Kai susitinka požemis, žemė ir dangus
2019-10-31

Kaunas. Žemdirbiškoje lietuvių kultūroje matyti labai glaudus santykis su iškeliavusiaisiais anapusybėn. Jų nėra kasdienybėje, bet iš amžinybės jie gali padėti kurti gerovę arba pakenkti. Tad per Vėlines, Ilges, Visų šventųjų dieną, kai nutyla darbai laukuose, ateina vėlių metas.

Visi mirusieji, virtę vėlėmis, tuomet pagerbti maistu, maldomis ir ritualais. Šiais laikais pirmomis lapkričio dienomis visa Lietuva suplazda žvakių liepsnelėmis kapuose, taip tarsi susitinkame su išėjusiaisiais, jų ilgimės ir juos minime. Lapkričio 1-ąją švenčiame Visų šventųjų dieną, lapkričio 2 d. – Vėlines.

„Senovėje žmogaus loginis, racionalusis mąstymas dar nebuvo toks išsivystęs, tačiau buvo gilesnė jo pajauta. Žmogus labai gerai jautė gamtos bangavimus, virsmus. Ir šventes šventė ne dėl to, kad kažkas vėliavas iškelia ar laikraščiai rašo, bet dėl to, kad jautė savo vidumi: ateina virsmo laikas, – teigia etnologas Aleksandras Žarskus. – Per keturis metų virsmus šiapusinis ir anapusinis pasauliai ypač suartėja, ir vėlės ateina aplankyti gyvųjų. Ir senovės žmogus tai jausdavo.“

Šventės, ar jų dalis, susijusi su vėlėmis, jų vadinamuoju maitinimu, mirusiųjų paminėjimu, dar vadintos Dziedais, Diedais. Anksčiau tokių paminėjimų būta net 4–5 kartus per metus, per visas didžiąsias šventes: rudenį, viduržiemį, pavasarį ir vidurvasarį, bet didžiausi Diedai dveji – vasariniai (pirmą savaitę po šv. Onos) ir rudeniniai (spalio pabaigoje). Atskiros mirusiesiems pagerbti skirtos šventės ikikrikščioniškoje Lietuvos kultūroje nebuvo.

Vytauto Didžiojo universiteto Kultūrų studijų ir etnologijos katedros doc. Arūnas Vaicekauskas teigia, kad tuomet, kai Vėlinės tapo nebe pagoniška ir atskira švente, jų apeiginis turinys vis tiek dar išliko archajiškas ir ne tiek daug paveiktas krikščionybės.

Kūniškas ir dvasinis maistas

Per Vėlines iššvarintuose namuose (nes vėlės jautrios švarai) prie balta staltiese užtiesto stalo susirinkę artimieji pirmiausia kreipdavosi į vėles, pagarbindavo jų atminimą, paminėdavo jų gerus darbus ir visus, įskaitant ir mirusius mažus vaikelius, pakviesdavo prie vaišių stalo. Namuose viešpataudavo tyla. Net priemenėje uždarydavo šunis, kad jie nelotų ir nenubaidytų vėlių. Po to šeimininkė nudengdavo stalą, staltiesę apversdavo kita puse ir vėl sudėdavo maistą. Tuomet prasidėdavo gyvųjų šventė su maldomis.

Didelę reikšmę turėjo atnaujinamas gyvųjų ryšys su mirusiaisiais ir gyvųjų su gyvaisiais: kaimynais, giminėmis, tad kai kuriuose regionuose puotaudavo, giedodavo didesniame būryje ne vieną dieną, ant stalo dėdavo tam skirtus patiekalus. Pavyzdžiui, pirmą dieną barščius, grikių košę, vištieną, grikių duoną. Kitą dieną virdavo gaidį.

Aleksandras Žarskus pabrėžia, kad nors senosios rudens šventės, įskaitant ir vėlių minėjimus, buvo gausios, šiandien mums svarbu, kad tai nevyrautų. Anot etnologo, pirmoje vietoje turėtų būti dvasinės šventumo nuotaikos kūrimas.

„Senojo Lietuvos kaimo žmonės kiekvieną didesnę šventę pasitikdavo sukūrę Romuvą savo širdyje, t. y. šventės išvakarėse būdavo prašoma artimųjų ir kaimynų atleidimo, kartu dovanojant ir kitų padarytas skriaudas. Žmogus gailėdavo padarytos neteisybės ir taip skaistindavo savo sielą“, – rašo A. Žarskus.

Be to, ypač svarbus buvo ne tik kūniškas, bet ir dvasinis pamaitinimas, tik jis padėdavo vėlėms nurimti ir artintis link amžinosios šviesos. Kai kuriuose istoriniuose šaltiniuose rašoma, kad artimieji apie pusvalandį sėdėdavo visiškoje tyloje, po to melsdavosi, kad vėlė gautų ramybę.

Dar XVI a. lietuviai mirusiuosius vaišindavo kapinėse, palikdavo duonos ir mėsos, nuliedavo gėrimo.

Reikia paminėti, kad vienas iš svarbių apeiginių švenčių atributų buvo prausimasis: ir Velykų, ir Kalėdų, ir Vėlinių šventėje. Prieš sėsdami prie stalo šeimos nariai nusiprausdavo ir apsirengdavo baltai. Į pirtį kviesdavo ir elgetą, jam padėdavo baltus marškinius, rankšluostį, aprengdavo ir sodindavo prie stalo.

Elgetos kaip tarpininkai su anapusybe

Agrarinėje kultūroje nuo seno elgetos užėmė svarbią reikšmę. Užrašyti tikėjimai rodo, kad visa ūkinė sėkmė, šeiminė ir asmeninė laimė priklauso nuo to, kaip žmogus elgiasi su nelaimės ištiktuoju. Žmonės tikėjo, kad ką padarys elgetai, tą padarys ir mirusiems šeimos protėviams ir kitiems nariams.

Tiek per Vėlines, tiek per laidotuves elgetos buvo laikomi dvasininkais, turinčiais paslaptingą ryšį su mirusiaisiais, todėl dalyvaudavo apeigose ir apraudodavo mirusįjį, turėdavo priimti ir perduoti jam aukas.

Paprotys elgetas gerbti, maitinti ir duoti išmaldą už vėles atsispindėjo lietuvių mituose. Žinoma mitologinė pasaka, kai Dievas, pasivertę seneliu ar elgeta, vaikščiodamas stebi, ar žmonės gerai elgiasi su elgetomis, duoda maisto, suteikia nakvynę. Elgetų nešelpiančius žmones Dievas paversdavo šunimis, vilkais, pelėmis ar kuo kitu.

Visi šventieji ir Vėlinės

Anot etnologo A. Žarskaus, Visų šventųjų šventė buvo pradėta švęsti IV a. kaip Visų kankinių diena. Iš pradžių tai buvusi atskirų bažnyčių ir bendruomenių, bet ne visiems krikščionims privaloma šventė.

Etnologas pabrėžia, kad per Visų šventųjų dieną labiau kreiptume širdis link tiesos, šventumo paieškos, ilgėtumėmės to skaistaus, teisingo, atviro gyvenimo, kurį gyveno šventieji kankiniai. Vėlinės jau skirtos susitikimui su mirusiaisiais.

„Anatolijus Macietis IX a. pasiūlė Vėlines švęsti kitą dieną po Visų šventųjų šventės, o 998 m. Kliuni benediktinų vienuolyno (Rytų Prancūzija) abatas Odilis pradėjo Vėlines švęsti lapkričio 2 d. Pamažu ši data išplito po visas bažnyčias ir vienuolynus. Ir tiktai 1311 m. Vėlinių šventė oficialiai įvesta į Romos katalikų liturgiją. Visų šventųjų šventė įteisinta dar vėliau – 1480 m.“, – rašo A. Žarskus.

Vėlines, doc. A. Vaicekausko teigimu, į Lietuvą greičiausiai atnešė benediktinai, kai Vytautas 1400 m. jiems padovanojo savo tėviškę – senuosius Trakus.

Iki XIX a. pabaigos žvakių kapuose nedegino. Dažnai kurdavo vieną laužą, kuriame sudegdavo seni, nuvirtę kryžiai. Pirmą kartą žvakės ant kapų paminėtos apie 1880 m.

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip ketinate ūkininkauti kitąmet, jeigu dar didės mokesčiai ir mažės žemės ūkio rėmimas?
Orai