Basf A1 01 02 24 Basf 01 02 24 m1
Gyvenimas toks...
Audrius Vanagas – Metų žmogus Žurnalo istorija

„Mano ūkio“ redakcija 2023-iųjų Metų žmogumi išrinko Audrių Vanagą, Mažeikių rajono ūkininką, Lietuvos „No-till“ asociacijos pirmininką, Žemdirbių organizacinio štabo atstovą, žemdirbių derybininką.

Simbolinį Metų žmogaus titulą pelnė asmuo, įnešęs naują ir svarų indėlį kaip žemdirbių atstovas ir jų interesų gynėjas ne dėl savo pareigų, o skatinamas vidinio imperatyvo, iš gilaus bendrų reikalų suvokimo.

Rinkdami Metų žmogų, sudarėme dešimties kandidatų sąrašą, kurį pateikėme trims auditorijoms: redakcijos atrinktai 50 ekspertų grupei (ją sudarė agroverslo įmonių, mokslo įstaigų vadovai), portalo manoūkis.lt lankytojams (pasiūlėme dalyvauti apklausoje) ir redakcijos darbuotojams. Visos grupės pirmenybę atidavė Audriui Vanagui.

Bioversija m7 2024 02 22

Paskambinus Audriui pranešti, jog tapo Metų žmogumi, akimirkai stojo tyla ir pasigirdo kuklus juokas: „Nemanau, kad esu vertas Metų žmogaus žemės ūkyje titulo. Yra daugiau dirbančių ir aktyvesnių.“ 

Kas A. Vanagą paskatino aktyviai ginti visų žemdirbių interesus? Kodėl jam svarbus pieno sektorius, nors pats plėtoja augalininkystę? Kokių pomėgių turi? Susipažinkime su Metų žmogumi iš arčiau.

Pienininkystė lydi nuo mažens

Audrių Vanagą iki 2008 m., kai įkūrė atskirą ūkį, pienininkystė lydėjo kasdien. Jo tėvas Viktoras Vanagas daugiau nei 30 metų skyrė pienininkystei, bet šiemet veiklą nutraukė – pieno sektoriaus sunkumai tapo nepakeliami. Tad pienininkystės problemos ūkininkui nesvetimos. Juolab kad visada tėvui padėjo ūkyje. Tai ir paskatino augalininkystę plėtojantį ūkininką aktyviai atstovauti pienininkystės sektoriui per derybas su Žemės ūkio ministerija.

Darbuotis tėvo ūkyje pradėjo nuo šešerių – girdė, šėrė karves, grėbė šieną. Sesuo taip pat padėjo – kartu su mama melžė karves. Kai suėjo aštuoniolika, sesuo išvyko studijuoti ir nuo ūkio nutolo. Paklaustas, kada pirmą kartą pats melžė karvę, Audrius šypteli: „Melžti nelabai sekėsi. Rankos nerangios. Tiksliai nepamenu, ar čiurkšlės pro šalį, o ne į kibirą bėgo, ar pernelyg lėtai viską dariau. Tad gavau kitus darbus, pasiskirstydavome.“

Kol vasaromis grėbdavo šieną, kiti vaikai žaisdavo krepšinį, važiuodavo prie jūros. Tačiau visa tai jam, nuo mažens augusiam ūkio aplinkoje, atrodė savaime suprantama. Grįžęs iš mokyklos pirmiausia skubėdavo tėvams padėti. Tad namų darbams ne visada užteko laiko, dažniausiai jie likdavo neparuošti. Vis tik blogiausiu klasės mokiniu tikrai nebuvo, o mokytis sekėsi gerai.  

Ūkį įkūrė studijuodamas

Studijuodamas Žemės ūkio universitete, A. Vanagas pradėjo svarstyti apie nuosavą ūkį. Tai buvo tarsi savotiška vidinė transformacija. Iki tol apie ateitį pernelyg negalvojo, nes dirbo tėvo ūkyje. Kaip tik tuo metu Europos Sąjunga pradėjo labai skatinti jaunuosius ūkininkus. Taip mokydamasis trečiame kurse įkūrė ūkį.

Prekinis pašarų ūkis – tokia iš pradžių buvo Audriaus vizija. Tiesa, turėjo dar keletą telyčių veisimui. Tačiau ilgainiui viskas pakrypo į augalininkystę. „Nuo 2014 metų visiškai perėjau į augalininkystę, nes mačiau, kad niūrios gyvulininkystės ir pienininkystės tendencijos“, – atviras pašnekovas. 

Taigi dabar 500 ha ūkyje augina tradicines kultūras: kviečius, vasarinius ir žieminius rapsus, žieminius miežius. Ūkis stabilus, inovatyvus ir tausojantis. Didžiojoje dalyje dirbamo žemės ploto taikoma No-till technologija. Siekiama visiškai atsisakyti žemės dirbimo. Kol kas, jeigu su kokia problema susidoroti nepavyksta, taiko seklųjį skutimą. Taip pat mažina augalų apsaugos produktų ir trąšų naudojimą. „Nesu išskirtinis. Didžioji dalis ūkių šiandien taip daro“, – tarsteli A. Vanagas.

Visą straipsnį skaitykite čia.

Šaltinis: žurnalas „Mano ūkis“
Autorius: Eulalija Jonuškienė
Gudinas -  23 06 14 + MU 2024

(0)

Dėmesio! Atsakomybė už komentarų turinį tenka patiems komentuotojams.

Komentuokite atsakingai, gerbkite kitų nuomonę.

Norėdami parašyti savo nuomonę – prisijunkite.

Apklausa
Kokių priemonių imatės dėl užmirkusių žieminių pasėlių?
Visos apklausos