Sodybas lankantys Trys Karaliai linki gerovės
2020-01-06

Kaunas. Trijų Karalių diena, sausio 6-oji, šiuo metu labiau žinoma kaip kalėdinio laikotarpio vaikštynių riba. Tačiau etninėje tradicijoje tai ir mūsų kilimo į šviesą, įveikus patį tamsiausią laikotarpį, metas.

Astronomiškai tai – saulės „stovėjimo“ arba solsticijos (lot. solstitium) pabaiga, kai dienos trukmė beveik 2 savaites nesikeitė ir saulė virš horizonto keliavo vis tą patį trumpiausią kelią. Ši diena dar vadinta Krikštais, Atarašais, kai iš sodybų išprašomos vėlės.

Senas paprotys kalėdoti, kaip knygoje „Lietuvių kalendorinės šventės“ rašo Birutė Imbrasienė, būdingas ne vien lietuviams, bet ir daugeliui Europos tautų. Kalėdojimo prasmė – pasveikinti su šventėmis, perteikti laimės, gero derliaus, sveikatos, gausos linkėjimus, drauge lankomuosius palinksminti ir patiems pasilinksminti, pavaidinti, sukurti aplinkoje džiugią nuotaiką.

Įvairių autorių liaudies papročių tyrinėjimuose minima, kaip pakiemiui linkėdami geros kloties vaikščiojo personažai, pavyzdžiui, persirengę lokiu, arkliu, gerve, ožiu, žydu. Per amžius išblėso šių kalėdinių kaukių supratimas, tačiau galima spėti, kad taip vaizduotos mūsų žmogiškosios savybės.

Aplankydavo kiekvieną sodybą

 „Viena tokių kalėdotojų grupių, aiškiai susiformavusi veikiant bažnytinei tradicijai ir eidavusi per kaimus tiktai per šią, paskutinę kalėdinio laikotarpio šventę, buvo vadinamieji Trys Karaliai.

Šioje grupėje būdavo vieni vyrai. Du baltieji „karaliai“ ir vienas „negras“ (išsitepęs veidą suodžiais) su aukštomis blizgančio popieriaus kepurėmis, apsisiautę baltomis skraistėmis; „velnias“, išsisuodinęs veidą, su ragais ir uodega, „smertis“ (giltinė) su dalgiu ir svarstyklėmis geriems ir blogiems darbams sverti, – pažymi B. Imbrasienė. – Grupę lydėdavo pora vyrų –vienas iš jų nešinas aukštai ant karties iškelta „žvaigžde“ – išskobtame buroke įstatyta žvake, antras – krepšiu dovanoms dėti.

„Karaliai“ aplankydavo kiekvieną sodybą, čia pagiedodavo ir padainuodavo kalėdinių dainų, „velnias“ su „smertimi“ krėsdavo įvairius pokštus.“

Namų, kuriuose lankydavosi, šeimininkė Karalius apdovanodavo lašinių, sūrio gabalėliu, kiaušiniais, pyrago kampeliu, o šeimininkas, jei turėjo, vaišindavo alumi.

Svarbiausia vis dėlto buvo ne vaišės, ne kokios nors dovanos, o aplankymas, pasveikinimas. Praeityje daugiausia dėmesio buvo skiriama jaunimui, merginoms. Juk po šių švenčių prasidėdavo ir piršlybų metas.

Jau XVI a. Volfenbiutelio postilėje minima, kad žmonės, iš bažnyčios parsinešę šventintos kreidos ar anglies iš švento laužo, virš durų staktų užrašo raides K M B su kryžiukais tarp jų. Tai Evangelijoje minimų trijų išminčių – Kasparo, Melchioro (Merkelio) ir Baltazaro, – atėjusių iš Rytų šalies į Jeruzalę aplankyti gimusio Kristaus, vardų pirmosios raidės.

Šie trys išminčiai, radę kūdikį, kurį jie suprato būsiant žydų karaliumi, pagarbino įteikdami jam dovanas: aukso, kuris simbolizuoja galią, turtus ir garbę; miros, kuri reiškia gyvenimą, žemiškosios egzistencijos tikrumą; ir smilkalų, kurie simbolizuoja šventumą, dieviškąjį pradą, dvasinę palaimą ir išmintį.

Žvaigždės sužimba vis aukščiau

Lietuvos etnoastronomas, fizikas, muziejininkas, Etninės kultūros globos tarybos narys Jonas Vaiškūnas senųjų metų pabaigą ir Naujųjų pradžią sieja ir su žvaigždėmis bei žvaigždėtu dangumi. Anot jo, trumpiausių dienų vakarais, saulei nusileidus, rytuose teka trys įsidėmėtinos Oriono žvaigždės. Dienoms ilgėjant jos sužimba vis aukščiau.

„Oriono žvaigždynas mūsų protėviams kažkada buvo puikiu kalendorinių darbų orientyru, tad ir vadintas jis įvairiai: Šienpjoviais, Pjovėjais, Kūlėjais, Trimis Mergelėmis Verpėjomis, Trimis Karaliais ir kt., – teigia J. Vaiškūnas. 

Be to, ir religinėje tradicijoje Kristaus gimimas siejamas su aukštai danguje sužibusia žvaigžde. O trys išminčiai iš šios žvaigždės sužinojo apie Išganytojo atėjimą į pasaulį ir žvaigždės ryškumo vedami ėjo jo lankyti. Metaforiškai galime sakyti, kad ir mes kiekvienas turime žvaigždę, kuri įsižiebia mums gimstant ir užgęsta mirštant.

Dar vienas svarbus Kalėdų–Trijų Karalių laikotarpio momentas – dvasių išprašymas atgal į anapusinį pasaulį ir maginė sodybos apsauga. Tad Krikštų išvakarėse (sausio 5 d.) buvo ruošiama atsisveikinimo vakarienė, vadinama Kūčelėmis. Namų šeimininkas ant gyvenamo namo, ūkinių pastatų ir kitų įvairių daiktų žymėdavo tris kryželius (vėliau pradėtos rašyti Trijų Karalių vardų raidės).

Kryželiai Lietuvoje ir kaimyniniuose kraštuose (pvz., Latvijoje) buvo daromi ir iš verbų šakelių ar šiaudų, užkišami įvairiose statinių vietose. Taip tikėta, kad jie apsaugos nuo piktųjų dvasių.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 20.05.14

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Ką keisite ūkyje, jeigu ES smarkiai apribos pesticidų ir cheminių trąšų naudojimą?
Orai