Trumposios maisto grandinės – galimybė, o ne iššūkis
2020-12-15
VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo vystymosi tyrimų instituto prof. Vilma Atkočiūnienė

Akademija (Kauno r.). Mažuose ūkiuose pagamintų produktų kelias iki vartotojo nėra lengvas. Kaip panaudoti trumpąsias maisto grandines, kad tai suteiktų naujų galimybių smulkiems ūkiams?

Atsakymus į šiuos klausimus bandyta pateikti nuotolinėje Europos inovacijų partnerystės (EIP) veiklos grupės spaudos konferencijoje „Trumposios maisto tiekimo grandinės – žmogaus sveikatai ir tvariai aplinkai“. Atliktų tyrimų duomenimis ir išvadomis, taip pat įžvalgomis dalijosi VDU Žemės ūkio akademijos, verslo, ūkininkų atstovai. 

VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto Verslo ir kaimo vystymosi tyrimų instituto profesorė Vilma Atkočiūnienė su 9 partneriais dalyvauja EIP veiklos grupėje „Innofood Hub“, kuri vykdo biologiškai vertingų produktų trumpųjų maisto tiekimo grandinių (TMTG) valdymo ir vietos rinkų plėtros projektą.

Linas agro mob 21 06 04

Svarbiausi klausimai, į kuriuos tyrėjai ieško atsakymų, kaip tarpusavyje susijusios TMTG ir vietos maisto sistemos (VMS), kokių tipų TMTG funkcionuoja Lietuvoje ir kodėl vietos biologiškai vertingi produktai gali būti žaliųjų ir viešųjų sutarčių dalimi? Kaip atverti rinkas vietos produktams?

Maži ir vidutiniai ūkiai neatpažįsta savo konkurencinių pranašumų

Pasak profesorės, didinti regione pagamintų ir suvartotų maisto produktų dalį reikia dėl įvairių priežasčių: žmogaus sveikatos, aplinkos tausojimo, gamintojų darbo vietų.

„Tačiau atsikovoti importo produktų užimtą rinkos dalį patys žemdirbiai nėra pajėgūs, o savaime šis procesas nevyks, todėl svarbu mobilizuoti suinteresuotus veikėjus, kad, taikydami paveikius metodus, padėtų ūkininkams novatoriškai ūkininkauti ir patekti į vietos rinkas“, - teigė V. Atkočiūnienė.

Organizuoti TMTG ir VMS nėra paprasta. TMTG yra daugiau privatus reikalas, priklausantis nuo ūkių pasirinktos plėtros strategijos, ūkininko žinių ir kompetencijos. VMS – daugiau viešas reikalas, priklausantis nuo viešojo, privataus ir pilietinio sektoriaus partnerystės, suinteresuotųjų žinių ir kompetencijos, teisinės ir politinės aplinkos palankumo.

„Siauras vietos maisto produktų asortimentas, menka pasiūla ir aukšta savikaina rodo tvarių ekonominių nišų stoką kaimo ir miesto vietovėse, menką ūkininkų verslumo lygį, o organizuojančių viešąjį maitinimą – menką supratimą apie vietos ekonomiką.

Be to, maži ir vidutiniai ūkiai neatpažįsta savo konkurencinių pranašumų ir tik nedidelė dalis pasirenka TMTG organizavimo strategiją“, – aiškino profesorė, pridūrusi, kad ūkininkams, turintiems ribotus gamybos išteklius, gyvybiškai svarbu pereiti prie vertingesnių žemės ūkio kultūrų, įsitvirtinti naujose rinkos nišose, rinktis verslo modelius ir strategijas, kurios leistų sumažinti smulkiems ir vidutiniams ūkiams pražūtingą globalios konkurencijos poveikį.

Anot prof. V. Atkočiūnienės, mūsų šalies žemės ūkis priklauso nuo importo, ypač nuo galutinių augalininkystės ir gyvulininkystės produktų: „Su tyrėjais, ūkininkais, konsultantais kalbame, jog labai svarbu atverti rinkas vietos produktams ir viešieji pirkimai tam labai padėtų. Tai būtų viena iš priemonių. Bet pats rinkų atvėrimas yra kompleksinis procesas.“

„Nuo lauko iki stalo“ vertės grandinėje pagrindines veiklas vykdo kooperuoti arba pavieniai ūkininkai, tačiau, mokslininkės pastebėjimu, pagalbinės jų priemonės funkcionuoja silpnai, tai pasakytina apie infrastruktūrą, visuotinį švietimą: „Regionuose vietos valdžia turi kurti maisto ir maitinimo strategiją, darnią maisto sistemą, ir tai turi būti priimama ne kaip iššūkis, o kaip galimybė.“

Pristatydama vietos maisto sistemas, V. Atkočiūnienė teigė, kad VMS galėtų kurti maisto bendrystės erdves ar centrus, didžiausią dėmesį skiriant šviežių vietos produktų rinkodarai, taip pat padėtų ūkininkams tiekti produktus įvairioms vartotojų grupėms. Dažnai šie centrai vykdo pirminio produkto paruošimo prekybai darbus. Tai turėtų būti kaimo vietovėse ar kitose geografiškai palankiose vietovėse.

„Kai tokių centrų įkūrėjai ir dalininkai yra vietos ūkininkai, galima pasiekti geresnės kokybės ir būti labiau draugiškais aplinkai“, - kalbėjo profesorė.   

O TMTG socialinė nauda ir poveikis, pasak jos, didžiulis. Pirmiausia, mažina žalingą poveikį žmogui ir aplinkai, nes skatina biologiškai vertingų maisto produktų pardavimą per daug nuo gamybos ūkio nenutolusioje teritorijoje, taip mažėja transportavimo kaštai, anglies dvideginio teršalų, elektros energijos suvartojimas.

Mažinami dirvožemio biodegradacijos procesai, didžioji dalis tiesiogiai parduodamų produktų yra iš ekstensyvios, ekologinės, biodinaminės gamybos principus taikančių ūkininkų ir šeimos ūkių. Be to, ūkiai, kurie užsiima uogų perdirbimu, dalį produktų gamina be atliekų, išspaudose ir lapuose esančias biologiškai aktyvias vertingas medžiagas panaudodami naujų, aukštesnės vertės produktų kūrimui. Pavyzdžiui, 5 t šaltalankių šakelių ir lapelių perdirbimas per metus duoda 35 tūkst. Eur papildomų pajamų.

„Taigi, norint atverti rinkas, reikia nuolatinės komunikacijos ir švietimo, didinti vietinių produktų pardavimo vietų skaičių ir įvairinti pardavimo būdus. Plėsti produktų, ypač biologiškai aktyvių, asortimentą, skatinti ūkininkus daugiau produkcijos perdirbti, ugdyti vartotojų poreikį pereiti nuo įvežtinių prie vietos gamybos produktų. Kurti ir organizuoti VMS pagal partnerystės principus, maisto ir maitinimo strategijas regionuose“, - reziumavo prof. V. Atkočiūnienė.

Būtina skatinti viešąjį sektorių pirkti vietinius žemės ūkio produktus

Pasak VDU Žemės ūkio akademijos Bioekonomikos plėtros fakulteto docentės Ilonos Kiaušienės, pastebimos tendencijos, kad vartotojai pastaruoju metu labiau pirmenybę teikia šviežiems produktams, todėl pradeda bendradarbiauti su gamintojais, tampa svarbus jų glaudus ryšys.

Vis dėlto problemų dar daug: trūksta vartotojų pasitikėjimo ūkininkais, žemės ūkio veiklai didelę įtaką daro klimato kaita, smulkiųjų ūkininkų veikla mažiau pelninga, jie susiduria su didele konkurencija, jiems sunkiau parduoti savo produkciją. Be to, teigė mokslininkė, ūkininkai nėra linkę bendradarbiauti, nesujungia savo turimų išteklių: „Tai lemia, kad ne visi vartotojų poreikiai vietos rinkoje užaugintiems ir pagamintiems produktams yra tenkinami, o kai kurių gamyba ūkiuose netgi mažėja.“

Daugiau negu reikia vietos rinkai pagaminama grūdų, bulvių, pieno ir jo produktų, tačiau vaisių, uogų, daržovių užauginama nepakankamai. „Norint pasiekti proveržį daržovių ir vaisių sektoriuje, reikia ne tik stiprinti žmonių nuostatas dėl sveikos mitybos, bet ir skatinti viešojo sektoriaus įstaigų apsirūpinimą vietiniais žemės ūkio produktais. Tokiu būdu galima didinti pardavimus vietos rinkoje, plėtoti TMTG ir kurti VMS“, - apibendrino I. Kiaušienė.  

Jos kolegė doc. Gintarė Vaznonienė dalijosi EIP veiklos grupės atliktos internetinės apklausos apie gyventojų ypatumus perkant maisto produktus rezultatus. Apklausoje dalyvavo 389 žmonės. 56 proc. respondentų atsakė, kad prioritetą teikia Lietuvos gamintojų produkcijai, 49 proc. nurodė, kad visada perka vietos gamintojų produkciją. Ne savo šalyje pagamintus produktus renkasi 21 proc. apklaustųjų. „Taigi, nemaža dalis respondentų nėra linkę teikti pirmenybės Lietuvos ar savo regiono ūkininkų pagamintai produkcijai“, - daro išvadą G. Vaznonienė.

Mokslininkė šią problemą siūlo spręsti didinant žemės ūkio veiklos patrauklumą, stiprinant ūkininkų derybinę galią rinkoje, skatinti vietiniais žemės ūkio ir maisto produktais apsirūpinti viešąjį sektorių.

Prof. V. Atkočiūnienė pastebėjo, kad trūksta ir asortimento, kuris priklauso tik nuo ūkininko veiklos strategijos. Labai stipriai TMTG vystymąsi riboja ir išteklių trūkumas – pradedant žemės ūkio naudmenomis. „Labai svarbu, kad politika keistųsi ir skatintų ne pirminę žemės ūkio gamybą ir ne monokultūras, bet įvairių ir biologiškai aktyvių kultūrų auginimą“, - pabrėžė profesorė.

Kanapių augintojų, perdirbėjų ir verslo inovatorių asociacijos direktorius Rimantas Čiūtas atkreipė dėmesį, kad, bandant įtraukti smulkiuosius ūkius į vietos rinką, susiduriama su bėda: „Reikia koncentruoti pasiūlą, o tai galima padaryti per maisto bendrystės centrų kūrimą. Jiems sukurti reikia ne tik geros vietos valdžios valios, bet ir lėšų. Apie tai nuolat kalbame, sakome valdžiai, dabar dėkingas laikotarpis, nes programuojamas naujasis BŽŪP laikotarpis ir per vietos veiklos grupes galima realizuoti stambius infrastruktūrinius objektus.“

Tačiau ar „Leader“ programoje tai bus numatyta, klausimas kol kas atviras.

MŪ inf.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip įvertintumėte savo ūkį tvarumo požiūriu?
Orai