Medžioklė atšiaurioje gamtoje grūdina kūną ir sielą
2021-01-29

Šakiai. Azartiškas medžiotojas Juozas Vytas Dainelis - per 54 medžiojimo metus sukaupęs svarios patirties ir patyręs ne vieną kraują stingdantį nuotykį. Savo sodyboje Lukšiuose jis turi specialią menę gausiems trofėjams laikyti.

Medžiota daugelyje pasaulio šalių, bet įsimintiniausios Juozui medžioklės Rusijos Tolimuosiuose Rytuose, Magadano srityje. Ten, toli nuo civilizacijos, laukinėje gamtoje, aštriausiai jaučiamas visas medžioklės žavesys, patikrinamos ir išgryninamos žmogiškosios savybės, grūdinasi ir kūnas, ir siela. O ir medžioklės trofėjai ten tokie, dėl kurių verta pavargti – įspūdingo dydžio rudieji lokiai, galingi briedžiai ar masyviais raitytais ragais pasipuošę snieginiai avinai.

„Esu toks pusiau laukinis, šalčio nebijau. Kartą, kai lauke spaudė 37 laipsnių šaltis, važiavome briedžių medžioti ir įlūžome į ledą. Kalnų upės nėra gilios, spėjome iššokti ant ledo, o vikšrinis visureigis dirba, gargaliuoja, iki pusės kabinos užsemtas“, – vieną ekstremalų epizodą prisimena Juozas.

RVAC 21 09 30

Keturi vyrai devynias valandas bandė išvaduoti visureigį: pjaustė ledą kubais, juos traukė su virvėmis. Kai jau atrodė, kad gelbėjimo operacija pavyko, visureigio variklis staiga užgeso ir daugiau gyvybės nerodė. Vyrai liko su dviem sniego motociklais 340 km atstumu iki artimiausios gyvenvietės...

„Kai atsiduri tokioje situacijoje, jausmas yra ypatingas – privalai labai susikaupti, kiekvieną žingsnį žengti atsargiai, apgalvotai ir garantuotai. Gamtoje labai daug nepaaiškinamų dalykų. Juo daugiau ją pažįsti, tuo labiau pasijunti, kiek daug dar nežinai“, – sako J. Dainelis.

Nuotykių jo prisiminimuose yra aibės, o tolimas medžioklės vietas Juozas atrado 2003 m., kai Irkutske sumedžiojo pirmąsias dvi meškas. Paskui prasidėjo skrydžiai į Magadaną, kuriame iš viso jis su didesnėmis ar mažesnėmis kolegų kompanijomis lankėsi jau 17 kartų.

„Įsimintiniausios medžioklės ir įspūdingiausi trofėjai – iš Rusijos Tolimųjų Rytų, Magadano srities“, – sako Juozas Vytas Dainelis

Meškų medžioklė yra ypatinga, reikalaujanti meistriškumo ir išmanymo. Meškos ypatingai aršiai gina savo vaikus, o meškiukai kaip tyčia yra labai mieli ir smalsūs padarėliai, drąsiai eina prie žmogaus, juos taip ir norisi paglostyti.

„Meška tikrai ne tas žvėris, su kuriuo galima juokauti. Su letena ji duoda tokia jėga, kad gali nulėkti galva. Pamatei meškiuką, tai žinok, kad kažkur netoliese yra meška ir jau ieškok, kur pasislėpti, ar bent jau prie uolos prisiglausti, kad nors viena pusė būtų uždengta. Meškos save laiko tos teritorijos karaliais, vietiniai niekas nei grybauti, nei žvejoti neina be šautuvo“, – perspėja Juozas.

Anksčiau Magadano srityje per metus vidutiniškai būdavo 6–8 mirtini susidūrimai su meškomis, o pastaruoju metu jų padaugėjo iki 14. „Jaunimo pomėgiai jau kitokie, medžiotojų mažėja. Be to, tikrai sudėtinga nusigauti į tas vietas, kur gyvena meškos. Užaugo kelinta karta meškų, visai nemačiusi žmogaus, todėl ir daugėja agresyvių išpuolių. Meška puolimą supranta kaip gynimąsi nuo žmogaus“, –paaiškina patyręs medžiotojas, iš viso nušovęs 17 meškų.

Juozas turi patikimą trofėjų paruošėją (taksodermistą) Europos čempioną Kęstutį Bybartą. Tai tikras savo amato žinovas, kuris tobulai paruošia odą ir ja aptraukia plastikinį korpusą. „Pagal tarptautinę skalę vertinami trofėjaus kaukolės išmatavimai – kailį gali pratempti, o kaukolės išmatavimų niekaip nepakeisi. Už sumedžiotas meškas turiu 5 aukso medalius“, – pasigiria Juozas ir priduria, kad tokio trofėjaus padarymas atsieina apie 3 000 eurų.

Juozo Dainelio medžioklės trofėjų menė įtraukta į Šakių rajono lankytinų vietų sąrašą. Vyras kartais pasvarsto, gal vertėtų visa tai atiduoti Zanavykų muziejui. Bet sulaiko mintis, kad be jo niekas taip įtaigiai nepapasakotų trofėjų atsiradimo istorijų, tai būtų tiesiog nebylios gyvūnų iškamšos.

Juozo Dainelio medžioklės trofėjų menė įtraukta į Šakių rajono lankytinų vietų sąrašą

„Su metais vis dažniau susimąstau: kam viso to reikia? Sūnus ne medžiotojas, anūkas irgi nemedžios, anūkė, nors ir labai smarki, bet irgi vargu ar susižavės medžiokle. Man jau septyniasdešimt pirmi metai eina. Kur po manęs visa tai bus padėta? Kol mudu su Julija abu sveiki, veiklūs, tai yra mano erdvė, mūsų sambūrio „Gerumo ąžuolas“ susitikimų vieta. Po manęs – tesižinie“, – sako Juozas Dainelis, su žmona Julija pernai atšventęs auksines vestuves.

Visą straipsnį skaitykite žurnalo „Mano ūkis“ gruodžio priede „Mano gyvenimas“

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 21.03.14 +NMA

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip motyvuojate savo ūkio darbuotojus?
Orai