Klausučių sodai kasmet vis labiau tuštėja
2013-12-30

Jurbarkas. Daugelį metų Klausučiuose klestėjusi sodininkystė išgyvena nykimo laikotarpį. Rimtesnius vietos sodininkus jau galima suskaičiuoti ant rankos pirštų, o obuolių perdirbimo cechas dirba kur kas mažesniu pajėgumu nei seniau.

Prieš gerus du dešimtmečius reorganizavus  buvusį sodininkystės tarybinį ūkį, šis buvo suskaidytas į daugelį mažų bendrovių. Pasak Seredžiaus seniūno Jono Pikoraičio, dalis sodų buvo parduota, dalis grąžinta žemės savininkams, kurie pavertė juos dirbama žeme. Taip 700 ha plotas, apsodintas obelimis, sumažėjo bene dešimčia kartų, tad rudeninis obuolių derlius net ir geriausiais metais neprilygsta tam, kuris buvo anksčiau. O šie besibaigiantys metai Klausučių sodams buvo dar prastesni. Vietinis obuolių perdirbimo cechas iš sodininkų supirko kelis kartus mažiau žaliavos nei praėjusiais metais.

Patalpų daug, obuolių mažai

LYTAGRA 19 07 04 mob

„Šiemet mažai obuolių nupirkome, maždaug 700 tonų. Reikėjo daugiau, bet derlius rajone 3-4 kartus mažesnis negu pernai buvo," - sako Klausučių žemės ūkio bendrovės pirmininkas Skirmantas Dumbliauskas. 

Klausučių žemės ūkio bendrovė obuolių pati neaugina. Jai priklauso tiktai vaisių perdirbimo cechas ir administracinis pastatas. Tie žmonės, kuriems atiteko sodai, dabar  cechui parduoda savo užaugintą produkciją, o šis ją perdirba. 

Kadangi obuolių buvo nedaug, kainos kartelę teko kilstelėti. „Mokėjome nuo 15 iki 40 ct. Kainą lemia ne vienas faktorius. Tai priklauso ir nuo parduodamo kiekio, ir nuo obuolių rūšies. Vertingiausios tos, kurios turi daugiausiai pektino.  Mums geriausiai tinka antaninių obuolių rūšis. Iš jos, kaip ir iš mišrių obuolių,  gaminame tyrę, skirtą konditerijos pramonei. Dar šiek tiek pagaminame džemo. Vienintelis mūsų gaminamas galutinis produktas, patenkantis tiesiai vartotojui - tai obuolių sūris," - pasakoja bendrovės pirmininkas Skirmantas Dumbliauskas, obuolių sūrį priskirdamas prie produktų, būdingų tik lietuviškai rinkai. Kitose šalyse obuolių sūris nėra paklausus, apie jį mažai žinoma.

Klausučių obuolių sūrio galima nusipirkti prekybos centruose, tačiau tai nepigus produktas. Jo gamyba palyginti brangesnė, nei džemo ar tyrių. Pasak bendrovės vadovo, gaminant obuolių sūrį prireikia rankų darbo,  ilgo virimo, džiovinimo. Sąnaudos gaunasi didelės, o išeiga maža, tad kaina atitinka vertę. 

Klausučių ŽŪB šiemet supirkusi mažai  obuolių, mažiau gamins ir produkcijos, tačiau įsipareigojimus, duotus konditerijos įmonėms, žada įvykdyti.

Bendrovė galėtų supirkti tiek obuolių, kiek tik pasiūlytų sodininkai, nes turi daug sandėliavimo patalpų, atitekusių reorganizavus buvusį sodininkystės ūkį. Tačiau tos patalpos, neturint, ką jose sandėliuoti, dabar kerta per kišenę. „Rajono tarybos sprendimu esame priversti mokėti už buitinių atliekų išvežimą priklausomai nuo patalpų ploto, o ne nuo atliekų kiekio. Kai toks sprendimas buvo priimtas, maždaug tris kartus pabrango šiukšlių išvežimas, nors realiai šiukšlių nepadaugėjo", - tokiu atliekų apmokestinimo būdu piktinosi Skirmantas Dumbliauskas.

Bendrovei dabar nelengvi laikai, tačiau po truputį judama į priekį. Gaminių technologijos, patikrintos laikmečio, nekeičiamos, todėl ir užsakovų užtenka.  Vaisių perdirbimo įmonė nesitenkina tik sovietmečio laikų palikimu, palaipsniui  įsigydama ir kitą įrangą. Neseniai atnaujino katilinę, pakeitė kuro katilą. Savomis lėšomis, nesinaudojant ES parama. Bendrovės pirmininko nuomone, nenaudinga pirkti viską, kas nauja, permokant dešimtimis kartų.

„Kaip manote, ką naudingiau statyti, naują katilinę už pusę milijono ar panaudotą, bet gerą, už 100 tūkstančių litų?" - svarsto Skirmantas Dumbliauskas, kalbėdamas apie neekonomiškus valstybės  sprendimus, privedančius prie to, ką dabar matome Klausučiuose. Graudina ne tik apleisti sodai, bet ir nuo sovietmečio likę nykstantys pastatai. 

Trūksta darbo jėgos

O štai viename didžiausių Klausučiuose belikusių sodininkystės ūkių šeimininkaujantis Aidas Pavalkis prastu derliumi nesiskundžia. Beveik 12 ha sodų valdantis ūkininkas sako, kad reikia rūpintis jų eksploatavimu, atnaujinimu, tada ir metai nebus blogi. Jo valdose auga įvairios obelys, ir likusios nuo kolūkio laikų, ir naujai pasodintos. Dalis sodo ekologinis.

Šiais metais ūkininkas realizavo apie 50 tonų obuolių. Didžioji dalis jų pateks į prekybos taškus, šiek tiek pardavė greta dirbančiam vaisių perdirbimo cechui.

„Brangus  tas sodininkystės verslas, todėl daugelis ir atsimetė nuo jo. Įveisimui paramos nėra, investicijų reikia daug, o produkcija gana pigi. Dabar saugyklą įsirengiau savo lėšomis... Viskas, žinokit, kainuoja," - sako Aidas Pavalkis,  didžiausia problemą įžvelgiantis ne vien verslo brangume, bet ir darbo jėgos trūkume.

Pasak ūkininko, obuolių skynimas nėra  labai sunkus darbas, jei sodas prižiūrėtas, bet greitai nebus ką samdyti.  Nyksta, sensta kaimas, išvažiuoja jaunimas. Dalis įsidarbina vaisių perdirbimo ceche, dalis netoliese veikiančioje alaus darykloje. Sezoninis darbas jau mažai kam rūpi, o tai - didžiausias sodininko galvos skausmas.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Koks bus Lietuvos kaimas 2050-aisiais?
Orai