didesni dažnai turi daugiau galimybių didinti veiklos efektyvumą: investuoti į modernią ir našesnę techniką, taikyti precizinę žemdirbystę, atlikti dirvožemio tyrimus ir tiksliai naudoti trąšas. Tai leidžia mažinti savikainą ir didinti konkurencingumą.

Smulkesnių ūkių galimybės efektyvinti veiklą dažnai yra ribotos, be to, jie paprastai turi mažesnius finansinius rezervus. Jei kainų žirklės tarp supirkimo kainų ir savikainos išliks ilgesnį laiką, tikėtina, kad spartės ūkių konsolidacijos procesas – dalis smulkesnių ūkių pasitrauks iš veiklos ir perleis dirbamą žemę stambesniems ūkiams.

Kokios artimiausios grūdų kainų rinkos prognozės?

Žvelgiant į ateities sandorius Europos rinkoje, kainų perspektyvos priklauso nuo konkrečios grūdinės kultūros. Kviečių rinkoje artimiausiais mėnesiais reikšmingų kainų svyravimų nenumatoma, tačiau nedidelis – 2–3 proc. – kainų augimas prognozuojamas antroje metų pusėje. Panaši situacija stebima ir kukurūzų rinkoje – artimiausiu laikotarpiu kainos turėtų išlikti stabilios ir siekti apie 190 Eur/t, o nuosaikus augimas galimas metų pabaigoje ar kitais metais. Tuomet, tikėtina, kainos gali perlipti ir 200 Eur/t.

Rapsų kaina šiuo metu laikosi apie 480 Eur/t, tačiau rinkos tendencijos rodo, kad ji galėtų sumažėti iki maždaug 460 Eur/t.

Verta pabrėžti, kad metų pradžioje kainos buvo gerokai aukštesnės, tačiau nuo dabartinio lygio vyraujančios prognozės labiau įspėja apie galimą kainų kritimą, o ne augimą.

Kiek laiko žemos grūdų supirkimo kainos dar gali laikytis?

Pagal dabartinius rinkos lūkesčius, grūdų supirkimo kainos panašiame lygyje gali išlikti ir ateinančiais metais. Vis dėlto, verta pažymėti, kad dabartinės kainos yra aukštesnės nei 2019–2020 m. ir vis dar šiek tiek viršija ilgalaikį istorinį vidurkį.

Ūkininkų išlaidos taip pat viršija visus ilgalaikius vidurkius. Ar tokiomis sąlygomis išvis galima kalbėti apie pelningumą?

Ūkininkų pelningumas pastaruoju metu sumažėjo, ypač tai akivaizdu mažiau efektyviuose ūkiuose. Ūkiai, kurie dirba efektyviai (naudoja modernią techniką, trąšas naudoja tik ten, kur jos duoda didžiausią grąžą) vis dar geba išlaikyti priimtiną pelningumo lygį.

Vis dėlto net ir tokių ūkių pelningumas šiuo metu nepasiekia istorinių vidurkių, o tai verčia ūkininkus vis dažniau svarstyti apie naujas investicijas ir jų atsiperkamumą.

Nemažai ūkininkų iki šiol nėra pardavę didelės dalies grūdų. Ar tai išmintinga strategija? Ką jiems patartumėte?

Smulkesni grūdų ūkiai didžiąją dalį derliaus jau yra pardavę, o gautas lėšas panaudojo einamiesiems įsipareigojimams padengti. Dalis stambesnių ūkių renkasi strategiją dalį derliaus parduoti pavasario mėnesiais, tikėdamiesi palankesnių kainų.

Ar sprendimas laikyti derlių ir parduoti jį vėliau bus sėkmingas, įvertinti sudėtinga, nes grūdų rinkose išlieka daug neapibrėžtumo veiksnių, galinčių lemti kainų svyravimus.

Banko požiūriu ūkininkams rekomenduojama detaliai vertinti savo kaštus, apskaičiuoti būsimo derliaus savikainą ir dalį produkcijos realizuoti iš anksto, sudarant pirkimo–pardavimo sutartis. Tai leidžia užsitikrinti planuojamą pelningumą ir sumažinti spekuliacines rizikas, susijusias su grūdų kainų svyravimais.