Eduardas Guževičius save juokais vadina ūkininku emeritu – 40 metų atidavęs augalininkystei, vieną dieną pasakė sau „gana“ ir perleido ūkį vyriausiajam sūnui. O pats ėmėsi auginti Lietuvoje retų veislių avis.

Simno ūkininkas Eduardas Guževičius pagal išsilavinimą yra agronomas. Augalininkystės atsisakė dėl didelio psichologinio nuovargio, o paskutinis lašas buvo kelerius metus trukusi sausra. Užgulusi psichologinė įtampa labai išvargino, atėmė nemažai sveikatos. „Negi lauksi, kol išneš iš lauko... Reikia užleisti vietą jaunesniems“, – sako Eduardas. Sūnus Bronius jau buvo pasirengęs savarankiškai ūkininkauti, tad didelės dilemos spręsti nereikėjo.

Pastaruosius keletą metų Eduardas mėgaujasi avininkyste – augina bevilnes dorperių veislės avis. Lietuvoje tai dar gana reta veislė, tačiau dėl tokių entuziastų, kaip E. Guževičius ji populiarėja. Dorperiai – viena sparčiausiai pasaulyje populiarėjančių mėsinių avių veislių, vertinama dėl produktyvumo, atsparumo ir nereiklumo.

„Gyvūnai man visada patiko, tik laiko jiems neturėjau“, – šypsosi Dzūkijos ūkininkas.

Dorperius rinkosi ir dėl grožio

Eduardas atviras – avis rinkosi ne dėl ekonominės naudos. „Tai pomėgis, širdžiai miela veikla. Atsisakius augalininkystės, nenorėjau nieko neveikti, juk žmogui reikia judėti, tad ėmiausi tos veiklos, apie kurią daug metų svajojau“, – sako augintojas.

Nutaręs auginti avis, įsigijo geros kilmės veislinių dorperių ir šarolė avių Latvijos ūkiuose. Dorperius įkurdino iš technikos garažo perdarytuose keliuose tvartukuose, o šarolė – fermoje šalia mėsinių galvijų, kuriuos laikė sūnus. Pernai Bronius jų atsisakė, kartu pardavė fermą, tad Eduardui teko parduoti ir šarolė avis. „Lenkai visas nupirko. Labai gražios avys buvo, visos kilmingos“, – prisimena E. Guževičius, dabar visą dėmesį sutelkęs į gražuoles dorperių veislės avis.

Pasaulyje populiariais dorperiais, kurių Lietuvoje tuo metu beveik nebuvo, jis susidomėjo paskatintas bičiulio. Paskaitė apie šią veislę ir nuvažiavo į Latviją pažiūrėti, kaip dorperiai gyvai atrodo. „Iškart patiko, ėriukai pasakiškai gražūs“, – šypsosi Eduardas, ant rankų laikydamas mielą ir jaukų vasarį gimusį Žaibą.

Jis tikisi, kad pavyks šią veislę išpopuliarinti Lietuvoje. „Pernai pardaviau daugiau kaip 60 veislinių dorperiukų, tikiuosi, jų populiacija Lietuvoje didės“, – viliasi augintojas.

Jam ši veislė atrodo ideali: bevilnė, beragė, gali rujoti ir ėriuotis ištisus metus, pasižymi labai geromis mėsinėmis savybėmis, tinka auginti pusiau intensyviai ir net ekstensyviai. Dorperių avys yra jaukios, nebijo žmonių. Ėriavedės turi stiprų motinystės instinktą, tačiau žmogų prie jauniklių prileidžia be baimės.

Eduardas laiko dviejų skirtingų linijų – švedų ir australų – dorperius. „Kiek domėjausi, švedai perka dorperių embrionus Australijoje, kur yra didelė šios veislės populiacija, ir implantuoja juos vietinėms švedų avims. Vieno mano avino reproduktoriaus iš Švedijos senelis yra australas, kuris gautas iš persodinto embriono“, – pasakoja ūkininkas.

Įvertinti veislinių avių atvažiuoja Lietuvos avių augintojų asociacijos vertintoja Kristina Milišiūnienė – ji E. Guževičiaus dorperių bandą labai giria. Anot Eduardo, prieauglio net sverti nereikia – plika akimi matyti, kaip jie auga. „Kartais sunku patikėti, kad mėnesio amžiaus dorperis gali būti toks didelis. Pagal veislės aprašymą dorperiai pirmais metais auga lėčiau, o po to atsiskleidžia visu gražumu. Tai pusiau intensyvi veislė, skirtingai nuo labai intensyvios šarolė – šios veislės avis gali auginti kaip broilerius“, – lygina dvi veisles Eduardas.

Kai nebeliko šarolė bandos, kurią ir kirpti reikėjo, avių priežiūra tapo lengvesnė. „Šarolė vilna kokybiška, bet jos Lietuvoje niekam nereikia, tad avių kirpimas ir vilnos tvarkymas yra vienas vargas. O ir vietos tvarte joms reikia daugiau negu bevilniams dorperiams“, – atsikratęs papildomo rūpesčio džiaugiasi ūkininkas.

Dauguma avių atsivedė dvynius

Sunkesnės dienos būna pavasarį, kai reikia grupuoti avis, atskirti paaugusius avinukus, pervežti avis iš vienos ganyklos į kitą, žiemą – kai prasideda ėriavimosi sezonas.

Ėriavimasis Eduardui iš pradžių kėlė didžiausią baimę: „Abejojau, arsusitvarkysiu, aš juk agronomas, ne veterinaras. Bet viskas gerai, iššūkį įveikiau.“

Dorperių ėriavedės jauniklius atsiveda gana lengvai, sunkesnių atvejų pasitaiko retai. Eduardas pastebi, kad dėl didelės galvos daug sunkiau ėriuojasi šarolė avys, ypač avinukai sunkiau atvedami. Įdomu tai, kad šios veislės ėriavedės dvynius atsiveda lengviau negu vieną, nes du vaisiai būna mažesni.

Pirmametės dorperių ėriavedės dvynių ir po vieną ėriuką vedė maždaug vienodai, o nuo antro ėriavimosi dauguma jau vedė dvynius.

„Ėriavimosi laikotarpis fiziškai yra sunkiausias. Kad jis truktų kuo trumpiau, kad avys ėriuotųsi panašiu metu, aviną į bandą įleidžiu rugsėjo 15 d. ir po dviejų mėnesių jį atskiriu. Jeigu ir nesusikergtų viena kita, tai nesivarginčiau jos leisti pas aviną, nes lengviau prižiūrėti vieno amžiaus ėriukus“, – savo požiūrį išsakė augintojas. Pernai susikergė ir jauniklius šiemet atvedė absoliučiai visos ėriavedės.

Eduardas pasidžiaugia, kad pernai labai laiku pradėjo veisimo sezoną, nes visos avys apsiėriavo per tris vasario savaites. „Kaip ir visiems gyvuliams, ne tik šėrimas, bet ir laikymo sąlygos avims turi didelės įtakos. Joms nereikia šilumos, tik sauso, kokybiško kraiko ir tvarto be skersvėjo. Tris naktis dalis avių ėriavosi prie 18 laipsnių šalčio, ir viskas gerai buvo“, – pasakoja E. Guževičius.

Ėriavimasis per šalčius, regis, daugiau streso kėlė jam pačiam. Įprastomis sąlygomis užtenka šiaudais šlapią kailiuką nusausinti, bet tas naktis augintojas budėjo su krūva sausų audeklų, nuvalydavo kiekvieną naujagimį, o tada jau avis jaunikliu pasirūpindavo, aplaižydavo ir jis tuoj atsistodavo ant kojų.

Didžioji dalis iš 45 ėriavedžių nudžiugino atsivedusios dvynius, aštuonios – trynius, po vieną ėriuką atsivedė trys avys. Vyriškos ir moteriškos lyties jaunikliai pasidalijo maždaug per pusę.

„Manau, kad tokio daugiavaisiškumo priežastis – geros ganyklos ir pašarai, per žiemą šėriau šienainiu. Bet jeigu gimė trys, tai nereiškia, kad avis visus tris ir užaugins. Trys ėriukai nėra gerai.

Pasikeisdami jie galėtų žįsti ir užaugti, tačiau ėriavedei sunku, nes ji beveik visą laiką turėtų stovėti, todėl trečiasis jauniklis dažniausiai silpniau auga“, – dalijasi patirtimi augintojas.

Tris jauniklius atsivedė ir ūkyje likusi viena šarolė ėriavedė, sukergta su dorperiu. „Mišrūnai yra atsparesni, visi trys neblogai auga, kabinasi į gyvenimą“, – džiaugiasi Eduardas.

Ligų atžvilgiu dorperiai nėra lepūs. Augintojas pasirūpina avių dehelmintizacija, jas skiepija vakcina, skirta apsaugoti nuo klostridijų sukeliamų ligų (enterotoksemijos, stabligės, nekrozinio hepatito). Ėriukams papildomai duoda seleno. Didžiausią grėsmę kelia užkrečiamosios ligos, bet kol kas Lietuvos jos nepasiekė.

Avininkystės proveržio nemato

Pašarus E. Guževičius gamina kartu su sūnumi. Avių racionas žiemą – šienainis ir šienas, avižos, avinams duoda ir koncentruotųjų pašarų, tik svarbu, kad nenutuktų, nes jiems reikia daugiau raumenų. Ėriavedėms geriau tinka liesesni pašarai.

Ganyklose dominuoja eraičinai ir miglės. Liucernos baigia išnykti, Eduardo manymu, dėl ganymo.

Į ganyklas avis išleidžia maždaug balandžio pabaigoje, pereinamuoju laikotarpiu ir baigiantis ganiavai jose avims papildomai duoda šieno.

Beveik visas dorperių avis augintojas parduoda veislei ir galėtų parduoti dar daugiau, jeigu turėtų.

Iš pernykščio prieauglio net sau bandos pakaitai nieko nepasiliko. Avinukus kiti ūkininkai perka ir kryžminimui su kitomis veislėmis.

„Teks iš šių metų prieauglio „derliaus“ sau daugiau pasilikti. O kitais metais jau reikės bent vieno naujo reproduktoriaus, kurio žadu dairytis Lenkijoje“, – sako veisėjas.

Reproduktoriai yra dviejų skirtingų linijų – vienas vokiečių, kitas – švedų- australų. Tad pirkėjams jis gali pasiūlyti vienos linijos avinuką ir kitos – avytę. Visos ėriavedės yra vokiškos linijos, bet iš skirtingų ūkių.

Plėtros Eduardas neplanuoja – tvartukai užpildyti, o ir vienam prižiūrėti daugiau avių būtų per sunku.

Uždirbti iš avininkystės, jo teigimu, Lietuvoje sunku, nes rinka per maža. Veislinė banda bent leidžia nepatirti nuostolių, ir tik dėl to, kad savas augalininkystės ūkis aprūpina gyvulius pašarais ir turi pašarų ruošimo techniką. Trūksta tik ritinių preso – šią vienintelę paslaugą perka iš netoliese įsikūrusio agroserviso.

„Jeigu atvirai, avininkystės proveržio nematau. Žinome labiausiai patyrusius augintojus, ant kurių viskas laikosi, bet naujų perspektyvių ūkių, kiek žinau, neatsiranda. Nelengva uždirbti iš avių. Norint uždirbti, reikia didelės bandos, jeigu banda didelė – reikia darbuotojų, o tai iškart didina sąnaudas“, – kalba E. Guževičius apie ribotą finansinę grąžą avių ūkiuose.

Eduardo manymu, dėl menkos pasiūlos prie ėrienos neįpratę ir lietuvių gomuriai. „Manau, kad ją valgytų, bet prekybos centruose ėrienos ir avienos nematome, tai kaip valgytoją prisijaukinsime? Reikia nuolatinio mėsos tiekimo, bet mūsų šalies problema, kad trūksta didelių ūkių, kurie galėtų užtikrinti pastovų ėrienos kiekį“, – savo požiūrį išsako avių augintojas.

Kieme – paukščiai ir alpakos

Eduardo kieme dar vaikšto trys alpakos ir būrys įvairiausių paukščių – gražuolės Cholmogorų žąsys, įvairios antys, vištos, kalakutai, povai, fazanai. O dekoratyviniai balandžiai, kurių turi apie 200, yra jo aistra nuo vaikystės.

Kieme svečius pasitinka įspūdingo stoto šuo – beveik 90 kg sveriantis pusantrų metų Kaukazo aviganis Grizlis, Lietuvos jaunimo čempionas, laimėjęs jau 10 parodų. Šunų veislyną turintis E. Guževičius yra šios srities profesionalas – darbo kabinete lentynos nukrautos šunų parodose gautais medaliais ir taurėmis. „Jeigu paukščių ir avių dar galiu nepirkti, susilaikau, tai šunims turiu priklausomybę“, – juokiasi dzūkas.

Grožisi jis ir savo draugiškomis alpakomis: „Jų akys kaip Bridžitos Bordo.“

Didžiausią palaimą Eduardui sukelia gimimo stebuklas ir nauja gyvybė. „Ilgai ir neramiai lauki, galvoji, kol pagaliau sulauki džiaugsmo – naujos gyvybės. Po to jau stebi, kaip auga, vystosi, – nuoširdžiai kalba Eduardas. – Vis dėlto su tuo susijęs ir didžiausias skausmas – tai praradimas. Kur gyvybė, ten ir mirtis šalia. Kai prarandi jauniklį, nuotaika sugenda ir pasitaiso tik tada, kai kitame garde gimsta naujas.“

Visi ūkio gyvūnai – džiaugsmas Eduardo ir Virginijos Guževičių anūkams. Ūkininko keliu pasuko tik vyriausiasis sūnus, o dvyniai Jonas ir Justina pasirinko kitas rimtas gyvenimo veiklas.

Eduardas tikisi, kad ūkio tęstinumas bus – vyriausiasis anūkas, nors dar tik 14-os, bet jau daug padeda tėvui ūkyje. Jis būtų jau mažiausiai šeštos kartos ūkininkas – Eduardo prosenelis buvo stambus to meto ūkininkas, aplink Simną turėjo 60 ha žemės.

Šiandien ši ilga Guževičių ūkio tradicija įgauna naują, šiuolaikišką veidą – čia darniai susilieja patirtis, aistra ir pagarba gyvybei. Svarbiausia, kad ši istorija dar nesibaigia – ji tyliai auga kartu su nauja karta, kuri jau dabar mokosi mylėti žemę taip, kaip ją mylėjo jų protėviai.

***

APIE DORPERIŲ VEISLĖS AVIS

Dorperių veislė sukurta XX a. viduryje Pietų Afrikoje, sukryžminus Dorset Horn ir Blackhead Persian avis. Pagrindinis tikslas buvo išvesti gyvulį, galintį efektyviai augti sausringose, skurdžiose ganyklose.

Šios veislės avys lengvai atpažįstamos pagal būdingą išvaizdą – dažniausiai baltą kūną ir juodą galvą, tačiau egzistuoja ir visiškai balti dorperiai.

Trumpas, plaukus primenantis kailis (ne vilna) leidžia išvengti kirpimo – gyvuliai natūraliai meta kailį.

Dorperių avys laikomos vienomis produktyviausių mėsinių avių dėl greito augimo, gero pašarų įsisavinimo bei didelės skerdenos išeigos. Jų mėsa kokybiška, švelni ir neturi specifinio kvapo. Ši veislė pasižymi nesezonine ruja ir ankstyva lytine branda, tad avys gali atsivesti ėriukus net 2 kartus per metus.

Dorperių avys puikiai toleruoja karštį, sausras ir skurdžias ganyklas. Gali būti auginamos ir vidutinio klimato zonose, įskaitant Lietuvą. Dėl mažesnių reikalavimų pašarams jos ypač tinkamos ūkiams, siekiantiems mažinti sąnaudas.