Aktorė V. Mičiulienė: „Gyvenimą kaime priimu kaip žaidimą“
2021-09-17

Violeta MIČIULIENĖ labiau žinoma kaip aktorė ir humoristė, tačiau ne mažesnę jos veiklos dalį sudaro rašymas – ji yra kelių portalų, žurnalų bendraautorė, dėsto oratorinį meną ir kitas disciplinas, veda teatro laboratorijas, režisuoja spektaklius Rokiškio liaudies teatre, rašo pjeses.

Portalui manoūkis.lt ji atskleidė bendravimo kaime subtilybes – ir su trupučiu humoro.

Pokalbis sukosi apie kaimo žmonių bendravimą ir kartais miestiečiui nesuprantamus ryšius, šilumą ir asmeniškumus. Violeta Mičiulienė kupina neįtikėtinų istorijų, kurios tikrai neišgalvotos, nes jos gyvenamame miestelyje Subačiuje (Kupiškio r.) kiekvieną dieną nutinka visokių įdomybių. O gal ji tiesiog paprastuose dalykuose įžvelgia nepaprastą istoriją?

RVAC 21 09 30

Kaimo žmonės ambicingi

„Subačius – ne miestelis. Miestas. Jeigu subatėnui pasakytumėte, kad jis gyvena miestelyje, jis labai įsižeistų. Žmonės čia ambicingi. SubAčius (nuo žodžio subata) turi miesto statusą. Nesvarbu, kad tai nedidelė vietovė, bet mes turime ambicijų daugiau už Vilniaus televizijos bokštą.

Mano vaikai irgi, kai skambina, sako: „Šį savaitgalį parvažiuosiu į kaimuką“. Išgirstu, nuryju šitą žodį ir galvoju: „Palaukit, palaukit, – kvatoja aktorė. – Taip, aš esu tokioje teritorijoje, kuri pagal visą statusą turi tai, dėl ko yra vertinamas miestas: patogumą, prabangą ir visus kitus dalykus.“

Paklausta, iš kur kyla ambicijos, V. Mičiulienė pabrėžia, kad iš santykio. Juk kartą nudegęs vėliau ir į šaltą pučia.

„Tad jeigu tu atvažiuoji vieną ar du kartus į miestą, kur tvarkai visokius biurokratinius dalykus, ir pajunti, kad kaip ir moteris, gyvenanti be vyro, tarsi, turi broką, jau visą laiką jausiesi kitoks, – labai savitai interpretuoja Violeta, kuri apie tai yra ne kartą ir rašiusi. – Jeigu tu gyveni kaime, vadinasi, tu negali nueiti į sporto klubą, paplaukioti baseine, vakare su draugais pasėdėti klube, susitikti Operos ir baleto teatre pažiūrėti premjeros.

Tai dalykai, dėl kurių miesto žmonės jaučiasi ypatingi, nesuprasdami, kad mes, gyvenantieji kaime, irgi galime bet kada tai padaryti. Aš pamatau daug daugiau spektaklių premjerų negu mano draugai, gyvenantys Vilniuje. Yra toks gražus posakis: „Per medžius nesimato miško“, tai reiškia, kad gyvendamas mieste tu nematai miesto.“

Miestas – šventė, kaimas – stabilumas

Miestą aktorė myli idealizuota romantine meile, kuri ateina iš vaikystės, kai jos tėvai mėlynu motociklu veždavosi ją pas savo draugus į Kauną. „Gal tai tik likusi mano fantazija. Bet prisimenu, kaip mes užvažiuodavome ant didelio kalno, o aš sėdėdavau motociklo lopšelyje, ir miestas užklupdavo kaip koks pliūpsnis: pilnas namų, šviesų, grožio. Aš atsisukdavau nuo to grožio į mamą ir matydavau, kaip mamai iš po šalmo rieda ašaros. Su tuo savo jaunystės miesto pamatymu, su ta meile ji perdavė žavesį Kaunui. Lygiai taip pat, kai aš įvažiuoju į Vilnių, man širdis sudunksi“, – atvira V. Mičiulienė. 

„Atvažiavusi į miestą aš džiaugiuosi, einu, matau gatves, matau spektaklius, matau žmones. Aš galiu sėdėti, juos stebėti, man tai yra šventė. Man nereikia eiti į darbą ir galvoti, kaip greičiau į jį patekti per spūstis, kaip greičiau sugrįžti, kaip greičiau nusipirkti maisto ir galų gale – bym ir užsidaryti namuose, nieko nematyti. O aš grįžtu iš miesto gavusi dozę šventės“, – sako pašnekovė.

Gyvenimas kaime žinomai moteriai – tai žmonės, pastatai, technika, kurie netrukdo matyti gamtos. Kaip pavyzdį ji nusako savo jauseną sėdint savo namų Subačiuje balkone: čia gali gerti kavą, o prieš akis nusileidžia saulė.

„Niekada negalvojau, kad toks svarbus dalykas yra akimirkos žavesys. Viena akimirka pilna džiaugsmo ir verta aukso, – vaizdžiai pasakoja pašnekovė. – Aš turiu ranka pasiekiamą mišką visais metų laikais, į kurį galiu bet kada nueiti. Pro langą kiekvieną dieną nuo pat vaikystės matau medžius, pievą, upę – tuos pačius. Tai teikia saugumo. Kai keliauji su lagaminu, niekada nesi saugus, esi kaip augalas „krūme, bėk“ (Uzbekijoje yra toks augalas, kuris neturi šaknų ir kaip kamuolys ridenasi per dykumą maitindamasis tuo, ką gauna).

Yra ir žmonių – čia pagyvena, ten pabūna. O kada tu esi saugus, jei tu nesi stabilus? O kai esi stabilus, tau padeda tavo vieta, tavo medžiai. Aš esu idilinėje plotmėje. Ir kartu mano elektrinėje orkaitėje džiūsta 4 skardos baravykų. Virš miegamojo gyvena šikšnosparnių šeima. Turiu vaiduoklį. Esu gamtos vaikas.

Prisimenu, kartą važiavau viena per javapjūtę. Kažkas man paskambino ir aš sustojau pakalbėti. Pamačiau netoliese stovintį seną tamsiai raudoną kombainą „Niva“. Tai mano tėčio laikų kombainas. Maniau, kad tokių nebėra. Ir tada atėjo mintis: „Senučiukas, sugedo“ ir šoniniu periferiniu matymu žiūriu, privažiuoja mašinėlė, atsidaro durys, o iš jos išlipa jauna graži moteris su mažu vaiku ant rankų ir ji eina prie kombaino.

Suprantu, kad žmona atvežė vyrui valgyti. Ir pradėjau bliauti, apsiverkiau nuo to grožio. Galbūt tas kombainas yra vyro senelio. Tuomet pagalvojau, jeigu vyrai perims senelių darbą, jeigu moterys neš jiems valgyti, tai gal mes ir išgyvensim.“

Kaime svarbus bendravimas

„Aš esu visiška kaimietė“, – lengvai, bet užtikrintai, kaip moka tik ji, taria V. Mičiulienė.

Mieste jai trūksta pokalbių su žmonėmis. Ir vėl lyg juokais tarsteli, kad kai ten nuvažiuoja, pati užkabinėja žmones, sveikinasi viešajame transporte, šnekina pardavėjas. „Aš negaliu kitaip. Mano a. a. tėtis, išskridęs į kitas erdves šių metų kovą, visada sėdėdavo ant suoliuko prie namo. Buvo aklas, tad visada prašydavo pasakyti, kodėl pro šalį žmogus praeina tyliai.

Vieną kartą jis manęs paprašė parvežti ausinę kepurę, neaiškino kam jam jos reikia, bet parvežiau. Tokią šiltą ir didelę. Buvo vos -2 oC, o jis sėdi ant suoliuko su ta kepure. Sakau, tete, kam tau jos reikia. O jis atsako: „Tie kurie pro mane praeina tyliai, šįkart sustos ir paklaus, kodėl tu su ta kepure.“ Jam reikėjo bendravimo.“

Galbūt miestiečiams atrodo, kad provincijos žmonės daug laiko praleidžia tuščiai tarškėdami, bet iš tiesų, susitikę kaime, susižinodami vieni iš kitų, kartu ir pasikrauna energijos. Tai rodo, kad tu rūpi žmogui. Pats baisiausias dalykas – vieša vienatvė. Mieste žmogus „dingsta“, jis niekam nereikalingas. O žmogus gi kažkam turi rūpėti.

Humoru garsėjančios aktorės mintyse daugybė pasakojimų iš kaimo gyvenimo. Ji juokiasi, kad gal tai jos laki fantazija, nors gyvenimas toli nuo didmiesčio yra iš tiesų kupinas istorijų. Štai viena.

„Laukiu. Turi atvažiuoti traukinys. Prieina prie manęs Kęstas ir papasakoja, kaip jis neturėjo pinigų, bet skaudėjo pirštą, šeimos gydytojas nusiuntė Kupiškin. Jis neturi pinigų nuvažiuoti, tai sako, spjovė, atsikėlė anksti ryte ir 18 kilometrų nuėjo pėsčiom. Daktaras nieko gero nepasakė, o jis ir grįžo pėsčiom. Klausiu, ar dar skauda pirštą, atsako, kad nelabai, ir nebeprisimena, kuris. Traukinys atvažiuoja ir mes išsiskiriam.

Aš iš mano kaime nutinkančių istorijų matau gyvenimą. Ir man dėl to smagu gyventi. Įsivaizduokite, ryte susiruošiu išeiti, o pas mane ant durų rankenos kabo maišas. Tame maiše daug maišiukų. Ant vieno, pvz., užrašyta „Ežiuolė – nuo širdies“, ant kito – „Raudonėlis – mėson“, ant trečio „Nu prostatos“ (kol išsiaiškinau, ką tai reiškia)“, – tik keliomis nuotrupomis pasidalija V. Mičiulienė.

Prakalbus apie asmeninę erdvę ir apkalbas, ji atvira, kad to neišvengsi. „Ir mane visi šnekina: „kur tu dabar eini, kur važiuosi, a kas ten bus ir t. t.“ Taip yra. Man tai artima gal dėl to, kad aš daug rašau. Šie žmonės atneša istorijas. Aš daug iš jų paimu. Kaime žmonės turi viską apie tave žinoti. Aš esu sava, nors ir keista, iš „televizoriaus“, tad mano statusas kaime kitoks“, – tarsi apibendrina aktorė, kuri juokauja, kad kaip ir kiekvienas žymesnis žmogus, apie save yra prisiklausiusi visokių apkalbų.

„Buvo vienas momentas, kai miške sutikau žmogų, kuris nepatikėjo, kad mato mane. Bet atsikvošėjęs tiesiai šviesiai paklausė, ar išskyriau Kučinsko šeimą. Tai ką turėjau atsakyti? Ramiai tariau, kad ne, Kučinsko šeimos neišskyriau, aš Šustausko šeimą išskyriau. Aš viskam pritariu“, – paaiškina humoristė.

Anot jos, su amžiumi ji supratusi, kad kiek mums rūpi aplinkui esantys žmonės, tiek jiems rūpime ir mes. Kartais, deja, nerūpime visai. „Turiu babytės posakį, kuris gerai atspindi situaciją: „Kaime kalbas apie pakaruoklį nusineša kalbos apie skenduolį.“ Tad reikia išlaukti, nieko nesusvarbinti, viską paleisti. Man labai padeda hurmoras – į nieką nežiūrėti rimtai. Kuo labiau pulsi aiškinti, tuo labiau įklimpsi. Visą gyvenimą kaime aš priimu kaip žaidimą“, – filosofiškai vertina V. Mičiulienė.

Ir negali nesutikti. Vietovė nenusako žmogaus kokybės, jo darbai atspindi jį.

Ir dar kaip vieną „kaimiečio“ bruožą pamini aktorė – sakyti, ką galvoji. „Nėra laiko žodžių vynioti į vatą, filosofijas kurti. Darbus dirbti reikia: laukia laukai, derlius nenuimtas, burokai ir bulvės supus. Ateini ir pasakai, kas patiko, kas nepatiko ir taškas“, – kvatoja Violeta.

Žinoti savo vietą

Violeta Mičiulienė studijavo aktorinį meistriškumą tuometinėje Lietuvos konservatorijoje (dabar – Muzikos ir teatro akademija). Tai apibūdina labai paprastai – pastudijavau ir grįžau. Paklausta, nejaugi niekada nesvajojo apie darbą Nacionaliniame dramos teatre, ji pabrėžia, kad visada turėjo keistą savo vietos pojūtį, nors jaunystėje būta galimybių išvažiuoti.

„Geriau pirma tarp paskutinių, nei paskutinė tarp pirmų. Niekada negaliu būti bet kokia, turiu būti ypatinga ir jaustis gerai, – su humoru paaiškina aktorė. – Ne visada jaukiai jausdavausi ir įvairiuose šou, televizijų pristatymų vakarėliuose. Negaliu pakęsti tų visų blizgučių, tų vienodai gražių moterų, kur mano galva baigiasi ties jų speneliais. Aš pusę valandos pasiplūkiu ten ir lekiu namo. Čia turiu, ką noriu turėti. Turiu ir butą Vilniaus centre, kurį gavau kaip palikimą, ten dabar gyvena mano vaikai. Aš šiandien galiu susikrauti lagaminą ir važiuoti gyventi ten, kur gyvena ponios ir ponaičiai.“

Pandemijos metai jai neprabėgo veltui. Žiūrovai galėjo matyti šmaikščius vaizdelius-pasakojimus iš gyvenimo jos asmeninėje Facebook‘o paskyroje. Be to, žinoma moteris kibo į mokslus. Baigė teatrologijos magistrantūrą, psichologijos, sociologijos ir didaktikos studijas, kūrybinio rašymo kursus. Pradėjo rašyti knygą.

Baigdama pokalbį aktorė pabrėžia, kad svarbiausia – nieko nesusvarbinti. „Aš žinau, kur nusileidžia saulė. Tai saugumas.“

MŪ inf.

Gudinas - mobilioji apacia 21.03.14 +NMA

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Kaip motyvuojate savo ūkio darbuotojus?
Orai