Invaziniai šliužai jau įsitvirtino Lietuvoje
2021-05-18

Vilnius. Artėjant vasarai, daržininkai su siaubu vėl laukia invazinių šliužų antplūdžio. Gal galima tikėtis, kad po palyginti šaltos žiemos šie įkyrūs kenkėjai išnyko? Vargu, šie nekviesti atėjūnai jau įsitvirtino Lietuvoje.

Lietuva nėra luzitaninių arionų (Arion vulgaris) (anksčiau vadinti Arion lusitanicus) natūrali tėvynė. Ilgą laiką manyta, kad jie kilo iš Luzitanijos srities Pirėnų pusiasalyje. Todėl ir gavo tokį pavadinimą. Bet nauji genetiniai tyrimai parodė, kad jų kilmės vieta greičiausiai yra Prancūzijoje. O praėjusiame amžiuje šie šliužai pradėjo plisti Europoje.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centras doktorantas Mantas Adomaitis yra sukaupęs daug informacijos apie invazinius šliužus. Jis sako, kad greičiausiai jie atkeliavo žmogaus „dėka“, nors ir sunku spėlioti, ar buvo atvežti tiesiai, ar iš trečiosios šalies. Toks variantas taip pat visiškai logiškas, nes importuojame daržoves, gėles, sodinukus iš įvairių Europos valstybių, į kurias kartu su prekėmis galėjo atkeliauti ir šliužai.

Linas agro mob 21 08 02+ bioversija 21 08 02

„Tikrai negalima teigti, kad jie atvežti specialiai – tikriausiai šliužai buvo atsitiktinai prie ko nors prikibę ir taip atkeliavo iki Lietuvos. Bet net ir nustačius, kaip šie gyviai pateko, o gal vis dar ir toliau patenka į Lietuvą, situacijos tai per daug nekeistų – jie jau įsitvirtino Lietuvoje ir sėkmingai bei gausiai čia dauginasi“, – sako M. Adomaitis.

Invaziniai šliužai būna 7–15 cm ilgio ir gali sverti iki 30 gramų

Invazinės rūšys ypatingos tuo, kad atranda geras sąlygas išgyventi ir daugintis. Be to, jas išnaikinti labai sunku, nes jei gyvis jau prisitaikė prie gamtos, ji jam „tiko ir patiko“, natūraliai jis dažniausiai neišnyks. Dar vienas invazinės šliužų rūšies bruožas – jie labai sparčiai dauginasi.

„Invaziniai šliužai puikiai prisitaikė prie žmogaus sukurtos dirbtinės aplinkos ir mėgaujasi mūsų derliumi. Be to, luzitaniniai arionai paveikia vietines ekosistemas, nes išplinta šalia gyvenviečių esančiuose parkuose ir miškuose. Yra pastebėta, kad natūraliose vietose jie išstumia vietinius moliuskus“, – sako M. Adomaitis.

Stebina nepaprastu vislumu

Suaugęs luzitaninis arionas yra didelis (7–15 cm ilgio, sveria iki 30 g), vienspalvis – oranžinės arba rusvos spalvos. Jaunikliai turi ryškias, tamsias juostas kūno šonuose ir lyros formos piešinį priekinėje nugaros dalyje. Čiuopiklių spalva visada juoda. Luzitaninių arionų jaunikliai su jiems būdingais dryžiais paprastai aptinkami tik pavasarį – balandį ir gegužę, o suaugę vienspalviai šliužai – nuo pavasario iki spalio.

Luzitaniniai arionai Lietuvoje poruojasi nuo liepos iki rugsėjo. Tai yra hermafroditiniai organizmai, kiekvienas individas turi ir vyriškus, ir moteriškus dauginimosi organus. Todėl po poravimosi abu partneriai yra apvaisinami ir abu deda kiaušinius praėjus dviem savaitėm po poravimosi. Kiaušiniai balti, rutulio formos, 4 mm skersmens. Vienas šliužas gali padėti iki 400 kiaušinėlių. Iš jų maždaug pusė išgyvena, taigi šių gyvių vislumas yra nepaprastai didelis.

Vienas šliužas gali padėti iki 400 kiaušinėlių

Suaugę šliužai nugaišta lapkritį, jų gyvenimas trunka vienerius metus. Jaunikliai išsirita rugsėjį – lapkritį, praėjus dviem savaitėm po kiaušinių padėjimo. Rudenį išsiritę jaunikliai žiemoja slėptuvėse po augalais ir žemėje, beveik nesimaitina. Pavasarį, atšilus orui, jaunikliai išlenda iš slėptuvių ir pradeda intensyviai maitintis.

Invazinės rūšies įsitvirtinimo tam tikroje vietovėje sėkmės paslaptis ir yra ta, kad jos neišnaikino kitos rūšys. Tai reiškia, kad jei šliužai tapo mūsų ekosistemos dalimi, jų neišnaikino ir neišnaikins kitos rūšys.

Dar viena priežastis, kodėl vietinės rūšys nesunaikino invazinių šliužų – jos mieliau renkasi vietinius šliužus ar kitą įprastinį maistą. Manoma, kad luzitaniniai arionai mūsų šalies rūšims yra nepatrauklūs ir todėl, kad išskiria atbaidančias gleives.

Tiesa, žinoma, kad šiuos šliužus noriai lesa bėgikės (Indijos) antys. Jos yra puikios savo gyvenamosios aplinkos „sanitarės“, nes maitinasi sraigėmis, varlėmis, šliužais, karkvabaliais. Lietuvoje yra žmonių, laikančių šias antis savo sodybose kaip apsaugą nuo šliužų. Vietiniai mūsų šalies paukščiai, kiek žinoma, šiais šliužais nesimaitina.

Galbūt po praėjusios šaltos žiemos šliužai iššalo ir nebereikės kovoti su jų antplūdžiais? Deja, labiausiai tikėtina versija, kad sniegas ne tik šliužus, bet ir nemažai kitų kenksmingų gyvių apsaugojo nuo sušalimo. Todėl tikėtis, kad šią vasarą nesulauksime invazinių šliužų antplūdžio, būtų naivu.

MŪ inf.

Visą straipsnį skaitykite „Mano ūkio“ gegužės mėn. numeryje

Naujienų prenumerata

Aktualus klausimas
Į ką dažniausiai investuojate ūkio uždirbtą pelną?
Orai